Reklama 2

S. Nijolė Sadūnaitė: niekur nebuvau taip laiminga, kaip kalėjimo rūsiuose

Pavilnio parapijos vaikai seserį Nijolę Sadūnaitę dažnai sutinka savo bažnyčioje. Bet sykį žurnalas „Magnificat vaikams“ pakvietė vaikus užsukti į Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių vienuolyną Pavilnyje ir pasišnekučiuoti su seserimi Nijole. Ji mielai priima vaikus ir atsako į visus rimtus jų klausimus apie pogrindinę kovą už Lietuvos laisvę, vabaliukus ir net šunybes.

Kadangi vaikų ir jų klausimų buvo labai daug, lai pokalbio dalyviai nesupyksta, o skaitytojai įsidėmi, jog klausimus uždavė Pavilnio parapijos vaikai bei jų draugai:  Domantas, Jovaras, Judita, Ona, Elga, Monika, Kristupas, Izabelė ir trys Smiltės.

Ar vaikystėje esat iškrėtusi kokią nors šunybę?

Ses. Nijolė. Oi, ir dar kiek! Vaikystėje buvau gyvas sidabras, ir ant stogo, ir ant kamino ar medžio viršūnėj sėdėdavau. Augau Anykščių pušynuose, medžiai ten arti vienas kito. Tai ir žaisdavom „ženklais“ medžiuose laipiodami nuo vienos ant kitos šakos. Augau tarp berniukų, turėjau trejais metais vyresnį brolį ir dar mūsų gatvėje buvo 12 berniukų. Na, ir aš. Visad turėdavom lygias komandas 7:7. Ir tinklinį, ir krepšinį žaisdavom. Labai mėgau sportuoti, turėjau daug medalių. Vidurinę mokyklą baigiau šešiolikos, nes pirmoje klasėje neturėjau ką veikt, per pamokas papešiodavau kaimynėms kasytes, tai mane perkėlė į antrąją klasę. Padūkus buvau. Ir dabar nelabai gera. Bet po mokyklos toliau mokytis negalėjau, nes man buvo įrašyta charakteristikoje: „Nenusikračiusi religinių prietarų.“ Su tokiu įrašu į aukštąją mokyklą jau nebepateksi, nors ir geriausiai būtum baigęs.

Ar mylėjot vaikystėje vabaliukus?

Ses. Nijolė. Mylėjau, bet labai bijojau varlių. Jei berniukai kokią varlę pagauna, tai aš jau taip dėdavau į kojas – rekordą padarydavau. Labai nemėgdavau grindų plauti. Svarbu nugalėti savo nenorą, kai jį nugali, tai tuo didesnį džiaugsmą patiri.

Koks jūsų hobis?

Ses. Nijolė. Gamta. Labai myliu gamtą. Pasaulį apvažiavau, bet kad taip gražu, kaip Pavilny – niekur nemačiau. Pavilnys yra vadinamas Vilniaus Šveicarija. O Anykščiai – tai Lietuvos Šveicarija. Patinka man keliauti. Sportuoti patinka.

Ir dabar sportuojat?

Ses. Nijolė. O kaipgi! Net trečią koją turiu, kad greičiau būtų! (juokiasi)

Kaip Jums po visko, ką iškentėjot – po kalėjimo ir tremties – pavyksta būti tokia linksma?

Ses. Nijolė. Tai mano romanas! Juk nekeliauta 7 000 kilometrų. Vežė per dvyliką viešbučių, su apsauga: du kareiviai, kad niekas manęs nenuskriaustų, ir dar du dideli šunys. Mėgstu aš šunis. Paglostydavau juos. Bet kareiviai tuoj rusiškai: „Nelieskit, ranką atkąs.“ Sakiau jiems: „Tik jūs neatkąskit, šuo man to niekad nepadarys.“ Šunys jaučia, kad juos myli. Jie niekad ant manęs nelodavo. Kai buvau Sibire ir reikėdavo praeiti pro apsaugą, šunys ramiai gulėdavo. Stebėdavosi, kaip tu praėjai pro tą šunį, jis toks piktas, savų nepraleidžia. Tu turbūt labai geras žmogus. Nesu geras, aš tik tuos šunis pakalbinu ir praeinu. Kaip jis mane skriaus, jei aš jį myliu.

O kaip atsitiko, kad jūs buvot kalėjime ir nukeliavot į Sibirą?

Ses. Nijolė. Tai didelė Dievo dovana. Kai Lietuvoje buvo sovietų okupacija 50 metų, tai pirmas jų priešas buvo religija. Kai žmogus tiki, tai pasitiki Dievu, ir yra labai stiprus. Be tikėjimo mes smilgelės. Kadangi okupantai melavo, išvažiuoti iš Lietuvos į užsienį ir ten pasakyti visą tiesą neleido, vyskupai ir kunigai nutarė išleisti pogrindinį laikraštį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ ir ten spausdinti faktus. Pavyzdžiui, vaikas su tėvais ar močiute nuėjo į bažnyčią ir paskui jį mokyklos salėje pastatę prieš visus vaikus tyčiojasi, koks jis tamsuolis, naftalinu smirda, nes su močiute eina į bažnyčią. Mėgino įrodyti, kad tikėjimas yra nesąmonė, tamsybė ir atsilikimas. Arba studentas per Kalėdas ar Velykas nuėjo į bažnyčią ir jį išmetė iš studijų. Ar susektas mokytojas, atlikęs velykinę išpažintį. Tai tokie faktai buvo sudedami į Kroniką, gimusią 1972 metais. Aš įsitraukiau į darbą, dauginau, veždavau į Maskvą ir per Amerikos ambasadą diplomatiniu paštu Kronika pasiekdavo Vakarus. Spausdinimo mašinėle surinktus 40 Kronikos puslapių, nufotografuodavom ir fotojuostelę paslėpę pudrinėje arba pastos tiubelėje perduodavom per užsienio turistus. Brukline dirbo šventas tėveliukas kun. Kazimieras Pugevičius, kuris tuos filmukus išimdavo, išryškindavo ir skaitydavo per radijo stotis Lietuvai. Per Amerikos ambasadą nufotografuotos Kronikos juostelės pasiekdavo pasaulį.

Jūs slaptai tekstą rinkot mašinėle ir jus susekė?

Ses. Nijolė. Buvau atspausdinusi tik šešis puslapius. Paprastai spausdindavau įsiprašiusi pas senus žmones, nes jei mane suims, tai pasodins į kalėjimą, o seną žmogų paliks ramybėje. Persirengdavau bobute: apsivilkdavau seną močiutės paltą, apsigobdavau skara, pasiremdama lazdele nupėdindavau iki vietos. Arba atvirkščiai – kirpykloje aukštą šukuoseną susikeldavau, tamsius akinius ir elegantiškai žavi išvažiuodavau į Maskvą su Kronika. Bet tą  rugpjūčio 27 dieną senutės, pas kurią spausdindavau, neradau namie ir pirmą kartą nuėjau namo į daugiabutį. O kaimynė buvo užverbuota: blokiniame name per rozetę išgirdo spausdinimo mašinėlės tauškėjimą ir pranešė saugumui. Viena sesė tuo metu man diktavo, o aš akla sistema rinkau tekstą. Brolis grįžinėjo iš poliklinikos, o jie jau laukė. Rinkdami tekstus mes turėdavom kibiriuką, benzino, degtukus, jei tik užklumpa, gali tuoj pat sudeginti ir nelieka įkalčių.

Bet tąsyk kagėbistai jau laukė pas kaimynę, ir kai tik brolis atrakino duris, keturiolika vyrų suvirto paskui brolį į butą. Trys įsiveržė į kambarį, kur rinkau tekstą, šaukdami: „Nė iš vietos! Rankas aukštyn!“ O aš sangvinikė,  linksmo būdo esu, Dievulis duoda man humoro, tai sakau jiems: „O ko jūs taip šaukiat? Atominę bombą pamatėt“? Jie tuoj prisistatė, kad iš saugumo, kad dabar darys kratą. Liepė sėdėt, nejudėt, kad nufotografuotų. Aš atsistojau ir pasiūliau jiems atsisėst ir nusifotografuoti. Nebesisėdau. Liepė: „Stovėkit kampe ir nejudėkit, darysim kratą“. „Gerai,– sakau, – jūs darykit kratą, o mes turim laiko, tai kalbėsim rožinį.“ Persižegnojom ir pradėjom kalbėti rožinį. Matytumėt, kokie jie nelaimingi buvo. Turbūt neįprasta, kad per kratą kas melstųsi. Tai toks romanas buvo. Tuomet jie mane areštavo, nes daugiau kaip tik tuos 6 lapelius atspausdintos Kronikos nieko nerado. Žinojau, esu sekama jau nuo setyniasdešimtų metų. 10 mėnesių išbuvau tardymo izoliatoriuje prieš Lukiškių aikštę arba KGB rūmuose. Labai patogu gyventi rūmuose, nereikėjo mokėti už tą butą, nei už elektrą, nei už maistą. Kalbėdavausi su tais broliukais tardytojais. Po teismo už tuos šešis Kronikos puslapius gavau 6 metus kurorto. Skirdavo tokią ilgą bausmę, kad kitus išgąsdintų ir kiti nedrįstų prisiliesti prie pogrindžio spaudos. Trejus metus buvau Mordovijos moterų griežto rėžimo lageris, ten negalėjai rašyti laiškų, gauti siuntinių, prastesnis maistas, o paskui treji metai Sibire, taigoje, Bučianuose, prie Angaros upės. Tai reiškia, kad išvažiuoti iš tos teritorijos galėjau tik su milicijos leidimu.

Ar kagėbistai labai piktai kalbėjosi su jumis?

Ses. Nijolė. Bandė grasinti, kad mane uždarys į psichiatrinę. Sunku psichiatrinėj, kai tave gydo ne dėl ligos, tai kankinimas. Jiems labiausiai rūpėjo Kronikos redakcija, kas ją redaguoja. Ukrainiečiui – du profesorius ir studentas – irgi leido Ukrainos kroniką. Gal tik du numeriai pasirodė ir juos areštavo, po penkiolika metų kalėjimo gavo. O mūsų, lietuvių, Kroniką stebuklu vadino. Mes buvom nuolat sekami, bet vis tiek dirbom. Kroniką buvom pavedę šv. Juozapui kovo 19 d. 1972 metais, o jis labai galingas. Na, galvojom, du tris numerius išleisim ir eisim į kalėjimą.

Jūs leidot Kroniką ir jau žinojot, kad jūsų už šią veiklą laukia kalėjimas?

Ses. Nijolė. Taip, buvo aišku. Juk visi geri žmonės buvo tremiami arba kalinami, sušaudomi. Kai mane pakvietė padėti, tai aš jaučiausi kaip Romos Koliziejuje, kur buvo žvėrims atiduodami pirmieji krikščionys. Man buvo romantika patekus į tokią šventą vietą. Dievas myli ir tuos vargšus tardytojus, komunistus. Juk Jėzus už kiekvieną mirė ant kryžiaus, net ir už patį pikčiausią žmogų. Jei Dievas taip myli kiekvieną, už kiekvieną mirė ir prisikėlė ir po mirties laukia kiekvieno sugrįžtančio, tai ir aš norėjau taip mylėti. Ir jis mus myli ne dėl to, kad mes esame geri. Aišku, reikia stengtis būti geram, nes tuomet būsi laimingas. Gera darai, sau darai. Tas gerumas sugrįžta. Jei tik neturi nuotaikos, tuoj bėk kam nors gera padaryk ir žiūrėk nuotaika tuoj sugrįžta. O bloga darai, tai irgi sau darai. Sibire sakydavo, pas mus alkoholio negeria tik stulpas ir Nijolė. Kai žmogui sąžinė nerami, tai nori kažkuo užpilti. Dievas sukūrė žmogų džiaugsmui, laimei. Ir kai nesi išauklėtas mylėti kitą, kai nežinai, kad pasidalinus saldainį jis daug skanesnis.

Mes su mama skaitydamos jūsų knygą „KGB akiratyje“ stebėjomės Jūsų šmaikštumu sunkiausiose gyvenimo situacijose, tarkim tardymo izoliatoriuje išdrįsote susirūpinti tardytojo sveikata.

Ses. Nijolė. Mat jei tardymo izoliatoriuje neprakalbina tavęs pora mėnesių, tuomet keičia tardytoją. Iškvietė naują tardytoją ir jis mane klausia: „Iš ko gavai Kroniką“? „Jau penktas mėnuo esu tardoma, tad jūs esate susipažinęs su byla ir žinot, kad į klausimus aš neatsakau, parodymų neduodu. O galim pasikalbėti apie orą, sveikatą ar nuotaiką. Jis tuomet sušuko: „Šizofrenikė tu“! „O, Jūs genialus psichiatras. Pirmą kartą mane pamatęs iškart diagnozę nustatėt“. „Taip“, sakė, „aš psichiatras, kai veža į durnių namus, tai pirmas pasirašau“. Iš jų Maskva reikalavo užgesinti Kronikos dauginimą. Tai Dievo stebuklas, kad Kronika ėjo iki pat Nepriklausomybės, iki 1990 metų ir kas du mėnesius išeidavo užsienyje.

Ar jums buvo baisu kalėjimuose?

Ses. Nijolė. Manau, kad Dievas silpnesnio už mane žmogaus nerado Lietuvoj ir tai žinojo broliukai kagėbistai-tardytojai. Ir norėjo jiems parodyti, kad yra kita jėga, dvasinė jėga, ne tik ginklai. Sakė jie: pasamdom trys vyrus už pusę litro ir tave per naktį nukankins. Atsakiau jiems: „Oi, aš būsiu jums tik dėkinga, kad mane, nusidėjėlę, ekspresu į dangų nusiųsit. Bet jie niekad nedaro, ko tu nori: „Nedarysim iš tavęs kankinės!“ – šaukė jie.

Reikia didelės vidinės stiprybės turėti, kad atlaikytum šitiek mėnesių vykusius tardymus, spaudimas ir kankinimas, kad neišduotum, kas leidžia Kroniką.

Ses. Nijolė. Tai Dievo malonė, ne žmogaus tai jėgoms. Tikėjimas yra tokia didelė Dievo dovana, visi pasaulio turtai prieš tikėjimą yra dulkės. Su tikėjimu turi didelę jėgą ir ramybę. Ir ten būdama jutau, kiek daug žmonių už mane meldžiasi. Kai tardytojai man grasino, sakydami:„Tu mūsų rankose“! Aš jiems atsakydavau: „Broliai, aš Dievo rankose. Jūsų milijonas prieš Dievą yra nulis“. Geria arbatą ir jiems rankos dreba. Visų, kurie mūsų nekenčia dėl tikėjimo, jėga yra mūsų baimė. Kai tik žmogus išsigąsta, tuomet dar labiau gąsdina, lipa jam ant sprando. Pradeda gąsdinti, kad tavo šeima nukentės, bet mes visi Dievo rankose. Taip, kankino jie ir mano brolį. Ir tokie išgyvenimai yra turtas. Man greit aštuoniadešimt metų, tai aš niekur nebuvau taip laiminga, kaip tuose rūsiuose. Taip arti jutau Dievą ir tokia pakili buvo nuotaika. Dainuodavau, giedodavau Dieve arčiau tavęs.

O kareiviai budintys vaikšto ir šaukia rusiškai pro duris: „Tylėk, negalima“! O many toks džiaugsmas, negaliu ištverti. O jie pyksta: „Na ir atvežė ant mūsų galvų ilgai grojančią plokštelę! Išjungt negalima“. Bet tai buvo iš širdies. Kambariukas mažutis, geležinė lovytė siaura, tokia nepatogi, bet kaip atsiguli 10 vakaro, taip užmušta pramiegodavau lig ryto. O dabar jaudiniesi dėl visko, nemiegi. Kareiviai mato: dainuoja, šoka, vaistų neprašo, mankštą per pasivaikščiojimus daro – nieks taip kalėjime nesielgia. O aš jiems į tai: „Juk sugrįžusi vėl turėsiu su Kronika dirbti, man reikia stiprinti jėgas“. Jiems sakydavau: „Dievas jus myli, tik jūs dirbat velniui“. „Ką mes velniai“? – juokdavosi. „Ne velniai, bet neapykanta, melas, smurtas, žudynės – tai iš velnio. Darykit atgailą ir būsit Dievo vaikai“.

O kas jus pakvietė darbuotis su Kronika?

Ses. Nijolė. Kunigas Zdebskis buvo atvažiavęs pas brolį ir pakalbino mane: „Nijole, ar nenorėtum padėti Lietuvos katalikų  bažnyčios kronikai? Bet apart kalėjimo nieko negausi“. O jis jau buvo 2 kartus teistas už vaikų katechizaciją. Atsakiau jam: „Jūs trečią kartą nebijot, o man pirmą sykį tai labai įdomu būtų aplankyt kalėjimą.

Ar jūsų tėvai pritarė jūsų pogrindžio veiklai?

Ses. Nijolė. Taip, pritarė. Visi mano draugai buvo patriotai tuo metu. Tuomet dar nebuvo tiek suluošintų žmonių, kaip dabar vien malonumai, pinigai tikslas. Mūsų tikslas buvo laisva Lietuva, kaip sugrąžinti Lietuvai nepriklausomybę. Mylėjom Lietuvą, vaikystėje mano miestelio gatvėje mačiau suguldytus nušautus partizanus, mačiau jų auką. Buvo nukankinta, nužudyta 26 tūkst. jaunų žmonių. Ant jų kraujo ir aukos mes laikomės. Partizanai ėjo už Dievą ir Tėvynę. Jie ėjo su malda, su rožiniu. Jie yra mūsų šventieji kankiniai. Kai kalbu rožinį, sakau: visi Lietuvos šventieji ir kankiniai nebinzinėkit danguje, o mums padėkit.

Kodėl jus vadinama disidente ir ką tai reiškia?

Ses. Nijolė. Nelaikau savęs disidente. Disidentai tai labiau tie, kurie kovojo nacionaliniais klausimais, priešinosi okupacijai. O mes save laikėm sąžinės kaliniais, buvom už tikėjimą, prieš įformintą melą. Jokio ginklo, tik tiesos kalbėjimas, jokios neapykantos, bet meilė. Meilė duoda galią kalbėti ir kai su meile kalbi, tie žodžiai pasiekia tikslą.

Dėkojom už pokalbį. O paskui dar sesuo Nijolė parodė vaikams vienuolyno koplytėlę, tada iškrapštė ten pat iš maldos kunigą ir prikalbino visus vaikus palaiminti.

Parengė „Magnificat vaikams“ redaktorė Inesa Vaitkūnaitė

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode