Povilas Šklėrius: rašau paprastai apie paprastus dalykus

 

Šiuolaikinė lietuvių literatūra nuolat pulsuoja naujovėmis. Jomis besidomintys alytiškiai rudens pradžioje nekantravo sužinoti, kokias literatūrines asmenybes šiais metais Alytaus mieste pristatys Jurgio Kunčino viešoji biblioteka. Rugsėjo viduryje čia startavusiame tęstiniame renginių cikle „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje“ pristatytas pirmasis literatūrinis įvykis – susitikimas su jaunu rašytoju Povilu Šklėrium. Svečią kalbino literatūros kritikė Neringa Butnoriūtė, literatūrinius pašnekesius papildė Dovilės Dimšaitės vokalas ir muzika.

Vakaro svečias Povilas Šklėrius – augęs Alytuje ir vadinantis šį miestą gimtuoju, šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje. Rašo poeziją, prozą, dalyvauja poetinės improvizacijos meno (slemo) renginiuose, yra tinklaraščio „Arsonist‘s Prayers“ autorius ir VU radijo stoties „Start FM“ direktorius. 2016 m. buvo išleistas debiutinis jo romanas „Ko negalima sakyti merginai bare“. „Mano tėvas, mano sūnus“ – antroji Povilo Šklėriaus knyga, tačiau tikrai ne paskutinė – autoriaus mintyse ir užrašuose jau bręsta ir trečiasis romanas.

Vos prasidėjus renginiui, jaunasis literatūros talentas buvo apipiltas klausimais apie Alytų, mat jo romanų siužetuose galima aptikti šio miesto žmonių ir vietų. O visai netrukus jau imtos lukštenti dviejų alytiškių rašytojų – Jurgio Kunčino ir Povilo Šklėriaus – kūrybos paralelės.

Povilas Šklėrius sakėsi perskaitęs visą Kunčiną ir netgi šiam rašytojui patikusius autorius. „Tūlą“ perskaičiau pirmiausia. Patiko rašymo stilius ir gyva kalba. Jo istorijos paprastos. Jis pasakoja apie paprastus žmones, kuriems nelabai sekasi gyventi. Šis rašytojas man yra priimtinas, nors ir ne visi jo kūriniai man patinka“, – atviravo P. Šklėrius.

Neringa Butnoriūtė kaip mat sumezgė sąsajas tarp J. Kunčino ir vakaro svečio kūrybos: „Kunčinas gebėjo pasakoti apie savo esamą laiką. Tai tikrai nėra paprasta. Tuo P. Šklėrius į jį panašus – rašo apie dabarties momentus.“

Publika atidžiai klausėsi Povilo Šklėriaus skaitomų ištraukų iš abiejų romanų. Jo herojų pokalbiai kartais rėžė ausį savo autentika, tačiau autoriaus tekstai nebūtų tokie įtikinami, jei jo aprašyti nuošaliose miesto vietose vakarojantys berniokai staiga prabiltų kuo vaizdingiausia literatūrine kalba.

„Abiejų romanų temos sunkiasvorės – susvetimėjimas visuomenėje, vienišystė, mylimojo paieškos, šeimos problemos. Nelengva tai papasakoti paprasta kalba – be išskirtinių priemonių, metaforų. Ir apskritai, tokia jau šiandienos romanų tendencija – tikroviškumo iliuzija, emocinės tiesos ieškojimas, patyrimo atskleidimas (Tomo Vaisetos „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“, Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“, Povilo Šklėriaus romanai)“, – teigė N. Butnoriūtė.

Povilo Šklėriaus romanais susidomėjusi publika panoro kuo nuodugniau „išgliaudyti“ autoriaus kūrybinį kelią, tad vakaro metu skambėjo ne tik proza, bet ir poezija. Renginyje vyravęs tikrumo pojūtis išliko iki pat jo pabaigos. Publikoje šmėžavo Povilo knygų personažų „originalai“, o ir pats autorius nesistengė kurti kokio nors madingo įvaizdžio – paprastai ir atvirai pasakojo apie save ir savo kūrybą.

Projektą „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje“ finansuoja LR kultūros ministerija, Kultūros taryba ir Alytaus miesto savivaldybė. Spalį ir lapkritį iš literatūrinio traukinio Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos „perone“ žada išlipti: Rimantas Kmita, Donaldas Kajokas, Rolandas Rastauskas ir kiti.

Jūratė Čėsnaitė

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode