Reklama 2

R. Dargis: „Buriavimas ir gyvenimas – beveik tas pats“

Kraštietis Robertas Dargis, verslininkas, įmonių grupės „Eika“ įkūrėjasbeivaldybos pirmininkas, yra  pasinėręs į daugelį veiklų, buvo LR Vyriausybės konsultantas būsto ir komunalinio ūkio klausimais, dirbo LR Vyriausybės kancleriu, prezidento ir premjero patarėju, aktyviai dalyvauja asociacijų veiklose. Interviu „Būdui žemaičių“.

– Gimėte tremtinių šeimoje Irkutsko srityje. Kuo „nusipelnė“ Jūsų tėvai tokios tuometinės valdžios „malonės“?

– Mano senelis iš mamos pusės į Sibirą buvo išvežtas už rūpinimąsi savo šeima – caro laikais Argentinoje užsidirbęs pinigų, nepriklausomybės laikais grįžo į Lietuvą, nusipirko ūkį, netoli Sedos įsigijo nemažai žemės. Mamai gal dvylika buvo, kai juos, kaip buožes, ištrėmė į  Sibirą. Nepagailėjo likimas ir senelio iš tėvo pusės, žmonių mylimo kaimo seniūno, šeimos. Nors seneliui pavyko pasprukti, bet likusieji šeimos nariai irgi atsidūrė Sibire. Liūdnesnė dalia laukė mano tėvo – mokytojo, įsijungusio į pasipriešinimo judėjimą, kuris dalyvavo leidžiant atsišaukimus prieš sovietus. Pagal tuometinį 58 straipsnį pripažintas netinkančiu socialistinei sistemai ir kaip politinis kalinys nuteistas kalėti Tomsko kalėjime. Atlikus bausmę, politiniams kaliniams nebuvo leista grįžti į Lietuvą, tad sužinojęs, kad Suetiche (Taišeto r., Irkutsko sr., Rusija) yra jo mama su seserimi, ten ir išvyko. Taip jau sutapo, kad čia sutiko mano mamą ir tėvukai susituokė, o 1960 m. vasarą gimiau aš.

– Kas lėmė, kad likimas atvedė į Mažeikius, nors buvote apsistoję Telšiuose?

– Grįžus iš Sibiro nebuvo, kur parvažiuoti, nes tėvų sodybų nebebuvo, daiktų neturėjome – tik fanerinį lagaminą. Tėvukas po kalėjimo sugebėjo Novosibirske baigti mokslus radiotechnikos srityje, apsigynė diplomą. Telšiuose darbo nebuvo, o Mažeikiai tuo metu labai stipriai plėtėsi: buvo statomos gamyklos, fabrikai – reikėjo specialistų, todėl čia ir atvykome. Tėvukas įsidarbino Elektrotechnikos gamykloje, jį paskyrė cecho viršininku. Pradžioje glaudėmės nuomotame kambarėlyje, vėliau tėvukas gavo butą  „chruščiovinės“ statybos keturaukštyje prie geležinkelio. Beje, iš jo aš ir išvykau iš Mažeikių į Vilnių mokytis.

– Buvote labai gabus mokinys, pirmūnas. Sakėte, kad mokyklos metais Jums viskas buvo įdomu. Kokia veikla užsiėmėte?

– Gerai prisimenu, kaip ėjau į pirmąją klasę. Aštuonias klases baigiau Mažeikių 1-ojoje vidurinėje mokykloje, pastačius 3-iąją vidurinę mokyklą, perkėlė į ją. Baigiau mokyklą turėdamas du ketvertus. Kadangi žemaičiui sunkiai sekasi kalbos – tai ketvertai buvo iš lietuvių ir anglų k. Beje, anglų k. ketvertą lėmė ne žinios, o nedrausmingas elgesys. Juokingiausia, jog tada prisikalbėjau, sakydamas, kad man ta anglų k. nebus reikalinga – dabar nėra nė dienos, kad neprireiktų jos. Buvau žingeidus, turėjau daug užsiėmimų: labiausiai domėjausi viskuo, kas susiję su modeliavimu – tai ir laivai, ir lėktuvai, įsitraukiau į radiotechnikų, vėliau į automobilizmo būrelį. Pirmieji garso stiprintuvai, šviesos muzika buvo sukonstruoti paties – visko norėjosi, o parduotuvėse to nebuvo. Be to, ir tėvukas leido tą daryti – tai yra davė pinigų, nes ne tik detales, priemones reikėjo pirkti, bet ir dar kokius 8 žurnalus užsisakiau, tarp jų ir rusiškų, lenkiškų, čekiškų, vokiškų. O štai su muzika draugauti pradžioje buvau tėvuko spaudžiamas – dar antroką atvedė į Muzikos mokyklą mokytis akordeono klasėje. Draugai kamuolį spardo, o aš gamą spaudau. Tris muzikos klases vos ne vos baigiau, o jos atsisakyti neleido užsispyręs tėvukas – ir gerai, mat 4 kl. įvyko lūžis – ne tik akordeono, bet ir saksofono klasę baigiau gerai.

– Turėjote daug pomėgių, viskuo domėjotės. Ar lengva buvo pasirinkti tolesnį gyvenimo kelią?

– Pamąstymų, kuo būti, galvoje kirbėjo įvairių – domėjausi lėktuvais – norėjau ir lakūnu tapti. Atkalbėjo, negi buvusio politinio kalinio vaiką priims – dar iš Sovietų Sąjungos pabėgs. Galvojau gal daktaru tapti – net vykau pasižiūrėti, kaip atrodo gydytojo darbas iš arti, bet pamatęs ligonius, kraują, pasakiau – ne, tai ne man. Besimokant vyresnėse klasėse tėvukas pradėjo statytis namą Viekšniuose, nelikau nuo statybų nuošaly ir aš – patiko statyba, turbūt kaip žemaičiui, kad gali pačiupinėti tai, ką tu pats padarai. Gal tai ir nulėmė mano pasirinkimą – 1978 m. pradėjau studijuoti Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI). Tada nežinojome, kas yra verslas, buvome mokomi, kas yra kova su socialistinės nuosavybės grobstymu, spekuliantais.

– Kalbantis su Jumis norisi išgirsti ir Jūsų įžvalgas, patarimus. Žiūrint iš dabartinių pozicijų, ar vaikui, jaunuoliui tikslinga būti visų įvykių sūkuryje?

– Laikas mokykloje pats imliausias. Svarbu, ką tu pakrauni į savo žinių, aplinkinio pasaulio suvokimo bagažą. Per tą platesnį suvokimą, kurį gauni ne tik per pamokas, daug plačiau matai, kas pasaulyje vyksta. Manau, kad šiandien žmogų taip ir reikia ruošti – visos išmaniosios technologijos, naujovės nuima nuo žmogaus daug rutininių darbų. Laikui einant mažės paprastų darbų, reikės galvoti galva, ką ir kaip padaryti. Šiandien didžiausias klausimas visam pasauliui, kaip žmoniją aprūpinti darbais.

– Finansiškai sunkus metas Jums buvo 1993 m., kai prasidėjo privatizacija, o jūs tuo metu dirbote „Monolite“. Kaip pavyko ne tik atsikelti, bet ir iškilti?

– Su pažįstamais pradėjome kurti bendrą verslą, bet... turėjome  išsiskirti, atsidūriau gatvėje visiškai be nieko, visas mano turtas – 60 dolerių (konvertavus to meto pinigus). Reikėjo pasirūpinti dviem mažais vaikais, žmona, kuri tada dirbo gydytoja. Aš mokėjau tik statyti, bet tada rinka nebuvo tuščia, į ją reikėjo įeiti, o joje per 2 000 statybos įmonių – dalis buvo privačios, bet didžiąją dalį sudarė valstybinės. Neturėjau nei pinigų, nei žmonių. Į mano skelbimą respublikiniuose laikraščiuose atsiliepė statybininkų brigados iš Akmenės, Varėnos, Ukmergės. Dabar reikėjo rasti užsakovų – manimi patikėjo du draugai, kad pastatyčiau namus. Darbininkai ne vietiniai – reikia kažkur apgyvendinti – suradau Naujojoje Vilnioje, bendrabutyje, kambarius, už juos sumokėjau. Uošvio skolinti 2 000 dolerių leido nusipirkti nenaują mašiną, priekabų, įrankių. Taip lygioje vietoje prasidėjo mano verslas.

– Kaip Jums pavyko įsitvirtinti, atrodo, jau užimtame statybų sektoriuje?

– 1993 m. kovo mėn. mes pradėjome be nieko, o jau metų pabaigoje buvome užsirekomendavusi kaip nedidelė, bet stipri įmonė, kurioje dirbo apie 40 žmonių. Dabar mūsų įmonėje dirba per 300 žmonių ir 2018 m. minėsime veiklos 25-metį. Kaip mums tai pavyko? Mes stengėmės dirbti ne tik gerai, bet ir geriausiai – tai pabrėžiu ir jaunimui. Aš labai daug mokiausi ir mokiausi iš pačių geriausių – keitėsi statybinės medžiagos, technologijos, įrankiai – sovietiniais laikais buvo šlapia „vapna“, o čia atsirado sausi mišiniai. Pasisamdžiau suomius, mano pavaduotojas buvo suomis inžinierius – jis gavo dvigubai didesnį atlyginimą negu aš, sau negalėjau išsimokėti, nes neturėjau pinigų. Ir mums pasisekė – savo kokybe nukonkuravome kitas įmones, tas išskirtinumas padėjo augti ir eiti tolyn. Gavome užsakymą statyti banką, o bankai tada mokėjo didelius pinigus. Pats iki 2008 m. krizės dirbau nuo ryto iki vakaro – viską tikrinau, kas ir kaip padaryta, planavau, kokius darbus atliksime kitą dieną. Visa tai mums padėjo užaugti. 1996 m. jau turėjome pinigų, todėl surizikavome pirkti sklypą ir patys pardavimui statyti namą. Tais laikais tai buvo nauja, ir mums tai pavyko. Neskaitant įstaigų, parduotuvių, esame pastatę apie 4 400 namų ir butų – apie 14 000 žmonių gyvena mūsų pastatytuose namuose.

– Kaip pavyko išgyventi net tris ekonomines krizes? Kokio paskolų principo laikotės?

– Pergyvenome tris krizes: 1995, 1998, didžiausia buvo 2008 m. – tada daug kompanijų žlugo. Praradome šimtus  milijonų, bet išgyvenome, nes turėjome pinigų, kurie buvo investuoti į verslą. Tai mums leido ne tik išgyventi, bet ir atsigauti. Be to, imdamas paskolas visada žiūrėjau, kad tarp savų lėšų ir paskolų būtų balansas per pusę: ne daugiau kaip 50 proc. bankinių paskolų. 2008 m. krizės metu kainos nukrito apie 70 proc. – sakykim, vietoj 100 mln. beturi 35 mln. litų, bet bankinės paskolos tai nenukrito. Prisimenu, pusantrų metų nestatėme ir nepardavėme nė vieno naujo būsto. Reikėjo beveik pusę darbuotojų atleisti, bet visiems išmokėjome išeitines, vien joms 1 mln. 600 tūkst. litų išleidau. Likusiems specialistams mokėjau atlyginimus, nors nieko nestatėme. Logika paprasta – jie  bus reikalingi, kai vėl pradėsiu dirbti, todėl 2011 m., kai šalis pradėjo atsigauti po krizės, mums buvo daug lengviau eiti į priekį.

– Dažnam kaip vartotojui teko pajusti, kad verslininkai nori didelio pelno čia ir dabar, ne taip kaip civilizuotame vakarų pasaulyje.

– Nesutikčiau, kad visi.Blogai tai, bet verslas yra atėjęs iš tos pačios visuomenės. Juk ir aš, kai augau, nebuvau joks verslininkas, laksčiau tomis pačiomis gatvėmis. Ne verslas mane suformavo, jis mane išmokė tam tikrų taisyklių, kaip reikia daryti verslą, bet visas vertybes, ką aš turiu, atsinešiau iš tėvų, jie mane mokė. Jeigu mane tėvas, katalikiškai auklėdamas, mokė nevogti, nemeluoti, nedaryti kitam to, ko pats nenorėčiau, kad man darytų, man tai ir yra vertybės ir aš visą laiką pagal tas taisykles ir gyvenu. Mes nepasitikime vienas kitu, kaip laukiniai žvėreliai, neturime to, kas mus jungia. Mūsų bendros vertybės, kurios yra valstybės pamatas – išblaškytos. Apie tai reikia kalbėti, o ne apie tai, kad vien verslininkas blogas. Verslas, kaip dažnai sakau, yra mūsų visosvisuomenės atspindys. Pagrindinis dalykas, su kuo susiduria šiandien ne tik Lietuva, bet ir pasaulis – idėjų trūkumas. Aš visada net mokyklose vaikams kartoju – versle svarbiausia ne pinigai, o idėja ir noras tai, ką darai, padaryti išskirtinai gerai. Jeigu versle sieksi ne būti geriausiu, o norėsitik greito pelno – tai toks verslas neturi ateities. Taip pat svarbu atsiminti, kad ne viskas „eis kaip sviestu patepta“ – versle būna ir nesėkmių ir tokiu atveju labai svarbu nepasiduoti ir judėti į priekį.

– Kokia dabar Jūsų pagrindinė veikla ir kokie siekiai?

– Įmonių grupei „Eika“ vadovavau 21 metus, o 2014 m. generalinio direktoriaus pareigas perdaviau savo sūnui Domui. Likau įmonės valdybos pirmininku ir toliau dalyvauju tik strateginiame verslo valdyme. Dabar didelę savo laiko dalį skiriu visuomeninei veiklai. Dalyvauti versle ir paraleliai dalyvauti valstybės auginimo procesuose man labai įdomu ir aš matau tame prasmę ir pareigą. Apie urbanistiką, švietimą, emigracijos ir artėjančias senėjimo problemas pradėjau kalbėti jau prieš 11 metų. Savo lėšomis užsakiau ne vienustyrimus.  Aišku, tada nebuvome išgirsti, nes vyriausybei rūpėjo tik šiandiena. Ir tai paradoksas, nes mes neprojektuodami ateities dažnai nepamatome, kokioje pavojingoje situacijoje atsidursime. Nuo 2012-ųjų esu pramonininkųkonfederacijos prezidentas, tad Lietuvos verslo situaciją matau iš labai arti ir plačiai, žinau valstybės stipriąsias ir silpnąsias vietas, siūlau sprendimus, kaip gerinti situaciją ir stiprinti konkurencingumą. Šiandien reikia daug išminties ir patirties, kad galėtum teikti prognozes ir numatyti, kaip procesai viename sektoriuje ar priimtas įstatymas  gali paveikti visą valstybės ekonomiką ar jos raidą, ir tas matymas bei noras kažką šioje valstybėje keisti taip pat yra variklis, skatinantis judėti į priekį.

– Kokie dabar Jūsų ryšiai su Mažeikiais? 

– Mažeikiuose iki šiol turiu daug draugų nuo mokyklos laikų ir labai džiaugiuosi, kai man pavyksta su jais susitikti. Esu vienas iš tų entuziastų, kuris bando į krūvą susitikimui suburti savo klasiokus ir tie susitikimai tikrai labai džiugūs, tik, deja, ne visi tokie aktyvūs ir entuziastingi, kaip norėtųsi.

– Jūsų įžvalgos, nuomonė, kaip mes atrodome – ekonominiu, nedarbo, švietimo požiūriu.

– Turite aktyvų verslo būrį, kuris renkasi ir kartu su savivalda žiūri, kaip pritraukti į miestą daugiau investicijų,spartinti regiono plėtrą. Šis regionas turi labai dėkingą geografinę padėtį ir infrastruktūrą – šalia uostas, skandinavai, tad reikia tik sutelkto bendro darbo su savivalda, verslia Lietuva, Investuok Lietuvoje ir, manau, judėjimas į priekį tikrai bus. Reikia išnaudoti Mažeikių stiprybes – sektorius, kurie jau yra įleidę šaknis šiame regione ir sėkmingai vystomi. Būtent šiuose sektoriuose veikiančios įmonės turi apibrėžti savo plėtros perspektyvas, kryptis ir planus, nes tai padės suformuoti realų miesto vystymosi paveikslą. Tuomet bus galima realiai planuoti švietimo, visuomeninių įstaigų ir kitas veiklas,tačiau pradžiai reikia realiai įvertinti bendradarbiavimo mastelius – regionas su regionu, vidutinės įmonės su mūsų įmonėmis. Mastelio taisyklės, mezgant bendradarbiavimą tarp regionų, labai svarbios.

– Kokias pamokas Jus išmokė gyvenimas? Kokių vertybių nevalia paminti einant verslo keliu?

– Pagarba kitam, atsakomybė už save ir savo aplinką, vadovavimasis savo vertybinėmis nuostatomis yra esminiai tiek versle, tiek gyvenime. Aš pats užaugau krikščioniškoje šeimoje, kurioje buvo diegiamos vertybės, kuriomis aš vadovaujuosi iki šiol – elkis su žmonėmis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi, gerbk visus žmones, kad ir kokie jie bebūtų, ir visada rodyk žmogui pagarbą, ir tas man gyvenime padeda bendrauti su žmonėmis – aš niekada nemenkinu žmonių, stengiuosi suprasti ir priimti kitokią nuomonę. Asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime labiausiai vertinu nuoširdumą, atvirumą ir sąžiningumą.

– Ar turite laisvalaikio, koks Jūsų hobis? Ir ar lieka laisvo laiko šeimai?

– Laiko laisvalaikiui lieka nedaug. Gyvenu be televizoriaus, bet negaliu gyventi be  knygų. Vienu metu skaitau po kelias dažniausiai istorines, psichologines, filosofines. Esu įsitikinęs, kad turime nuolat maitinti savo protą, todėl ne tik daug skaitau, bet ir domiuosi, kas vyksta pasaulyje, kaip rutuliojasi ekonominiai ir politiniai procesai, kokios naujovės ateina ir pan. Stengiuosi palaikyti fizinę formą, nes, kai gerai jautiesi fiziškai, tai gali sparčiau mąstyti, gerai jautiesi ir dvasiškai. Reguliariai su draugais žaidžiu tenisą, žiemą labai patinka slidinėti, tad bent dukart per sezoną stengiamės nulėkti į kalnus, o kai tik ateina vasara – buriuoju, visos atostogos prabėga vandenyje. Manau, buriavimas ir gyvenimas – beveik tas pats: tu pats pasirenki, kur plaukti, ir tik nuo tavęs priklauso, kaip išlaikysi tą kryptį.Labai mėgstu muziką, ypač džiazą, tad stengiuosi rasti laiko nueiti į koncertą.

Šeima man labai svarbu. Mūsų santykiai su vaikais iki šiol išlikę labai artimi ir šilti, todėl iki šiol esame išlaikę tradicijas – bendri pietūs, vakarienės ir pasikeitimas nuomonėmis. Labai branginu laiką, kurį galiu praleisti su anūkais. Šeima man yra gyvenimo pamatas.

– Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?

– Prieš šv. Kalėdas noriu palinkėti savitarpio supratimo, adventinės ramybės, atjautos ir pakantumo bei noro keistis.

Gražina VERŠINSKIENĖ

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode