Reklama 2

Gyvūnų globėja: tikiu, kad visiems kažkur yra žmogus

 

Jau būdama ketverių Anželika Petrusevičienė slapčia nešė maistą iš namų beglobiams ir lauke vargstantiems kaimynų šunims, o šiandieną ji globoja organizacijos „Kaimo grandinė“ gyvūnus. „Tiems gyvūnams atiduodu ne tik daug laiko, bet ir daug širdies, todėl kiekvienas išsiskyrimas yra sunkus. Kas kartą su gyvūnu, atrodo, išvyksta ir dalelytė manęs“, – sako A. Petrusevičienė. Tiesa, pašnekovė apgailestauja, kad ne visi gyvūnai randa taip trokštamus namus, nors tiki, kad kai kuriems tiesiog reikia sulaukti savo žmogaus. 

– Žinau, kad gyvūnams stengiatės padėti jau nuo vaikystės. Papasakokite, nuo ko viskas prasidėjo?

– Niekada negyvenau be šuns ir katės, o kai ėmiau rūpintis beglobiais, buvau visai mažas vaikas. Jau ketverių metų eidavau į mišką, nes žinojau, kad ten gyvena šuo. Man būdavo labai gaila prie būdų pririštų kaimynų šunų lauke. Vogdavau maistą iš šaldytuvo, slėpdavau jį rankovėje, kad iš namų neva tuščiomis rankomis išeičiau, ir eidavau visų aplink maitinti. Nieko tėvams nesakydavau, kol manęs, vaikščiojančios ir šeriančios šunis, nepamatė tėvų draugai.

– Šiuo metu rūpinatės organizacijos „Kaimo grandinė“ globojamais gyvūnais. Kada tai tapo, turbūt galima sakyti, jūsų darbu – kasdienybe?

– Savanoriauti gyvūnų globos įstaigose pradėjau 2010 metais. Tuo metu po darbo prižiūrėdavau šunis. Virdavau košes, nešdavau, nes jų būdavo labai gaila, ypač senų. Nuo to laiko nebegaliu sustoti, man labai rūpi gyvūnai. Dabar jau keletą metų rūpinuosi „Kaimo grandinės“ gyvūnais.

– Papasakokite apie „Kaimo grandinės“ kasdienybę. Kiek žmonių rūpinasi gyvūnais, kokie rūpesčiai laukia kiekvieną dieną?

– Nuo kitų gyvūnų globos organizacijų skiriamės tuo, kad važinėjame į sodus šalia Vilniaus, kur gyvena neprižiūrimi asocialių asmenų gyvūnai. Randame daug neprižiūrėtų šunų ir kačių, kalbame su šeimininkais, prašome, kad leistų juos dovanoti, surasti jiems namus, sterilizuoti. Tie gyvūnai ten tikrai apleisti. Kartais žmonės pasiima gyvūną pavasarį, kai atvyksta gyventi į sodus, o rudenį išsikrausto ir gyvūno į butą neima. Taigi, tie gyvūnai taip ir paliekami likimo valiai, kitąmet – vėl ta pati istorija. Sterilizuojame šeimininkus turinčias kates, nes jie patys to nepadarytų. Globojame gyvūnus namuose.

– Kas sunkiausia šioje jūsų veikloje ir kas labiausiai džiugina?

– Negaliu priprasti prie žmonių požiūrio į gyvūną, kaip į daiktą. Kai kurie žmonės, nors ir ilgai auginę gyvūną, gana lengvai jo atsikrato, pavyzdžiui, išvykdami į užsienį. Jums reikėtų pamatyti, kaip atrodo tas išduotas gyvūnas, kai patenka į prieglaudą ar atsiduria gatvėje. Jei prieglauda atsisako priimti gyvūną dėl to, kad jam tiesiog trūksta vietos, tokie šeimininkai ima šantažuoti, grasina, kad gyvūną užmigdys. Kad ir kiek prieglaudų Lietuvoje besikurtų, visų benamių gyvūnų ar tų, kurių šeimininkai ketina atsikratyti, sutalpinti negali. Sunkiausia matyti taip paliktus gyvūnus.

Labai džiugu, kuomet pavyksta surasti gerus namus mūsų globotiniams ir gauname laiškų su nuotraukomis, pasakojimais, kaip jie gyvena.

– Gyvūnus auginantys žmonės žino, kad ta atsakomybė kiek suvaržo – mažiau laisvės planuojant atostogas, laisvalaikį. Jūs turite ne vieną globojamą augintinį. Kada randate laiko sau? Kada pailsite?

– Atostogų jau seniai neturiu, bet prie to pripratau. Man ir darbas, ir poilsis – viskas su gyvūnais. Taip yra nuo 2010-ųjų – viskas su gyvūnais. Man net nėra minčių kažkur išvykti atostogų.

– Nepavargstate?

– Nors ir sunku, o lankyti gyvūnų tenka važiuoti autobusu, nuovargis būna malonus, nes darau tai dėl gyvūnų, ir tai daryti gera. Kitaip jau nebeįsivaizduoju savo gyvenimo.

– Sakoma, kad šunys labiau moka parodyti dėkingumą, katės gal mažiau. Matote, jaučiate, kad jūsų išgebėti, globojami gyvūnai yra dėkingi?

– Į mūsų rankas patekęs gyvūnas iš pradžių neretai nevalgo, jaučia didelį stresą, tačiau po kiek laiko ima rodyti dėkingumą. Jie visi moka parodyti dėkingumą ir jie tikrai viską labai jaučia, supranta. Labiau, nei mes įsivaizduojame.

– Stengiatės gyvūnus atiduoti į tikrai geras rankas, ne bet kam, susižinote apie aplinkybes, kodėl žmogus ima gyvūną, kaip jis gyvens. Ar teko susidurti su nemaloniais atvejais, todėl stengiatės kuo daugiau išsiaiškinti apie būsimus gyvūno namus?

– Būtina išsiaiškinti, į kokius namus pateks gyvūnas, nes dalinimas į kairę ir į dešinę tik tam, kad kuo daugiau gyvūnų būtų išdalinta, nėra gelbėjimas. Reikia išsiaiškinti viską – kuo gyvūną ketinama maitinti, kiek ketinama skirti jam laiko.

Jei žmonės gyvena nuomojamame būste, svarbu išsiaiškinti, ar jo šeimininkai sutinka, kad jų namuose būtų gyvūnas. Priešingu atveju galima sulaukti nemalonumų. Gerai, jei susidūrę su problemomis dėl to, kad šeimininkai savo namuose nenori gyvūnų, žmonės juos grąžina, bet būna ir liūdnesnių tokių gyvūnų likimų – jie vėl atsiduria gatvėje.

Stengiuosi sužinoti kiek įmanoma daugiau. Kartais iš pirmų dviejų sakinių jau gali matyti, kad tokiam žmogui gyvūno negali patikėti.

– Ar jums sunku skirtis su globojamais gyvūnais, kuomet jie suranda namus? Prisirišate prie jų ar sugebate kažkaip nuo to atsiriboti?

– Tiems gyvūnams atiduodu ne tik daug laiko, bet ir daug širdies, todėl kiekvienas išsiskyrimas – sunkus. Kas kartą su gyvūnu, atrodo, išvyksta ir dalelytė manęs. Atidavusi gyvūną dar ilgai svarstau, ar nesuklydau, ar į tinkamas rankas jį atidaviau.

– Ar visi randa namus?

– Ne visi. Neretai seni gyvūnai taip ir iškeliauja iš šio pasaulio niekada nebesusiradę namų. Tačiau žmonės ima keisti savo požiūrį, vis dažniau priglaudžia aklus gyvūnus ar netekusius kojytės, o tas „kitoks“ gyvūnas, niekuo nesiskiria nuo sveiko, puikiausiai gyvena taip pat, kaip ir bet kuris sveikas.

Būna gyvūnų, kurie, atrodo, jau niekada nesuras namų, tačiau po kelerių metų suranda. Kartą viena moteris su manimi susisiekė ir pasakė norinti priglausti katytę, kuri, mano požiūriu, niekada nesuras namų. Turėjau tokias dvi, o pasirinkau tą, kuri seniau laukė namų. Tikiu, kad visiems kažkur yra žmogus, tačiau reikia išlaukti.

Lrt.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode