Reklama 2

Laima Nagienė: „Visą gyvenimą mokomės“

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Visas mano brandus amžius čia – „Sodroje“ – keitėsi tik pavadinimas, patys gražiausi metai atiduoti mūsų žmonėms, draudėjams. Žinau jų džiaugsmus, bėdas ir nelaimes. Dažnas ir dūšią išlieti ateina, nors žino, kad mes nei teisės akto, nei įstatymo nepakeisime, bet išsikalba ir jiems palengvėja, o gal tiesiog žmogiško bendravimo trūksta“, – pradeda pokalbį „Sodros“ Mažeikių skyriaus direktorė Laima Nagienė, vadovaujanti beveik 200 darbuotojų kolektyvui.

– Kalbamės gražių švenčių – šv. Velykų, Jūsų gimtadienio ir „Sodros“ darbuotojų dienos – išvakarėse. Kokią svarbią gyvenimišką, bet paprastą tiesą išmokote?

– Dabar stengiuosi niekada nesakyti „niekada“, nes tą taurę paskui teks pačiam išgerti. Gyvenimas toks, kad viską nulemia atsitiktinumai. Kodėl taip kalbu? Ogi 1970 m. likimas mane, dar devintokę, trumpam atbloškė į Mažeikius, atvykau su komanda žaisti krepšinį ir... pamačiusi miestą sau pasakiau, kad čia niekada negyvenčiau.

– O kodėl nepatiko Mažeikių miestas?

– Man, atvykusiai iš Šilutės krašto, pajūrio, jis atrodė netvarkingas, nešvarus ir gatvės purvinos, net pasivaikščiojimai nuomonės nepakeitė... Gyvenome „Tulpės“ viešbutyje, kuris paliko slogų vaizdą, ypač įstrigo ilgas netvarkingas koridorius. Gerai, kad žaidėme ir treniravomės Mažeikių 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Merkelio Račkausko gimnazija), tik per kelią reikėjo pereiti.

– Tai Jūsų gimtinė netoli Šilutės...

– Šilutės, Šilalės, Tauragės pačiam vidury – Vainuto miestelis, kaip aš sakau, bažnytkaimis. Ten paprastų kaimo žmonių šeimojegimiau aš – kaimo vaikas, kuris ir šiandien rankomis galėtų karvę pamelžti, kiaules pašerti – visus tuos darbus kasdien dirbau. Vainutas – ne šiaip miestelis buvo, bet ir savo nedidukę pieninę turėjo, kur ir sviestą mušė, ir grietinę gamino – šiame pieno surinkimo punkte dirbo mama, paskui parduotuvėje. Tėvukas tarybiniame ūkyje dirbo darbininku. Mūsų, vaikų, pasaulėžiūrai įtakos turėjo ir tai, kad netoli buvo Žemaičių Naumiestis, buvęs vokiečių kraštas su išlikusiais pastatais, ant kurių dar matėsi vokiški užrašai – mes buvome ant to rubežiaus. Tėvukas pasakojo, kad ten daug žydų gyvenę ir turėję parduotuves.

– Kas Jūsų gyvenimo mokytojai, turėję įtakos tiek vaikystėje, tiek vyresniame amžiuje?

– Jų turėjau nemažai. Pirmiausia, žinoma, mamytė, kuri iki 8 kl. mums prikibdavo ruošiant ir matematikos, ir lietuvių k. pamokas. Kaip suprantu, mamytė buvo gabi, gaila, kad negalėjo siekti mokslų – atsiradus šeimoje pamotei, o mama buvo vyriausia, reikėjo padėti kitiems vaikams. Turėjau dar vieną mokytoją – didžiavausi, kad poterius ne pas pročką mokiaus, o pas kleboną. Traukė ne tik gražias religines knygas pažiūrėti, bet ir skanių bandelių, sausainių, kuriuos kepė klebono gaspadinė, paragauti. Turėjau nuostabų fizinio lavinimo mokytoją Vainute. Jam dėkinga už visas gyvenimo pamokas. Tai Žmogus, kuris atiduodavo daugiau, negu reikėjo mokytojui – jis buvo intelektas, kuris palaikydavo ir morališkai. Pats pergyvenęs tremtį, jis daug gyvenimiškų pamokų davė, mane mokė, kad gyvenime gali tekti ir pralaimėti, kad gali ir nepasisekti, bet tu – jaunas žmogus – turi sugebėti nesuklupti, pakilti ir vėl eiti.

– Jūs stengiatės daug ką pamaloninti dėmesiu, supratingumu. Gal kokį nors įsipareigojimą esate davusi sau?

– Atmintin įstrigo vyskupo pamokslo žodžiai, kuriais skatino per gavėnią atlikti kuo daugiau artimojo meilės darbų, padaryti kažką malonaus, pavyzdžiui, aplankyti tą žmogų, kurio daug metų nesi nematęs, bet jauti jam meilę ir pagarbą. Įsipareigojau iki šv. Velykų nuvažiuoti pas savo fizinio lavinimo mokytoją, kuris gyvena Tauragėje, pas savo dukrą. Mokytojas, kuris parodė krepšinį, iki šiol man tebėra šviesulys, jam dabar per 90 m., gaila, kad sunkiai serga, nebevaikšto. Buvau sutikta šilta šypsena, bet grįžau giliai susijaudinusi ir toks graudumas persmelkė širdį... Vis dėlto, kokia sunki ta gili senatvė gali būti...

– Jei jau prakalbome apie mokytojus, papasakokite, kaip sekėsi kaimo mergaitei mokykloje.

– Baigiau Vainuto vidurinę mokyklą. Įdomi buvo mano kelio į mokyklą pradžia. Sesei (mes buvome pametinukės) pradėjus lankyti pirmąją klasę, aš ne tik ją lydėdavau į mokyklą, bet ir eidavau į klasę pasėdėti. Praslinko du mėnesiai tokio tylaus mano buvimo pamokose, mokytoja tada patarė tėvams: „Nupirkite jai uniformą ir leiskite į pirmąją klasę.“ Taip kartu su vyresne sese baigėme vidurinę mokyklą, bet viename suole nesėdėjome, tačiau savo kailiu patyriau, kad negerai, kai vaikai, susiję giminystės ryšiais, lanko tą pačią klasę. Labai dėl jo jaudiniesi – esu gavusi daug dvejetų už sufleravimą, tada juk prieš klasę atsakinėdavome.

Mokykloje buvau labai judri ir išdykusi, bet nepiktybiška – gerai mokiausi, dėl mokslo mamai nereikėjo raudonuoti nei dėl manęs, nei dėl sesės. Gal sunkiau sekėsi lietuvių k., bet tikslieji mokslai, fizinis lavinimas nebuvo sunku. Manau, todėl, kad energija liejosi per kraštus, ir sportuoti pradėjau gal nuo 3 ar 4 klasės – krepšinis, kvadratas.

– Buvote pamišusi dėl krepšinio, o kokie užsiėmimai dar traukė?

– Gatvės atamanas buvau, nesėdėdavau namie. Pareidavome iš mokyklos – susirenkame kaimo gatvelės vaikai, specialių aikštelių nebuvo, bet mums tai nebuvo problema, netoli pievelė – štai ir žaidimo aikštelė futbolui arba kitam judriam žaidimui. Net mokykloje krepšinio salės nebuvo, tik vėliau pastatė, mes sporto salėje galėdavome per ožį šokinėti, gimnastika užsiimti...Bet visa klasė turėjome slides, pačiūžas – tai buvo mokyklos inventorius. Slidinėdavome visa klasė per pamokas. Laukdavome pavasario, kai lauke įrengtoje krepšinio aikštelėje galėjome mėtyti kamuolį. Sueidavo visas miestelis žiūrėti, kaip žaidžiame krepšinį, buvo gilios tradicijos. Tada nereikėjo nei gerų sąlygų, užteko noro – taigi ir plaukti mokytojas išmokė ne baseine, o upėje, Jūroje.

Visur dalyvavau, reikėjo šokti – šokau, o kur dar agitbrigados, šventės. Dar ir dabar prisiminusi stebiuosi, kokie būdavo karnavalai, kokius spektaklius statydavome, kaip apsirengdavome ir patys tuos rūbus siūdavomės. Gaila, kad šiandien to mokyklose beveik nėra.

– Ar lengva buvo suderinti mokslą, krepšinį, pagalbą tėvams dirbant ūkio darbus?

– Aš pati norėjau sportuoti, niekas manęs nevertė – labai mėgau sportą. Beveik kasdien 27 km važiuodavau į treniruotes Šilutėje, dažnai užimti buvo ir šeštadieniai bei sekmadieniai – vykdavo varžybos. Šiuolaikiniam vaikui gal tai sunku suvokti, kad autobusu tokį atstumą, kelias tai neasfaltuotas, reikėjo įveikti. Be to, ir mokytis norėjosi gerai, o ir mamai, tėčiui padėti būtina – buvo ir ūkio, ir žemės darbai. Kelionę stengdavausi išnaudoti mokymuisi, visada pasiimdavau knygas, todėl mokymasis vykdavo ir autobuse. Dabar stebiuosi, kaip aš pasiruošdavau pamokoms ir privalomą literatūrą perskaitydavau – viskam surasdavau laiko.

Prisimenu nelengvą metą, kai gydytojai buvo uždraudę sportuoti, bet vis vien nesusilaikydavau – mamai sakydavau, kad vykstu tik pasižiūrėti rungtynių, bet... pasiimdavau aprangą, sportbačius ir, žinoma, žaisdavau.

– Šoktelėkime į nūdieną. Ko trūksta šiuolaikiniams vaikams ir kodėl taip yra?

– Man dabar gaila vaikų, sėdi prie kompiuterio, akis įsmeigę į telefoną, todėl anksti išlenda ir stuburo problemos, trūksta judėjimo, dauguma turi antsvorį. Nesupratu tų, kurie nemėgsta fizinio lavinimo pamokų. Liūdna, kad nebelieka šilto bendravimo, dabar tėvai šį stygių kompensuoja rūbais, bet viduje tas vaikas, nors ir gražiai apsirengęs, tuščias. Taip, dabar kitas laikmetis, bet žmogiški norai ir dvasiniai poreikiai išlieka tie patys. Mes net studentai būdami neturėjome mašinos, o dabar jau mokykloje besimokydami ne tik kad turi, bet ir puikuojasi, kieno mašina geresnė, kurio suplyšę džinsai garsesnės firmos. Teko ne vieną šalį aplankyti ir įsitikinau, kad daug kur griežtai mokyklose reikalaujama dėvėti uniformą. Tai labai gerai – nesimato didelio skirtumo, ir vaikas nejaučia išskirtinumo, juk ne kiekvienas tėvas gali daug duoti savo vaikui, o patyčias vaikai labai sunkiai išgyvena. Man labai patikdavo uniformos, iki šiol laikau dukros mokyklinę uniformą, o kaip puošdavome apykakles, tada visi buvome lygūs.

– Jums irgi teko dirbti su vaikais, bet... ne sporto srityje. Kodėl?

– Labiausiai gyvenime norėjau būti daktare, bet pabijojau – o jeigu neįstosiu. Gal nuvertinau savo galimybes, gal ir būčiau įstojusi – mokiausi labai gerai. Didžiausias tuo metu, baigiau 17 m., mano tikslas buvo pasiekti išsilavinimą. Galiu gyventi kaime, bet turiu turėti išsilavinimą. Kai su mokyklos direktoriumi pasidalijau abejonėmis, argalėsiu įstoti į Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą dėl sveikatos, sulaukiau patarimo sieti savo gyvenimą su kita profesija, o sportas tebūna pomėgiu. Kadangi buvau „tiksliukas“, pasirinkau studijuoti matematiką Vilniaus pedagoginiame institute, gerai mokiausi, tad gavau padidintą stipendiją. Šiandien aš dėkinga direktoriui, kuris parodė, kad galiu būti kitkuo, o sportininke buvau ir institute, aktyviai žaidžiau krepšinį,ir dabar mėgstu sportą, nestoviu vietoje, judu.

– Minėjote, kad, studijuodama institute, dalyvaudavote sporto stovyklose Palangoje, ten tekdavo ir padirbėti. Dabar viską norima gauti dykai...

– Ne tik sportavome, ilsėjomės, bet kiekvieną dieną turėjome ir padirbėti – valėme mišką, tvarkėme teritoriją ir pan. Tai buvo kaip atlygis, kad kopose galėjome pasistatyti palapines. Buvo ugdoma darbu, žinojome, kad už malonumus teks susimokėti. Pasiūlyk dabar jaunimui tokias sąlygas...Blogai, kad užmirštamos pareigos. Nieko negalima pasiekti be darbo. Taip, dabar kitos sąlygos, nebelikę kai kurių darbų, bet jaunimas turi suvokti, jog pagrindinis jų darbas dabar yra mokytis, užsiimti mėgstama veikla ir nepamiršti, kad jų pagalbos laukia ir tėvai, ir aplinkiniai. Be to, dabar turime ir daug baimių – štai organizuojamos talkos, taip, susirenka nemažai, bet atsiranda tokia baimė, jeigu kas atsitiks, kas prisiims atsakomybę.

– Bet kaip likimas Jus atbloškė į miestą, kuris kažkada nepatiko?

– Esu meilės tremtinė, su būsimu vyru iš Mažeikių krašto susipažinome institute, kad gautume paskyrimą į vieną rajoną, susituokėme paskutiniame kurse, todėl ir sakau, kad niekada nereikia sakyti „niekada“... Taigi 1978 m. gavau paskyrimą ir atvykau dirbti į Sedos vidurinę mokyklą.Po metų aš jau buvau Mažeikiuose, dirbau vakarinėje, vėliau Sodų vidurinėje mokykloje. Buvau reikli savo darbui tiek tada, tiek dabar – matematiką norint išmokti, reikia dirbti. Nieko be darbo nepasieksi, gabumai yra tik keli procentai. Pedagoginėje veikloje tesisukau 3 metus, vėliau išėjau dirbti su jaunimu. Nematau čia nieko blogo, buvo toks laikmetis, dabar yra kitos jaunimo organizacijos, bet visais laikais svarbu dirbti su jaunimu.

– Kurį laiką dirbote Socialinio aprūpinimo skyriaus vedėja. Kas lėmė, kad pradėjote darbą „Sodroje“?

– Kai man 1990 m. pasiūlė vadovauti Mažeikiuose besikuriančiai „Sodrai“, sutikau, nors tada nieko nežinojau apie mokesčius. Turėjau labai daug mokytis, nes nieko neišmaniau... Ir šiandien daug ko nežinau, bet mokausi. Net tikėjimo, kaip sakiau vyskupui, vis mokausi, nes nežinau dar daug religinių tiesų. Tada jis atsakė:„Mes visą gyvenimą mokomės, ir aš tas religines tiesas vis mokausi.“ Dabar sakau, kad mes visą gyvenimą turime mokytis, juk ir įstatymus reikia mokėti skaityti ir net išskaityti tarp eilučių.

– Esate griežtas ir teisingas vadovas, kaip randate tą aukso vidurį?

– Esu ir impulsyvi. Pirmiausia, niekada nebijoti pasakyti pastabą, bet jeigu tu suklydai,reikia sugebėti atsiprašyti ir pripažinti savo klaidą. To mokau ir savo darbuotojus, norstiesą pasakyti kartais būna sunku, yra buvę situacijų, kai bandžiau sakyti „per aplinkui“, bet įsitikinau, kad geriau atvirai sakyti, kas tave skaudina ir ką tu matai darant negerai. Turiu labai nuostabų kolektyvą. Jei jo nebūtų tokio, kokį turiu šiandien, gal tas darbas man būtų ir sunkus. Kur benuvažiuočiau: į Akmenę, Plungę, Telšius, Skuodą – visur yra žmonės, kurie ir mane uždega.Didžiausias mano bei stipraus branduolio kolektyvo darbo įvertinimas – pavyko „Sodros“ skyrių išlaikyti Mažeikiuose. Jei mano darbas būtų vertinamas blogai, gal tiek metų aš jo ir nedirbčiau.Kolektyve reikia kurti ir tradicijas, jei nebus bendravimo neformalioje aplinkoje, bus sunku.

– Kokių tradicijų laikosi jūsų kolektyvas?

– Kasmet prieš šv. Kalėdas kartu einame į bažnyčią... Visas kolektyvas. Gerai prisimenu prelato Juozo Šiuriožodžius, kai nuvažiavau paprašyti, kad už mūsų kolektyvą aukotų šv. Mišias, jis sakė, kad tikėjosi pamatyti 10–15 moteriškių, tačiau buvo pilnutėlė baltoji bažnyčia Telšiuose, ant kalno. Mes renkamės kartu su šeimomis, esu už tai, kad šventėse būtų kartu visa šeima.Turėjome nuostabią šventę Renavo dvare, pasikvietėme teatrą iš Telšių, mokė XIX a. šokių, buvome apsirengę kaip dvarininkai, visada svajojau tokia apranga apsirengti, turėjome mafijos vakarėlį. Pradžioje kai kurie buvo prieš teminius vakarėlius, dabar suvokėme, kad be to ne taip bus. Štai kovo 23 d. „Sodros“ darbuotojų dienos proga vykome į Šiaulių areną pasižiūrėti Filipo Kirkorovo koncerto. Kiekvienais metais turime kelionę,praėjusiais metais vykome į Baltarusiją, Minską. Tos kelionės labai suburia kolektyvą, todėl bet kuriuos darbus gali padaryti. Tada pajauti, kaip gera turėti tokį šiltą kolektyvą,kai tu sukuri tokį branduolį, kai yra atsakomybė – gali kalnus nuversti. Vienas tu nieko negali – gali būti pačiu geriausiu vadovu, bet vienas tu esi nulis. Įstrigo atmintin, kai reikėjo 60 tūkst. bylų parsivežti iš Vilniaus – didžiulę mašiną turėjome patys pasikrauti ir parvežus iškrauti, sudėti į archyvą. Pagalbon atėjo ne tik darbuotojai, bet ir jų šeimų nariai – vaikai, vyrai. Baigėme apie dvyliktą nakties.

– Lyg tiesioginio darbo būtų per maža, aktyviai dalyvaujate ir politiniame gyvenime...

– Politikoje esu dėl žmonių, nors kartais nusiviliu. Aš negaliu į posėdį ateiti nepasiruošusi, kruopščiai išstudijuoju medžiagą, jei reikia, pasirenku papildomos informacijos, pasitikslinu. Tai darau ne darbo metu, o laisvalaikis prasideda įvairiai, kartais net 21 val. Dabar visas jėgas ir pagrindinį dėmesį galiu atiduoti darbui bei kitai veiklai, mat vaikai jau užaugę – turiu tris nuostabius vaikus ir tris nuostabius anūkus.

– Kokie Jūsų pomėgiai šiandien ir kaip pailsite po įtemptos darbo dienos?

– Instituto laikais, be krepšinio, daug megzdavau – norėjosi pasipuošti, o pasirinkimas buvo mažas, vėliau mezgiau ir vaikams. Dabar jau kokie 2 m. nenoriu paimti nei kabliuko, nei virbalų, siūti nemėgstu ir nemoku, o siuvinėti planuoju išmokti. Mėgstu skaityti knygas – geros knygos „veža“. Kai vykstu į kelionę, pasiimu lengvo turinio knygą, tai gali būti ir meilės romanas, kurį galėčiau skaityti aerouoste. Bet gerą dvasinę knygą, pvz., Konkordijos Antarovos „Du gyvenimai“, reikia ilgai skaityti – perskaitai, perleidi per save ir vėl skaitai. Kiekvieną vakarą tarp kitų knygų perskaitau po vieną kunigo Algirdo Toliato pamokslą, kurie sugulę į knygą. Prie lovos padėtos kelios knygos, pasirenku, kurią skaityti, priklausomai nuo prabėgusios dienos. Labai įstrigo paskutinė skaityta knyga – Javier Iriondo„Nesustok kelyje. Praeitis nenulemia ateities“. Šou laidos nedomina,geriau pasižiūriu gerą filmą – mėgstu kriminalinius, gal kada būtų patikę ir teisę studijuoti. Su malonumu žiūrėjau kino filmą „Liūtas“ – jaudinanti vieno Indijos berniuko kelionė namo.

     Beje, prie mokytojų galiu priskirti ir savo vaikus, kurie mane išmokė filosofiškai žvelgti į gyvenimą. Vaikų paskatinta mylėti save, keliuosi penktą valandą ryto, galvą pravėdina pasivaikščiojimas su šuniuku, grįžusi darau mankštą, grūdinuosi po šaltu dušu ir 7 val. aš jau darbe... Viską galima suspėti, tik reikia noro. Reikia atsisukti į save, mylėti save – gyvenimas duotas tik vieną kartą.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode