Gopalas: „Įsimylėjau Žemaitiją“

 

 

                      Gopalas Michailovskis – vilnietis, Lietuvos teatro ir muzikos akademijos auklėtinis, vienas iš LNK TV projekto „Mes – vieno kraujo“ dalyvių, sodraus balso savininkas. Neseniai jis koncertavo Buknaičiuose vykusioje vasaros šventėje. Jaunasis atlikėjas sutiko atsakyti į „Būdo žemaičių“ klausimus ir pasidalyti savo mintimis bei įspūdžiais.

 

– Netikėta, tačiau labai miela buvo išvysti Jus Žemaitijoje, Buknaičiuose vykusioje šventėje „Prie Vadaksties krantų – po vasaros dangum“. Žiūrovai labai šiltai Jus sutiko: kiekviena daina palydėta audringais plojimais. Pasidalinkite savo įspūdžiais iš šio renginio.

 

– Mane pakvietė kita „Mes – vieno kraujo“ dalyvė, Jolanta Kriaučiūnienė. Labai nustebau, kad Buknaičiai – toks šiltas ir mielas kraštas, o kaip ten gražu ir linksma... Įsimylėjau Žemaitiją. Tas jūsų užsispyrimas toks panašus į mano, ir tas jūsų šiltumas ir vaišingumas toks čigoniškai dosnus... Esu sujaudintas tokio šilto priėmimo.

 

– Dalyvavote LNK TV antrininkų šou „Mes – vieno kraujo“. Kas Jus paskatino šiam žingsniui?

 

– Kadangi svajoju apie studijas užsienyje, tam reikia lėšų. Projekte dalyvavau, nes labai norėjau laimėtus pinigus investuoti į savo brangią svajonę.

 

– Papasakokite, kada ir kaip muzika atsirado Jūsų gyvenime. Kada supratote, jog tai – Jūsų gyvenimas, aistra?

 

– Dar būdamas paauglys, kai mano bendraamžiai kvailiodavo, aš kažko ieškojau, gal stipraus ramsčio, kol galų gale supratau, kad tai – muzika. Kai pirmą kartą išgirdau rimtąją muziką, susižavėjau ir žaviuosi iki pat šiol. Galbūt aistra klasikiniam dainavimui uždegė Kauno Juozo Gruodžio konservatorija, nes tai – neeilinė vieta, tai ir buvo mano aistros kalvė ir versmė. Esu labai dėkingas šiai nuostabiai įstaigai, jos pedagogams, kurie mane išugdė ir parodė šviesų kelią. Ten mano širdis, ten gavau tokias pamokas, kurias prisiminsiu visą gyvenimą. Myliu šią įstaigą.

 

     – Gal prisimenate pirmuosius savo mokytojus, paskatinusius Jus dainuoti ir siekti aukštumų šioje srityje?

 

– Pirmasis mano dainavimo mokytojas – Ojaras Gricijonas, kuris išmokė vokalo pagrindų. Tai neeilinis žmogus. Jau pirmosios pamokos metu jis paskatino mane nebūti statišku scenoje ir nebijoti improvizuoti. Tiesą pasakius, tai labai geras žmogus, tada jis man atstojo tėtį, kurio niekada nebuvo. Myliu šį mokytoją iki dabar. Pirmąją pamoką jis man padainavo „La strada nel bosco“, Cesare Andreo Bixio dainą, ir  pasakė, kad aš būsiu dainininkas.

 

– Apibūdinkite savo atliekamas dainas, kokios jos, apie ką?

 

– Dainuoju pop klasiką, kai kas nuskamba ir iš XX amžiaus antrosios pusės muzikos, bet tai žmonėms suprantama ir artima. Dainos, apie ką jos? Aišku, kad jos visos apie meilę: ilgesingą, pražūtingą, viltingą, svajingą... Meilė –  gyvenimo variklis, o dainos padeda tai išgyventi.

 

– Koks muzikos žanras Jums pačiam arčiausiai širdies?

 

– Mano širdis priklauso operos žanrui, tai išties tokia plati tema, dar tiek daug klodų neišbraidyta... Kiek ten naujovių, nors paties žanro atsiradimas siekia 1600 metus... Šis žanras – mano gyvenimo meilė ir mano dainos visada turi šio žanro spalvos.

 

 

 

 

– Kaip manote, sėkmę lemia talentas ar atkaklus darbas?

 

– Manau, kad sėkmės reikia visur, taip pat reikia dirbti, bet dar svarbiau žinoti, kokiose rogėse esi. Jei plauksi ne savo reisu, galbūt dirbsi ir nematysi prošvaisčių, na, o jei papulsi į savo reisą, net ir tavo buvimas gali tapti lemiamas. Svarbiausia, viską daryti su meile.

 

– Jūsų gyvenimo istorija – dramatiška. Papasakokite apie save mūsų skaitytojams.

 

– Mano gyvenimo istorija man atrodo įprastai. Daug mano likimo brolių augo su manimi po vienu stogu ir niekada nemaniau, kad tai kažkas išskirtinio. Mano istorija prasidėjo, kai patekau i kūdikių namus. Tada nebuvau nė metukų. Taip ir augau. Kartais ateidavo mama, bet nuolatos mane supo ypatingai geri žmonės, kurie mane labai mylėjo, esu dėkingas jiems. Skaitytojams norėčiau pasakyti, kad ir kokia sunki ar dramatiška istorija, esame be pasirinkimo prieš gimdami, o jei jis ir būtų, dabar jau nekeisčiau savo gimimo vietos ar laiko, esu laimingas ir dėkingas savo tėvams, nors jų ir nebuvo, ir visiems žmonėms, kurie mane išaugino.

 

– Esate atkaklus. Iš kur sėmėtės jėgų ir ryžto siekti pripažinimo?

 

– Tiesiog toks mano suvokimas, kad gyvenime reikia norėti maksimalaus, būti optimistui ir niekada nepasiduoti. Jėgų semiuosi iš muzikos ir gamtos.

 

Jūsų palinkėjimas mažeikiškiams.

 

– Linkiu visada išlikti tokiems šiltiems, atviriems  žmonėms, kokius sutikau jūsų krašte.

 

Kalbino Alina JONIKĖ

Autorės nuotraukos

 

 

 

 

 

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode