Reklama 2

Gyvenimas polkos žingsniu...

 

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Aš nesukaupiau didelių materialinių gėrybių, bet moralinio ir dvasinio turto, gėrio per tuos metus prisirinkau tiek daug, kad jo su kaupu many – galiu jį padalinti, užteks kiekvienam mažeikiškiui ir dar liks. Jaučiuosi laiminga, turtinga. Darbas man yra kartu ir pomėgis, gal todėl kitkam neturiu laiko“, – džiaugiasi Mažeikių choreografijos mokyklos direktorė, liaudiškų šokių studijos „Kauškutis“ meno vadovė Jolanta Tendienė.

J. Tendienė nesureikšmina savo įvertinimų – ji trečioji Mažeikiuose tapusi Krašto kultūros premijos laureate,  gavusi Kultūros ir švietimo ministerijos I laipsnio valstybinę choreografijos premiją, apdovanota Kultūros ministerijos, premjero A. Brazausko, Liaudies kultūros centro padėkos raštais. Sakydama, kad tai pasiekta ją supančių žmonių dėka, džiaugiasi, jog jie tikėjo ja, skatino pasitikėjimą savo jėgomis. Interviu su J. Tendiene.

– Jūs ne tik gaunate gėrį, bet ir kuriate jį. Kokiomis nuotaikomis gyvenate dabar?

– Labai ypatingas, sunkus ir darbingas laikas. Ruošiamės Choreografijos mokyklos 35-mečiui, vaikų ir jaunimo liaudiškų šokių studijos „Kauškutis“ 30-mečiui, o ir modernaus šokio studija „Niuansas“ švęs dvidešimties metų jubiliejų. Tas organizacinis, kūrybinis procesas atima daug jėgų, bet jis įdomus, nes gyvenimas kunkuliuoja. Kuri žmonėms, mokiniams, kurie tai atlieka, todėl įdėtas triūsas nuo mūsų priklauso tik dalelę. Manau, esu iš tų laimingųjų, palaimintųjų, kurie gali prisiliesti prie grožio ir jį dovanoti kitiems. Be to, mano gyvenimas išmokė, leido suprasti, kad reikia skubėti gyventi ir svajoti, siekti savo tikslų, o kai svajonės pildosi, pavyksta  įgyvendinti tikslus, be galo gera – vardan to mes ir gyvename.

– Minėjote apie stresines situacijas. Kokie biografijos faktai Jums kelia liūdesį?

– Labai sunku buvo, kai niekada nesirgęs per pusantro mėnesio mirė tėtis. Aš ką tik buvau pagimdžiusi sūnų. Buvau tėčio vaikas ir mus siejo šilti ryšiai. Net kai rengiausi tekėti, pirma pasitariau su tėčiu, o ne su mama. Tėtis buvo ramus, meniškos sielos, savamokslis akordeonininkas. Visą gyvenimą dainavo  Marijampolės chore „Šešupė“.

– Tai Jūs iš Marijampolės? Ar turite tą suvalkietišką anekdotinį bruožą – šykštumą, perdėtą taupumą? 

– Taip, esu gryna suvalkietė. Tėvai – suvalkiečiai, yra tik vienas įmaišytas kraujo lašas – mano senelis iš mamos pusės kilęs iš Simno, tai jau Dzūkija. Apie šykštumą galėtų pasakyti kiti, bet, kad esu praktiška – manau, kad taip, tik ne blogąja prasme. Manau, kad tiek žemaičių, tiek suvalkiečių pagrindinis bruožas yra užsispyrimas. Prisimenu vienos dėstytojos žodžius: „Jolanta, dabar Žemaitijoje patikrinsime tavo užsispyrimą.“ Jau 35 metai esu gyvas įrodymas, kad užsispyrimu nenusileidžiu žemaičiams.

– O kaip likimas atvedė Jus į Mažeikius?

– Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų Teatrinio meno choreografijos specialybę baigiau gerais pažymiais, tad galėjau rinktis, kur dirbti. Atlikau praktiką Vilniuje ir ten galėjau likti, bet niekada nesiveržiau į sostinę. Kita vieta buvo Marijampolė, bet anuomet labai nenorėjau grįžti pas tėvus, juos daug kas pažinojo. Pamaniau, jei aš dirbsiu čia ir ką blogai padarysiu, visi sakys – na, matai, Plioplytė, o tokių gerų tėvų vaikas. Dabartiniu protu pagalvojus – kvaila tada buvau. Ir štai dar viena galimybė – iš Mažeikių į konservatoriją atvažiavo Romanas Songaila, Vykdomojo komiteto pirmininkas, ieškantis specialisto, nes prie Muzikos mokyklos norėjo atidaryti Choreografijos skyrių. Dėstytoja pasiūlė mane. Įsivaizduokite, ketvirto kurso studentei pasiūlo atidaryti choreografijos skyrių ir net butą skiria – tais laikais jų lengva ranka neskirdavo. Pasiūlė neskubėti atsakyti, bet atvykti ir susipažinti.

– Ir koks pirmasis įspūdis?

– Sutartą dieną atvažiavome kartu su drauge – kad drąsiau būtų. Susiradome Muzikos mokyklą, o pamačiusi direktorių Ričardą Grušą, bandžiau atgaivinti prisiminimus, kur aš jį mačiau, labai jau pažįstamos manieros – o tai choreografai gerai įsimena. Pasirodo, jis Marijampolės 2-ojoje vidurinėje mokykloje praktiką atliko, kai aš mokiausi, jam kasryt dainuodavome: „Labas rytas, tamsta.“ Jo lydimos nuvykome į Vykdomąjį komitetą. Jaudinausi, nes pas tokius valdininkus nebuvau buvusi. Pakalbėjus pasiūlė ir  būstą apžiūrėti, tad sėdome į R. Grušo „Žigulius“, ir mes jau prie naujai pastatyto namo, o ten balos, priėjimo nėra, niekas dar negyvena. Butą rinkausi įdomiai – augau trečiame aukšte, manau, trečią ir pasirinksiu. Likus laiko iki išvykimo pasivaikščiojome po miestą, kad bent vaizdą susidarytumėme. Nesusižavėjau. Kelionė atgal į Klaipėdą truko net 6 val., mat įsėdome į autobusą, kuris važiavo per Latviją, Barstyčius.

– Tai pirma kelionė iš Mažeikių buvo  su nuotykiais. Ar nepersigalvojote?

– Kai reikėjo pasirašyti po paskyrimu, jau buvau suabejojusi. Tiesiog išsigandau – ką aš čia darysiu, nieko nepažįstu, nors priėmė gražiai, bet aš nepasitikėjau savimi. Grįžau namo, tėtis tik man duris pradarius uždainavo: „Ten, kur Venta, skrisk ir mano dukra.“ Apsiverkiau, tėvai drąsino, sakė – pabandyk, nepatiks – visada galėsi sugrįžti, tačiau atėjus lemtingajai dienai, buvau galutinai nusprendusi, kad Mažeikiai ne man – tai ir pasakiau, bet, kai į dėstytojos klausimą, ar yra norinčių čia dirbti, pakilo rankų miškas, užvirė suvalkietiškas kraujas – palaukit, čia mano vieta, o visi į ją nusitaikė. Paprašiau dar laiko pagalvoti, pasitariau su mama ir... sutikau. Taip ir atsiradau Mažeikiuose.

– Kaip sekėsi įsikurti naujuose namuose, juk tais laikais viskas už talonus buvo arba „iš po prekystalio“ už atlygį?

– Per vasarą tėvai man pirko baldus, indus ir kt. – tai iš pažįstamų gavę talonų, tai iš parduotuvių. Pirmąsias dienas teko pagyventi viešbutyje, mat tėvai be savaitgalio negalėjo atvežti baldų. Dienomis kartu su naujais kolegomis ateidavome į tuščią butą kavos atsigerti. Gėlę guboją pakabinau vietoj šviestuvo, sieninės spintos lentynas užklojau popieriumi – tai mūsų „foteliai“... Nakvynė viešbutyje pasibaigė, kai vieną naktį per mane perbėgo pelės – susirinkau daiktus ir išėjau į savo tuščią butą. Pasiklojau chalatą ant grindų, skaitau Salomėjos Nėries eilėraštį „Mama, kur tu?“ – ir aš, kaip tie bombarduojamos stovyklos vaikai, sėdžiu ir verkiu (juokiasi). Po to pamažu gyvenimas įsilingavo, atsirado pažįstamų. Tuo labiau, kad tada atvažiavome daug jaunų specialistų, dauguma su šeimomis.

– Po metų, kai vyras Klaipėdoje baigė KPI, sukūrėte šeimą. Jūsų tokios skirtingos specialybės...

– Bet mes ir susipažinome per... futbolą. Dar mažytę tėtis vesdavosi į futbolo rungtynes, nors aš ne tiek žiūrėdavau, kiek lakstydavau. Studijuojant Klaipėdoje, vieną vakarą aptarinėjant futbolo rungtynes, draugų būryje buvo ir mano būsimas vyras. Pasirodo, tądien lankėmės tose pačiose rungtynėse. Tik vėliau įsišnekėjome, kiek daug sutapimų mus lydėjo, kai dar vienas kito nepažinojome – vienu metu lankėmės tuose pačiuose renginiuose, su jo geriausiu draugu kartu studijavau. Taigi, anksčiau ar vėliau mums buvo lemta susitikti, tik laiko klausimas buvo, kada. Nuo tada, kai likimas pagaliau mus suvedė, kitąmet bus 35 metai. Auginame sūnų ir dukrą.

– Jūsų darbas prasideda tada, kai kitiems pasibaigia. Kaip suderinate šeimos gyvenimą su darbu?

– Kol buvo maži vaikai, vyras visus vakarus sėdėjo su jais, padėjo jiems ruošti pamokas, aš... šokau, tačiau irgi nenutolau nuo vaikų, tik nepadėjau jiems mokytis, nesilankiau tėvų susirinkimuose, bet nuolat domėjausi – skambindavau mokytojams. Kai vaikų kažkada paklausiau, gal per mažai laiko jiems skyriau, „mums tavęs per daug buvo“,­ pašmaikštavo sūnus Karolis. Vaikai ėjo šokti, mes su jais apkeliavome labai daug pasaulio. Abu su tėčiu stengėmės bei stengiamės kaip galėdami dalyvauti vaikų gyvenime.

– Ar turite laiko kartu susėsti, pavakarieniauti?

– Savaitgaliais kartais net 9 sėdame prie stalo, kai parvyksta vaikai ir atvažiuoja mama. Nors nelabai mėgstu suktis virtuvėje, bet, kai visi susirenka, mielai šeimininkauju. Kartais pašmaikštauju: „Palaukit, aš pirma šokėja, o tik paskui virėja.“ Nebuvau iš tų mamų, kuri kiekvienam atskirai gamindavo valgyti. Mes turime tradiciją – valgome visi kartu. Tai šventas laikas, šeimos laikas, skirtas ne tik valgymui, bet ir bendravimui. To mokau ir savo šokėjus, kai išvykstame į kelionę, dengiame vieną didelį stalą – valgome ir bendraujame.

– Dukra Eglė norėjo eiti Jūsų keliu – pasirinkti choreografiją, bet nepalaikėte. Tai gal ir Jūs nepatenkinta pasirinktu gyvenimo keliu?

– Oi, ne, esu laiminga. Nieko kito, manau, nesugebėčiau daryti. Aš visą gyvenimą, gal nuo 7 klasės, norėjau šokti, būti šokių mokytoja. Iki tol norėjau būti gamtos ar rusų k. mokytoja, o tėvai norėjo mane matyti medike. Dukrai linkėjau tiesiog lengvesnio, patogesnio šeimai darbo.

– Pradėjote darbą su 26 vaikais, dabar jų apie 300. Ar nebuvo emocinių duobių Jūsų darbe?

– Visko buvo. Po penkerių darbo metų buvo nusivylimas, man atrodė, kad aš nepritampu Mažeikiuose. Tai buvo kūrimosi pradžia, vaikų daugėjo, populiarumas augo, didėjo reikalavimai, keitėsi ir formavosi specialistų komanda. Be to, greta nei močiučių, nei senelių – vaikai maži. Į darbinius koncertus, kur tikrai reikėjo dalyvauti, išleisdavo mano mokinės, dabartinės mano kolegės. Buvo nelengva ...

– Sakote, kad čia yra ne tik šokio, bet ir grožio mokykla...

– Tėvams sakau, kad mes ruošiame būsimas nuostabias mamas, būsimus tėčius. Į šokį įeina daug dalykų – laikysena, stilius, estetika, kaip sėdėti, vaikščioti, kaip bendrauti su priešingos lyties partneriu. Vien susikabinimai moko, kaip vyras turi vesti merginą, kaip mergina turi įsikibti vyrui į parankę ir t. t. Geriausias įvertinimas, kai buvę šokėjai ateina padėkoti ne tiek už šokio pamokas, kiek už gyvenimo mokyklą.

„Didžiausias dalykas, kurį mokytojas gali padovanoti mokiniui – yra begalinio grožio pajauta ir troškimas peržengti siaurą kasdienybės erdvę“ (Ž. Maurina). Mes to ir siekiame. Galiu drąsiai sakyti – mano labai gražus, nors ir nelengvas darbas, pati nuostabiausia profesija, neįsivaizduoju, ką aš dar galėčiau dirbti.

– Kaip atsipalaiduojate po darbo? Koks būna laikas, kurį skiriate sau?

– Aš pasiilsiu gamtoje, pasiilsiu tvarkydama namus ir juos puošdama. Labai patinka daryti puokštes, prižiūrėti gėles. Kai reikia atgaivos sielai, einu sodinti gėlių, jei susinervinu, tai garą nuleidžiu įsijungusi siurblį. Jis geriausias draugas nervams nuraminti. Anksčiau daugiau skaitydavau, dabar nespėju, skaitau mažiau. Savotiška atgaiva – tokių poetų kaip S. Nėries, J. Marcinkevičiaus, J. Degutytės, V. Šulcaitės, O. Baliukonytės poezijos posmai. Daug ką mintinai moku.

– O kokia muzika Jus lydėjo?

– Kartu su tėvais klausiausi tų laikų estradinių dainų, tėtis dainavo chore – pakankamai prisiklausiau chorinės muzikos. Tėvai turėjo ir liaudiškų dainų plokštelių – nežinau, kodėl, bet labai įstrigo liūdna daina „Linelius roviau, dainavau“. Tiek mamos, tiek tėčio giminė labai daininga. Mūsų giminės susiėjimai buvo su šokiais ir dainomis. Tėčio giminėje labiau dainavome partizanines dainas. Turbūt todėl dabar jos mane iki ašarų jaudina.

– Minėjote, kad vykdavote su tėvais į Garliavos bažnyčią klausytis ir vargoninės muzikos koncerto, kuris vykdavo po šv. Mišių. Ar eidavote į bažnyčią?

– Taip. Tais laikais slapta savaitgaliais ir per religines šventes ėjau į bažnyčią. Mudu su broliu keldavomės labai anksti, pro galinius vartus smukdavome į bažnyčią, stovėdavome už kokios kolonos ir dar šv. Mišioms nesibaigus sprukdavome namo. Mūsų kiemas buvo greta bažnyčios – galima sakyti, užaugome bažnyčios kieme, be to, mūsų dėdė buvo kunigas. Dėl to problemų nebuvo, tik kartą, kai reikėjo važiuoti į 1980 metų olimpiados atidarymą šokti – nenorėjo manęs leisti, nes tėtės šeima buvo ištremta į Sibirą, jam vieninteliam pavyko pasislėpti.

– Užsiminėte, kad futbolo iki šiol nepamirštate ir net Kalesnikų kaime rengiate giminės futbolo turnyrus...

– Kiekvieną vasarą visi – tiek mano, tiek brolio šeima – pasiimame atostogas vienu metu ir važiuojame gyventi pas brolį, kuris turi sodybą Dzūkijoje. Dabar čia jau susirenka net keturios kartos. Vakarojame prie laužo, traukdami dainas, kartu gaminame valgyti, maudomės, plaukiojame, žvejojame ir turime tradiciją – vyksta futbolo turnyrai. Sudaromos dvi komandos – vyrų, kurie pasivadinę „Kalesnikų buliai“ ir „Gaideliai“, jaunosios kartos – žaidimas vyksta 4 prieš 4. Visi labai kruopščiai ruošiamės šioms žaidynėms. Nežaidžiantys futbolo, tarp jų ir aš, esame sirgaliai –  prisipiešiame plakatų, pasirūpiname apdovanojimais, neapsieiname ir be pajuokavimų. Iš to futbolo turnyro padarome didelę atrakciją. Šių atostogų visi laukiame – bendri prisiminimai, išsikalbėjimai dar labiau suartina, palaiko šeimą.

– Nekyla pagundų pakeliauti?

– Vasaros mums visada būna mažai – tai šventės, tai festivaliai, tai konkursai. Stengiamės, jei ne kasmet, tai bent kas keleri metai su šeima išvykti į užsienį. Šiemet visi kartu į Graikiją vyksime. Man patinka buvimas kartu, galimybė laiką skirti sau, savo artimiesiems, atsipalaiduoti ir niekuo nesirūpinti. Kaip anūkės sakė: „Močiute, mes visos damos sėdėsime prie baseino ir skaitysime savo knygas.“ Va čia ir yra didžiausia laimė. Daug savęs išdalinau svetimiems vaikams, todėl jaučiu pareigą dabar savo dėmesį atiduoti atėjusiai kartai.

– Kokiomis spalvomis linkėtumėte puošti mums savo gyvenimus?

– Kuo daugiau džiaugsmo ir grožio kurkimės patys – pasidarykime puokštę, užsidekime žvakę, paserviruokime jaukiai stalą. Atsisėskime prie jo su savo žmogumi ir pasidžiaukime ramybe – esi sveikas, turi darbą, nieko iš artimųjų neprikaustė liga prie patalo... Kurkime grožį savo kasdienybėje – jo niekas nesukurs, tik mes patys. Kiekviena mažytė gėrio smulkmena sušildo kasdieną, praskaidrina pilkumą. Vasario 16-ajai ruošiuosi pakabinti vėliavėles balkone – kaip apsidžiaugs tai pamačiusios anūkės. Užtenka tų liūdnų spalvų. Norėčiau, kad ir spaudoje negatyvo kuo mažiau būtų, tegu ir pavargtume nuo gerų naujienų, bet tegu jų būna daugiau. „Gyvenkime nuolat atvertomis akimis viskam, kas gražu. Grožis visada buvo didelė jėga...“ (M. K. Čiurlionis).

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode