Reklama 2

D. Ereminas: „Svajonę įgyvendinau – skraidžiau“

 

Didelę praktiką ne tik mokymuose, bet ir klinikiniame psichiatrijos darbe turintis Mažeikių ligoninės Psichiatrijos skyriaus vedėjas med. doc. dr. Darius Ereminas randa laiko ne tik darbui, bet ir savo pomėgiams, šeimai. Galima sakyti, mėgaujasi gyvenimu – jį išgirsime traukiantį dainas folkloro ansambliuose, skaitantį paskaitas Mažeikių Trečiojo amžiaus universiteto studentams...

Šiemet kovo mėnesį jubiliejų švęsiantis D. Ereminas darbą Kauno klinikose iškeitė į darbą Žemaitijos miestelyje. Viena iš priežasčių – noras būti arčiau tėvuko, jam padėti, mat jis ūkininkavo Ylakių k. (Skuodo r.).Ramaus balso, šilto žvilgsnio dėmesingą pašnekovą kalbiname apie svajones, pomėgius, požiūrį į gyvenimą – tarsi laiptais pereinant jo gyvenimo pakopomis.

 

– Gimėte Kaune, augote Ramučių k., netoli Karmėlavos, čia lankėte Ramučių pradinę mokyklą, vėliau vidurinę baigėte Kaune. Taigi, kaimo ar miesto vaikas buvote?

– Manau, kad vaikas kaimietis. Nors tėvukai mokytojavo Karmėlavos mokykloje, bet laikėme karves, auginome rožes, nutrijas. Teko dirbti įvairius ūkio darbus – dar paauglys išmokau vairuoti traktorių.

– Jūsų mama buvo matematikos mokytoja, o tėvelis – geografijos ir fizinio lavinimo. Sakėte, kad šeimoje augote penki vaikai. Kokie buvo vaikystės pomėgiai?

– Visi – tiek tėvukai, tiek mes, vaikai – buvome sportiški. Netoli buvo miškelis, tai kartu lėkdavom į jį mankštos daryti, o su kaimo vaikais ganyklose žaisdavome futbolą. Beje, mūsų komandoje žaidė ir dabar vienas žinomiausių Lietuvos nusikaltėlių Romas Zamolskis, keistai likimai pasisuko...  Vaikystėje juk draugai buvome. Kitas dalykas, kurį skatino tėvai – dainavimas. Kai tik susėsdavome į mašiną, tuojau išgirsdavome raginimą: „Na, vaikai, dainuojam“, nueiname į svečius – mes vėl dainuojame.

– Kuo, be mokslų, domėjotės mokykloje, kokius būrelius lankėte?

– Mes, šeimos vaikai, rungtyniavome, kas daugiau būrelių lankome. Visi dainavome chore, sportavome, mane traukė lengvoji atletika, seserys lankė baletą. Buvo ir trumpalaikių užsiėmimų, užsidegiau lankyti motokrosą, bet paskui tėvai uždraudė. Su seserimi, kiekvienas savo šunimi vedinas, vaikščiojome į šunų dresavimo mokyklą Kaune, dalyvaudavome varžybose, rinkdavome medalius. O šunų vienu metu tėvai net 50 turėjo, priglausdavo pavargėlius, dažnai draugai atveždavo kaip į šunų viešbutį pasaugoti. Atmintin įstrigo  prancūzų buldogas – šuo-katinas, kuris labai man nepatiko. Nesuprantu, kaip jis sugebėdavo, bet visada tupėdavo ant spintos.

– Vaikystės pomėgiai, užsiėmimai, atrodo, visiškai nutolę nuo to, kokį gyvenimo kelią pasirinkote...  

– Gal mokėjimas stebėti padėjo pasirinkti šį kelią. Šiaip visada norėjau būti lakūnu, bet nieko nedariau, kad juo tapčiau, tik skaitydavau, o kai karinio parengimo mokytojas pasiūlė parašyti siuntimą į karo aviacijos mokyklą, išsigandau, nes norėjau būti civilinės aviacijos lakūnu. Tėvukas patarė padirbėti sanitaru – gal gydytojo profesija susigundysiu. Nuo 10 klasės naktimis dirbau Kauno klinikų Priėmimo skyriuje. Tai buvo pats geriausias testas – man tiko ir patiko. Susipažinau su ne paradine to darbo puse, visko mačiau – ir mirtis, ir gimimus.

– Manau, dirbant tokį darbą teko susidurti ir su neįprastomis situacijomis, kai pasireiškė Jūsų gebėjimas susikalbėti su pacientu. Gal kuris incidentas išgąsdino?

– Dar sanitaru dirbdamas pastebėjau, kad man pavyksta susikalbėti su keisčiau besielgiančiais pacientais. Prisimenu, atvežė žmogų, kuris nuogas iššoko pro langą ir gatvėje daužė mašinas. Vaikšto kruvinas koridoriumi, toks stambus, aukštas, dvimetrinis. Personalas išlakstė, o man sako, eik prižiūrėk jį, kol ateis psichiatras. Aš juk tik sanitaras ir žinių dar neturiu. Vaikštom abu koridoriumi, jis susikryžiavo ant krūtinės rankas, aš irgi taip pat susikryžiavau. Šnekinu ir jis man atsiliepė, taip prašnekėjome, kol atvyko psichiatras.

– Kodėl pasirinkote psichiatrijos kryptį?

– Labai norėjau būti akušeriu ginekologu, net tą būrelį lankiau ir jo pirmininku buvau, atlikome įvairius tyrimus. Tada pastebėjau, kad moterims labai reikia psichologinio artimųjų palaikymo bei profesionalios pagalbos, todėl, kai man pritrūko balų ir neįstojau į akušerinį ginekologinį, pasirinkau psichiatriją. Keistas jausmas tada buvo, einu per miestą ir atrodo, kad visi žino, jog aš psichiatras – tai truko apie mėnesį. Tais laikais psichiatrija buvo šiek tiek mistifikuota, dažnam nesuvokiama.

– Mokantis 4-ame kurse, teko įgyti ir praktinių įgūdžių. Kokią realybę tada pamatėte?

– Pradžioje kartą per savaitę dirbome psichiatrijos ligoninėje – tai gąsdino. Tave atveda į uždarą skyrių, teorijos kiek žinai, kiek nežinai, išsigąsti... Per savaitę atsigauni, po to vėl išsigąsti – ir taip visą semestrą. Vėliau padarė ciklais, po mėnesį ten ir dirbome, ir paskaitos vyko. Pirmas įspūdis būdavo baisus, kai „įmesdavo“ į sunkių pacientų skyrių – dar visos teorijos nežinai, jų poelgių, mąstymo nesupranti. Be to, tais laikais nebuvo ir gerų vaistų. Dabar visiškai nesigailiu, kad nepatekau į akušerinį ginekologinį.

– Kaip jūsų pirmoji svajonė – aviacija? Ar pamiršote ją?

– Vis dėlto aviacija buvo mano gyvenime. Likimas taip pasisuko, kad darbo paieškos atvedė į karo aviaciją, kur reikėjo psichiatro. Mano darbas buvo stebėti lakūnų suderinamumą, jų atranka, streso korekcija. Skraidžiau su jais, kur tik galėjau, vadai tai leido ir skatino. Darbas su lakūnais buvo labai malonus, ten susipažinau su jų darbu. Viena nemaloni situacija mane trikdydavo, kai kartą per metus lakūnas, su kuriuo tu artimai bendravai, ateina į gydytojo kabinetą ir tu tampi ekspertu – jį tikrini bei vertini. Po trejų metų dėl sveikatos problemų mane komisavo iš karo aviacijos.

– Tada sakėte, kad slystelėjo žemė iš po kojų. Jus palaikė tik tėvuko pamokymas, kad nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Kokios sveikatos problemos užgriuvo?

– Viskas prasidėjo nuo baidarių žygio 1994 metų pavasarį, kada labai sušalau. Buvo labai silpna, užpuolė paprastas virusas, tačiau vėliau paaiškėjo, kad atsirado bėdų dėl inkstų, tad teko pasinaudoti dirbtiniu inkstu ir dializuoti kraują. Po trijų mėnesių, 1996-ųjų spalį, atsirado tinkamas donoro inkstas, kurį man persodino. Tas faktas primena apie laikinumą ir įpareigoja džiaugtis gyvenimu čia ir dabar.

– Kokia linkme liga pakreipė tolesnį Jūsų gyvenimą?

– Reikėjo pasirinkti, kur dirbti – Žiegždrių psichiatrijos ligoninėje ar Vilniaus Gedimino technikos universiteto A.Gustaičio aviacijos institute. Žinoma, neišdaviau  savo svajonės ir pasirinkau pastarąją. Čia dėstytojaudamas parašiau knygą „Žmogaus galimybės skraidyti“ bei dar dvi mokomąsias knygas aviacijos medicinos, aviacijos fiziologijos bei psichologijos temomis, apsigyniau disertaciją. Tapau Civilinės aviacijos administracijos Aviacijos medicinos skyriaus vedėju. Tuo metu baigėsi mano psichiatro licencija, nors valdininkams ji nebūtina, bet norėjau praktinio darbo pagal specialybę. Tada atsisveikinau su institutu, atsinaujinau licenciją ir įsidarbinau Kauno klinikose, o prieš šešerius metus atvykau į Mažeikius. Dabar dirbu ne tik Mažeikių ligoninės Psichiatrijos skyriaus vedėju, bet ir psichiatru UAB Dr. A. Biržiškos sveikatos centre Viekšniuose bei IĮ Džiugienės klinikoje, laikinai talkinu ir Naujojoje Akmenėje, bet, žinokit, aviacija man vis vien rūpi, nors dabar domiuosi daugiau teoriškai.

– Apie gydytojus kalbama arba labai gerai, arba labai blogai – vidurio lyg ir nėra. Kaip suvaldote savo stresą? Kokios Jūsų vertybės darbe, šeimoje?

– Mūsų labai geras kolektyvas. Vyksta pokalbiai, kurių metu išsikalbame – gal kuriam liko gilios vienokio ar kitokio konflikto liekanos, nesusipratimas, gal pats kažko nesupranti. Kolektyve man reikia, kad žmogus jaustųsi gerai, ar man sekasi – tai personalui spręsti. Didžiausia atsvara, žinoma, šeima, kur yra pagarba vienas kitam, meilė, pasitikėjimas, svarbiausia – žiūrėti ta pačia kryptimi.

– Jau minėjote, kad vaikystėje su tėvais, broliais, seserimis daug dainuodavote. Žinau, kad ir iki šiol dainuojate.

– Daugiausia dėmesio užima folkloras, jis leidžia prisiliesti prie tautos šaknų – kiekviena daina – tarsi pasakojimas. Teko būti Kauno folkloro ansamblio „Kupolė“ nariu. Atvykę į Žemaitiją, kartu su žmona dainuojame net keliuose folkloro ansambliuose – „Alksna“ (Mažeikiai), „Alda“ (Ylakiai, Skuodo r.). Be to, dar pakvietė į jaukų, nedidelį, pakankamai profesionalų Skuodo chorą „Apuolė“, kuriam greit bus 70 m. Giedame ir bažnyčios chore. Žmona paskaičiavo, kad 2016 m. mes turėjome 50 koncertų – ir dviese, ir kartu su kitais kolektyvais.

– Dirbate skirtinguose regionuose, ar sveikatos problemos visur tos pačios?

– Problemos gal ir panašios. Mažesniuose miesteliuose dažniausiai vyrauja seno amžiaus žmonių problemos – depresija, įvairios nervų sutrikimų problemos, daugėja dimensijų. Skaudokas finansinis žmonių nepajėgumas – būna, paskiri vaistų, pacientas išeina iš skyriaus ir vėl... liga paūmėja. Nustembi, kodėl taip atsitiko, pasirodo, vaistai pasibaigę prieš savaitę – neturi lėšų atvažiuoti konsultacijai, o ką jau bekalbėti apie vaistų įsigijimą. Stengiesi ne tik pacientą gydyti, bet kad ir aplinkiniai sureaguotų, artimi žmonės padėtų. Liūdina senukų vienatvė – žmogus juk socialus gyvis, jam reikia bendrauti, pamatyti, kaip kiti gyvena, pasisakyti, kaip jis gyvena. Priešingu atveju nebemato buvimo čia prasmės, todėl prastėja nuotaika, užvaldo liūdnos mintys ir retas gerai jaučiasi vienatvėje.

– Kokios ligos paūmėja didžiųjų švenčių metu ir kokių pacientų sulaukiate?

– Didžioji dalis pacientų – perdozavusių alkoholio, jų sulaukiame po švenčių, bet yra ir kita grupė žmonių, kurie gulasi į ligoninę prieš šventes – taip bėga nuo vienatvės. Būtent didžiosios šventės paryškina vienatvę, nes jos – šeimos šventės. Šventės praeina ir tada grįžta gyvenimas į pradinį tašką. Su vienatve susidraugauti sunku. Ką daryti, kaip tą vienatvę apgauti, kaip elgtis? Kelios pagrindinės kryptys: religija, ji šiuo atveju labai padeda, hobis – bendrų pomėgių būreliai, organizuojami prieš šventes. Kita mintis – grįžimas į vaikystę, prisiminti tai, kas tada buvo malonu, tereikia iš vidaus gelmių juos pažadinti ar nuotraukas peržiūrint, perskaityti kažkada rašytus laiškus.

– Jūsų požiūris į dabartinę politinę padėtį šalyje.

– Politikos tiek neišmanau, kad galėčiau kalbėti apie politinius srautus. Manau, valstybės valdymo politika turėtų būti tokia, kad dėl politikų veiksmų žmonėms gyventi būtų geriau. Visuomenė labai pavargusi nuo reformų ir išerzinta, todėl ir emigruoja, ir dažniau vartoja alkoholį. Psichiatro darbo kasdienybė – apie 60 proc. vartojančių alkoholį turi gretutinių ligų, iš jų dažniausiai depresija ar nerimo sutrikimai. Ir vieną, ir kitą dažniausiai sukelia aplinka, nes ji labai nerami – nerimauji, ar tavo darbovietė užsidarys, ar ne, mažins etatus ar ne, turėsi, kaip savo šeimą aprūpinti ar ne, tad silpnesnis nusiraminimo ieško alkoholyje. Reikia stabilumo – tad gal laikas stabdyti tas reformas ir leisti žmonėms atsikvėpti. Labai nepatinka, kai naikinami pašto skyriai, mokyklos, darželiai – tai lyg regionų amputacija, todėl vis sunkiau sekasi prikalbinti jaunus žmones, specialistus atvykti čia dirbti – jie nori garantijos, kad ir jam, ir jo šeimai čia bus gera ilgam, o ne tik trumpam. Dar liūdniau, kad nematyti esminio judėjimo siekiant pagerinti žmonių gyvenimą.

– Kurie toms reformoms labiausiai atsilaiko – vyresnioji ar jaunesnioji karta?

– Yra jaunų žmonių grupė, kuri nebemoka kitaip gyventi – jie išmokyti gyventi iš pašalpų, nes taip gyveno jų tėvai, kaimynai. Jie neturi nei gyvenimo tikslų, nei siekių, labai besiblaškantys, neturintys išsilavinimo – ir tokių daugėja, o kokių vaistų nuo viso šito skirti? Vyresnieji turi kokį nors išsilavinimą, tikslus, linkę daugiau prisitaikyti.

– Kaip sureagavote į tai, kad gerokai keliami teisėjų atlyginimai, o gydytojams ne? 

– Man kilo tokia mintis, gal ji ir neteisinga, kad Seimas stengiasi papirkti tą grupę, kad tam tikrais atvejais į juos žiūrėtų palankiau. Labai daug klausimų kyla pažiūrėjus, kaip buvo balsuojama dėl rezidentų atlyginimų. Lyg ir buvo nubalsuota, kad reikia kelti jų atlyginimus. Tada vienas Seimo narys pareiškia, kad jis nesuprato klausimo. Man keista, jeigu nesuprato klausimo, kam balsavo... O jeigu nesupratęs balsavo, norisi daryti išvadą –  gal jis visada balsuoja nesupratęs klausimo. 

– Ką palinkėtumėte mūsų skaitytojams?

– Kartą kilusi mintis labai tinka mano, kaip psichiatro, palinkėjimui – ramaus miego. Nes jis psichikos indikatorius. Jeigu žmogus miega ramiai, jo psichika gera, o pailsėjęs žmogus gerai ir jausis. Tad ramaus miego. 

Gražina VERŠINSKIENĖ

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode