Nematomi Mažeikių talentai

 

      Mažeikių kultūros centre nuolat vyksta įvairiausi kultūriniai renginiai. Apsilankius juose, žiūrovų akys pirmiausia nukrypsta į skoningai, originaliai papuoštą sceną, kitas Kultūros centro erdves. Tai talentingos, charizmatiškos, nuolat įvairių idėjų, sumanymų nestokojančios Mažeikių kultūros centro dailininkės-scenografės Daivos Vaičienės rankų darbas. Ji tarsi nematoma geroji fėja kuria grožį, kuriuo dalinasi su renginių lankytojais. Gimusi Mažeikiuose, baigusi tuometę I vidurinę mokyklą (dabar Merkelio Račkausko gimnazija). Mokykloje ypač mėgo piešimą , braižybą, tiksliuosius mokslus, todėl pasirinko techniko architekto specialybės studijas Vilniaus statybos technikume, taip pat baigė Klaipėdos dailės mokyklą.

     Kalbamės su D. Vaičiene apie kūrybą, idėjas, sumanymus ir gyvenimą.

 

– Esate baigusi rimtus mokslus – architektūrą. Kaip dailė, scenografijos kūrimas, renginių, švenčių apipavidalinimas atsirado Jūsų gyvenime?

– Manau, kad niekas šiame gyvenime nevyksta šiaip sau. Dirbdama Klaipėdos žemės ūkio projektavimo institute ir tuo pat metu mokydamasi Dailės mokykloje supratau, kad dailė man svarbiau. Pasirinkau dailininkės-scenografės darbą, nes norėjau išbandyti savo kūrybines galias. Tada mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Supratau, jog dideli norai gali virsti mažomis galimybėmis. Ant popieriaus lapo daug ką gali nupiešti, o scena – varžantys rėmai, kur reikalingos didžiulės lėšos, techniniai darbuotojai. Be jų esi niekas, kadangi sukurtas dekoracijas ar gėlių puokštes reikia pakabinti dideliame aukštyje, jas pritvirtinti. 

– Kiek metų dirbate dailininke-scenografe?

– Nuo 1987 m. Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos kultūros rūmuose prasidėjo mano kaip dailininkės kelias. Šiemet jau bus 30 metų, kaip dirbu šį darbą, einu šiuo keliu ir džiaugiuosi matydama, kiek daug įvairių darbų padaryta, kiek idėjų įgyvendinta.

– Kiekvienas renginys reikalauja specifinio papuošimo, dekoracijų... Kaip parenkate dekorą, kuo remiatės?

– Kiekvienas renginys man ypatingas. Svarbu renginio scenarijus, stilius, tema. Kurdama scenografiją remiuosi savo sukaupta patirtimi, nuojauta, žiniomis. Vyksta labai rimtas ir atsakingas darbas. Šventės ar renginio metu galiu pasidžiaugti darbo vaisiais. Tada pasimiršta visi sunkumai.

–Neseniai Mažeikiuose nuaidėjo kas trejus metus rengiama Žemaičių dūdų šventė. Matėme įspūdingai papuoštas miesto erdves. Iš kur semiatės tiek idėjų, minčių, kas Jus įkvepia?

– Produktyviam, geram darbui mane įkvepia žmonės, geri jų norai, mano sukurtų darbų įvertinimas. Visada noriu matyti iki menkiausios smulkmenėlės suderintą, unikalų, skambantį kūrinį, todėl idėja nuolat keičiama, tobulinama. Žemaičių dūdų šventė, vykusi Senamiesčio parke – sėkmingas renginys, kuriam skyriau daug laiko, pastangų. Daug svarsčiau, kaip būtų geriau, įdomiau pateikti sprendimą. Senos dūdos... Laikui bėgant jos išsikraipė, apsilamdė... Jų forma pakito... Geltoni audiniai – tai muzika gamtoje, kuri užburiančiai vyniojasi apie parke esančius medžius, tai kaip poezija – skamba... Žinoma, šiai šventei mane įkvėpė Senamiesčio parkas, gamta, nuostabi akmenų tvorelė... Buvo kuriama šventė.

– Kaip manote, ar kurti scenografiją gali bet kas, ar tam reikia turėti gyslelę? Ar galima išmokti meno kūrimo?

– Manau, kad susipažinti su meno pagrindais gali kiekvienas. Galima kažką dailiai padaryti, tačiau sukurti – tam reikia turėti gyslelę.

– Kaip vyksta kūrimo procesas?

– Kūrybos procesas nenuspėjamas, nepastovus, kintantis. Tai judėjimas visomis kryptimis, ieškant tinkamiausio varianto išreikšti tobulai idėjai. Pats procesas prasideda nuo minčių, eskizų, ieškojimų... Galvoji, svarstai, kokias medžiagas galima būtų pritaikyti. Derini, dėlioji viską į savo vietas, „stalčiukus“, kad kūrinys „suskambėtų“.

– Viešojoje erdvėje buvo rašyta: „Ši moteris kartais iš nieko sukuria šedevrą.“ Kaip Jums tai pavyksta?

– Iš nieko padaryti – reiškia, sukurti dekoracijas iš senų, sutaupytų daiktų ar medžiagų. Tai padaryti daug sunkiau negu iš įvairių spalvų ir didelio kiekio medžiagų. Pavyksta sukurti, nes privalau tai padaryti, nes toks mano darbas. Tačiau man didžiulė šventė širdyje, kai galiu nupirkti kažką naujo, iš ko galiu kurti įvairiausias dekoracijas, papuošimus, ir tai, manau, žiūrovas pastebi, įvertina.

– Kodėl anksčiau nesame apie Jus girdėję, tik matėme Jūsų nuostabius kūrinius?

– Save liaupsinančių dabar labai daug, bet ar tai iš tiesų yra tiesa? Deja, Kultūros centre kai kurių ten dirbančių kūrybingų darbuotojų  nuveikti darbai slepiami. Jų tarsi nebūtų. Nesu tokia. Nemėgstu girtis. Man svarbiausia – žiūrovų, ateinančių į renginius, įvertinimas, pagarba. Džiaugiuosi, kai žmonės pasidžiaugia mano darbais, klausia, domisi, iš kur semiuosi tiek minčių, kaip gimsta mano kūriniai.

– Jei ne darbas kultūros sferoje, ar įsivaizduojate save kur nors kitur?

– Turbūt būčiau laisva menininkė, nors sunkiai įsivaizduoju save kitoje sferoje ar dirbant kitokį darbą. Man mieliausia širdžiai yra kurti, realizuoti savo sumanymus bei idėjas.

– Daug dirbate. Ar lieka laiko šeimai, artimiesiems?

– Taip, išties dirbu daug. Labai gaila, tačiau šeimai (vyrui, sūnui), artimiausiems ir brangiausiems žmonėms, laiko lieka labai mažai.

– Kaip keliais žodžiais apibūdintumėte save kaip žmogų, kokias kitų žmonių savybes vertinate?

– Kaip ir kiekvienas žmogus turiu ir gerų, ir blogų savybių. Esu neišlepinta, pakankamai užsigrūdinusi, vengiu bloga linkinčių, pavydžiui, nesąžiningų kai kurių kolegų. Stengiuosi dirbti savo darbą, susikoncentruoti tik į jį ir nekreipti dėmesio. Mėgstu muziką, keliones, knygas... Labai vertinu teisingus, protingus, linksmus, dorus ir nuoširdžius žmones.

– Kokie Jūsų kūrybiniai planai, vizija? Galbūt turite dar neįgyvendintą svajonę?

– Svajonių turiu labai daug, tačiau stengiuosi džiaugtis tuo, ką turiu dabar. Labiausiai norėčiau turėti šiek tiek daugiau laisvo laiko, kad galėčiau aplankyti man artimus žmones. Noriu savo draugams nutapyti paveikslų, skirti jiems dėmesio, noriu, kad mano šeima būtų laiminga.

– Kokia Jūsų gyvenimo filosofija?

– Lazda turi du galus. Padaryk viską, kad gyvenimas nebūtų nuobodus.

Kalbino Alina JONIKĖ

Nuotraukos autorės ir iš asmeninio albumo

Komentarai  

+1 #2 pati 2017-06-14 19:23
kultūringiausia, taktiškiausia ir be galo kūrybiška Kultūros centro darbuotoja. Bendravimas su ja yra sielos šventė. Linkime Daivutei kantrybės , kantrybės ir dar kartą kantrybės jos darbe, o talentą kurti ir bendrauti su žmonėmis dievulis jai davė jau gimstant.
Kolegos :)
Cituoti
+2 #1 nijolė 2017-06-13 11:07
seniai stebiu nematomo žmogaus darbus ir džiaugiuosi,kad jį paviešinote.Daivute,mylim tave ir ačiū už visada pamalonintą akį...
Cituoti

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode