J. Legenzovienė: „Svajokite drąsiai, svajonės pildosi“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

,,Priimk gyvenimą tokį, koks jis yra – su meile“, – sako Mažeikių choreografijos mokyklos modernaus šokio studijos ,,Niuansas“ vadovė ir choreografė, mokytoja ekspertė, Mažeikių krašto kultūros premijos laureatė Jelena Legenzovienė, į gyvenimą šokio žingsneliu palydėjusi ne vieną jauną žmogų. Anot pedagogės, pačiai trauka menui atsirado dar vaikystėje. Viską pasiekti buvo sunku, tačiau, kaip teigia žinoma ir gerbiama choreografė, svarbu tikėti, jog neįveikiamų dalykų nėra.

– Daug metų dirbate su vaikais, jaunimu. Šiemet išleidote jau XXIV šokėjų laidą, turbūt pastebite, kaip, keičiantis kartoms, keičiasi vaikai, jų charakteriai. Koks šiuolaikinis jaunimas?

– Dabar esu labai laiminga. Mano kolektyve šoka nuostabūs talentingi vaikai: labai protingi ir gabūs, žingeidūs ir darbštūs, skrendantys ir lengvi. O, įvairių charakterių sutikau savo darbe. Džiaugiuosi, kad dauguma vaikų labai geri. Manau, tai priklauso nuo tėvų. Kartais jiems sakau, jog myliu jų tėvus už tai, kad šie gerai juos išauklėjo. Dirbant su grupe labai sunku rasti laiko pabendrauti individualiai, tačiau apie gyvenimo vertybes mes daug šnekame kūrybinio proceso metu, daug analizuojame, įsiklausome į vienas kito nuomonę. Pabendravus šiltėja mūsų santykiai, pastebi, kokie turtingi ir dvasingi ugdytiniai ir kokį didelį bagažą atsineša iš mokyklos, kurį perduoda pedagogai. Vaikai – atradimas. Džiaugiuosi, turėdama galimybę tai pastebėti.

– Kokias dar gyvenimiškas pamokas, praversiančias tolesniame gyvenime, jaunimas gauna iš Jūsų?

– Svarbu tikėti, kad neįveikiamų dalykų nėra, jeigu nori juos įveikti, gali įveikti net save. Vaikai išmoksta planuoti savo laiką, o dažnos kelionės ugdo koncentraciją ir organizuotumą, jie geba veikti komandoje, rūpintis vieni kitais, moka kurti, nebijodami improvizuoti ir atsiskleisti. Modernus šokis išlaisvina, išmoko būti stiprius. Manau, užsigrūdinę dvasia žmonės stipresni ir lengviau nugali gyvenimo sunkumus. „Gali nutempti mane žemyn, bet niekada nenuplėši man sparnų“, – patiko kažkieno neseniai pasakyta frazė.

– Kada pajutote potraukį choreografijai?

– Visada norėjau būti scenos žmogus, mėgau dainuoti, lankiau chorą, merginų ansamblį, pradinėse klasėse buvau solistė. Kiek save pamenu, žiūrėdavau per televiziją gimnastiką ir dailųjį čiuožimą, kartodavau visus triukus, buvau labai lanksti. Noras būti šokėja, aktore arba dailiojo čiuožimo čiuožėja lydėjo nuo pat vaikystės, svajonę nešiau per savo gyvenimą. Tais laikais ten, kur aš gyvenau, nebuvo profesionalių choreografų. Labai laukiau, kada būsiu aštuntokė, mat nuo tada galėjau pradėti lankyti vyresniųjų klasių šokių būrelį. Deja, buvau labai smulki ir žemo ūgio, tad berniukai nenorėjo su manimi šokti. Tuo metu atvažiavo mano pirmasis choreografijos mokytojas Rimvydas Cikanas, bet jis irgi nepriėmė – maža, vaikiškos figūros. Per pirmąją atranką nepakliuvau, nuėjau į antrąją – ir vėl nepasisekė. Tada jau ėjau per pažįstamus – pusbrolio žmona dirbo Kultūros namuose. Tapau devintąja šokių kolektyve, nors reikėjo tik aštuonių mergaičių. Taip pradėjau šokti grupėje. Nenorėjo priimti, o tapau lydere, šokau pirmose gretose, ir po metų jau prognozavo, kad galėčiau studijuoti choreografiją.

– Galima sakyti, kad choreografija Jums ne darbas, o gyvenimo būdas, tapęs nuo mokyklos suolo?

– Taip, gal devintoje klasėje buvau, kai pati vadovavau bendraamžių šokėjų grupei. Turėjome jauną auklėtoją, kuri davė didelį impulsą, būtent jai atėjus įsikūrė diskoteka „Spekt Ro-3“. Auklėtoja buvo fizikos mokytoja, su ja eksperimentuodavome, darydavome įvairius efektus, kuriuos diskotekos metu sujungdavome su šokiu. Tai, ką rodo dabar per televiziją, mes tada savo jėgomis buvome pasidarę, tuomet tai buvo nauja. Dabar kažkuo nauju – tiek sceniniais rūbais, tiek scenografija ar choreografija – sunku nustebinti. Beje, vadovauti visada patiko, nuo mažens norėjau lyderiauti – būti klasės seniūne, bet niekas manęs nerinko, nes buvau pati mažiausia. Į lyderius kelią prasiskinti pasisekė per šokį. Pradėjome statyti spektaklius, organizuoti renginius – buvau viena iš organizatorių. Manęs visur buvo pilna – fizikų, fotografų, dailės, istorijos būreliuose... Buvau pradėjusi lankyti ir Muzikos mokyklos smuiko klasę, bet pritrūko kantrybės – tepasimokiau metus.

– Iš kur polinkis į kultūrinį gyvenimą?

– Labai gražiai dainavo ir šoko mano mamytė, gražų balsą turėjo ir tėvelis. Jis buvo gimęs dainingoje šeimoje. Susiėjus būrin, skambėjo dainos ir sukomės šokių sūkury. Polinkis į kultūrą gal atėjo iš mamos – ji linksmo būdo, irgi mėgėja organizuoti. Į profesionalią liniją – choreografus – iš šeimos aš pirmoji nuėjau, vėliau su menu savo gyvenimą susiejo ir jaunesnioji sesuo. Beje, augome trys seserys. Aš esu vidurinioji, kai laukėsi manęs, tikėjosi sūnaus, gal todėl esu tokio tvirtesnio charakterio.

– Kaip tėvai ir aplinkiniai reagavo, kai pasirinkote tokią anais laikais gandais apipintą specialybę? Koks Jūsų požiūris į tai dabar?

– Oi... mama norėjo atkalbėti, sakydama: „Būk tu mokytoja, bet gal kitos specialybės.“ Ir aš, nors nuliūdau, beveik sutikau – būčiau tapusi rusų kalbos mokytoja. Sulaukiau didelio vyresniosios sesers palaikymo. Jai pavyko perkalbėti mamą, ir ši leido mano svajonėms pildytis. Klasės auklėtoja irgi palaikė ir drąsino. Tada sakiau – arba nuo skardžio, arba į choreografiją. Tokį didelį norą turėjau. Ir dabar pasirinkčiau tą patį. Aišku, būna, kai užeina dar noras pakeisti specialybę – turiu daug pomėgių, kurie mane vilioja. Beje, baigiau Liaudies šokių skyrių. Studijuodama mokiausi liaudies, klasikinį šokį, charakteringus pasaulio tautų šokius, susipažinome su istoriniu senoviniu šokiu, o laikydama pramoginių sportinių šokių egzaminą, kuris buvo konkurso formos, su savo partneriu laimėjome pirmąją vietą ir tapau Darbininkų premijos laureate. Gaila, kad džiazinio šokio pagrindus vietoj dvejų metų studijavome tik metus. Atvykusi į Mažeikius vaikus pradėjau mokyti visko, ką išvardinau. Viskas, ko pasiekiau modernaus šokio srity, pasiekiau pati. Labai daug išklausyta seminarų, daug domėtasi, mokytasi. Lyginant su anais laikais, dabar daug lengviau – vaikai labiau pažengę, žino apie šokį, kaip šokti, net prancūziški, angliški terminai, kuriuos vartojame Choreografijos mokykloje, jiems įkandami. Gal ir aš dar nemokėjau dirbti?

– Ar seni pomėgiai randa vietą dabartiniame Jūsų gyvenime, o gal naujų atsirado?

– Mane nuo mažens domino mokslas, jo pasiekimai ir dabar patinka spręsti kryžiažodžius, žiūrėti intelektualias laidas, ypač mėgstu „Auksinį protą“. Visada domino laidos apie istoriją, gyvūnus, įdomu, kas dedasi pasaulyje. Mamytė labai daug pasakodavo apie gamtą, kai išeidavome grybauti – ir tada, ir dabar tai mėgstu. Eidavau ir viena grybauti, bet po to, kai du kartus pasiklydau, vyras nebeišleidžia vienos ir palaiko man kompaniją. Labai mėgstu rinkti gintarus. Ilgai medituoju pajūryje, norisi pabėgti nuo triukšmo, pabūti vienai. Myliu mūsų Baltiją Lietuvoje. Ir šiaip mėgstame ilsėtis prie tėviškės ežerų. Labai daug sąsajų turime su mūsų uostamiesčiu: sūnaus sužadėtinė kilusi iš Klaipėdos, taip pat labai myli jūrą, sūnus, vyras ir aš čia baigėme mokslus, sesuo ten gyvena. Taigi Klaipėda mums – lyg antrieji namai. Atėjus savaitgaliui, kai visi važiuoja į savo kaimą, mes – į Klaipėdą, prie jūros. Prieš 10 metų pradėjau domėtis pusiau brangiais akmenimis, mineralais, papuošalais. Turiu juos prisijaukinti, pajausti. Jie turi daug paslapčių, todėl man tai įdomu.

– Jums sava Klaipėda. Ar neplanuojate kada nors į ją iškeisti Mažeikius?

– Jeigu turėčiau tokį mėgstamą darbą Klaipėdoje, kaip turiu Mažeikiuose, gal ir pakeisčiau miestą. Baigusi choreografiją Klaipėdos universitete pasirinkau ne Zarasus, bet Mažeikius. Tuo metu prie Muzikos mokyklos kūrėsi Choreografijos skyrius. Tuometinis Vykdomojo komiteto pirmininkas Romanas Songaila formavo stiprią specialistų komandą. Kuratorė pasiūlė važiuoti į Žemaitiją, o aš buvau pasakiusi, kad niekada nevyksiu į Žemaitiją ir niekada nedirbsiu su mažais vaikais. Norėjau dirbti su jaunimu, nes pati Rokiškyje su jaunimu šokau tautinius šokius, o išvykus vadovei, paruošiau kolektyvą rajoninei šventei. Man tinka gyvenimo tempas Mažeikiuose ir šiaip labai esame pamėgę šį miestą, brangus ir tuo, kad čia radau antrąją pusę. Jaudina iki ašarų tas gražus upės vingis, kurį pastebėjau vos atvykusi, nors jis visiškai nebuvo sutvarkytas. Tada pagalvojau, kodėl taip nevertiname savo gražios upės. Na, o dabar galime džiaugtis, kad sparčiai gražėja miestas ir šis nepakartojamas upės vingis bus sutvarkytas.

– Paminėjote, kad Mažeikiuose sutikote savo vyrą. Kokia buvo pažinties pradžia?

– Galima sakyti, šiuolaikiška. Choreografo specialybę lydėjo apkalbos – gyvenimas buvo turiningas. Miesto valdžia į meną žiūrėdama šiuolaikiškai norėjo, kad naujai įrengtame restorane būtų programa su šokėjais, muzikantais, šviesų efektais. Dėl šokių kreipėsi į mane, tiesa, per Muzikos mokyklos direktorių Ričardą Grušą, kuris, žinodamas, kodėl mane kviečia į partijos komitetą pasikalbėti, retoriškai, lyg laukdamas neigiamo atsakymo, sakė – juk jūs nesutiksite, jūs nenorėsite. Ten manęs paklausė, kaip aš žiūriu į šokių programą restorane – kaip į meną ar kaip į negatyvų reiškinį? Atsakiau, kad į šokį visada žiūriu tik kaip į meną. Taigi restorane atsirado programa – pati ir šokau, ir vadovavau. Su merginomis buvome susitarusios, kad po programos iškart pro duris ir namo, nes visos – mokytojos, netgi po „domino“ kaukėmis slėpėmės, kad mokiniai nesužinotų, jog šokame restorane – buvo kompleksas. Kartą draugių įkalbėta sutikau pasėdėti po programos, mat buvo proga. Vakaro metu mano draugę pradėjo šokdinti gražus vaikinas, o aš pykau ir liūdėjau. Kaip vėliau paaiškėjo, jis ją šokdino, nes mane su griežta veido išraiška bijojo kviesti šokiui, bet įsiprašė prisėsti prie mūsų staliuko. Tai buvo mano būsimas vyras. Tik vėliau, pradėję draugauti, išsikalbėjome, kad tiek vieno, tiek kito draugai ir aplinkiniai mus matė poroje ir neakivaizdžiai piršliavo. Gal todėl, kad ir vyras meniškos sielos, gražiai šoka, nors baigė Jūreivystės mokyklą, vienus metus Klaipėdoje studijavo masinių renginių organizavimą. Jis padeda man, veda „Niuanso“ koncertus ir kitus renginius, beje, sūnus taip pat renginių vedėjas.

– Pasekėte savo choreografijos mokytojo pėdomis. Ar pati turite pasekėjų?

– Turiu, ir nemažai. Vaiva, Aistė, Jolanta, Audronė, Adomas, Vitalis, Ieva, Robertas mano mokiniai, Edita dabar Viekšnių Vinco Deniušio meno mokykloje dirba Choreografijos skyriaus vedėja. Didžiuojuosi savo ugdytiniu Tadu Rimgaila, kuris šoko „Žuvėdroje“ ir dabar maloniai pradžiugino, atvykęs į Mažeikius. Pirmiausia atėjo į Choreografijos mokyklą. Mano sūnus Tomas šoko Klaipėdos muzikiniame teatre, „Lietuvos“ ansamblyje, Operos ir baleto teatre, „Domino“ teatre. Dabar jis yra ir choreografas, ir dainininkas, ir renginių vedėjas. Yra mokinių, kurie dabar patys vadovauja savo kolektyvams ar šoka garsiuose ansambliuose.

– Pasidžiaukite savo ir kolektyvo laimėjimais ir įvertinimais.

– Darbinė veikla – visas mano gyvenimas, dažnai sakau, kad turiu du vaikus – sūnų Tomą ir „Niuansą“. Tai mūsų šeimos neatskiriama dalis, jaučiame ir vaikų tėvelių paramą – esame viena didelė šeima. To įrodymas, kad nuo 1997 m. „Niuansas“ daug metų yra Lietuvos stipriausių kolektyvų dešimtuke. Daugelyje konkursų laimėtos pirmosios vietos, kartais esame trejetuke, kartais penketuke, žemiausia vieta buvo 6-oji. Išvardyti „Niuanso“ apdovanojimus labai sudėtinga, tiek jų daug, paminėsiu svariausius: Bulgarijoje, tarptautiniame vaikų ir jaunimo kūrybos festivalyje-konkurse „Volna Idej 2014“ „Niuansas“ iškovojo Grand Prix ir pelnė aukščiausią vietą. Malonu, kad ten buvau įvertinta ir kaip choreografė – už indėlį puoselėjant šiuolaikinį šokį, už novatorišką choreografiją. Vilniuje, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos „Šokių teatre“, vykusiame baleto ir šiuolaikinio šokio festivalyje-konkurse „Allegro 2017“ „Niuanso“ šokėjai buvo aukštai įvertinti. Panevėžyje ir Palangoje laimėtos pirmosios vietos. Norisi prisiminti ir pirmąjį festivalį – 1997 m. tarpmiestinį šiuolaikinių šokių konkursą ,,Flamingas“, kuriame šokėjai pelnė pirmąją vietą, o aš gavau geriausio choreografo vardą. „Niuansas“ dalyvauja įvairiuose europiniuose projektuose, bendradarbiauja su Kauno šokio teatru ,,Aura“, M. K. Čiurlionio menų mokykla. Ypač brangus ir įpareigojantis Mažeikių krašto kultūros premijos laureatės vardas. Teko garbė ir atsakomybė Moksleivių dainų šventėje būti vienos dalies choreografe. Mano varomoji jėga – vaikai, norintys šokti ir tobulėti, taip pat ir sveika konkurencija, noras siekti geriausių rezultatų. Anksčiau sunkumus spręsdavau net jei atrodydavo neįmanoma, dabar esu linkusi paleisti situaciją. Ir, iš tiesų, viskas išsisprendžia. Jeigu ne, reiškia, tai nebuvo reikšminga.

– Dažnas dabar siekia rekordų, o Jūs?

– Buvo laikas, kai norėjome pasiekti ilgiausių plaukų kolektyvo rekordą – surišus išmatuoti mergaičių plaukų ilgį, tada kolektyve daug ilgaplaukių buvo, deja, nespėjome – nusikirpo. Dabar kinų choreografo pastatytame šokyje demonstruojamas plaukų ilgis – gal reikėtų išmatuoti. Kiekvienas konkursas, kiekvienas koncertas yra savotiškas „rekordo“ siekimas, norisi kaskart pasirodyti puikiai.

– Ko Jūs bijote?

– Žinote, ko labiausiai bijau, žodžio „išleistuvės“. Kartais būna, kad vaikai pakelia sparnus ir negrįžta – eina savęs išbandyti kitose veiklose. Labai skaudu išsiskirti, bet tokia mokytojo dalia...

– Kokiomis nuotaikomis gyvenate dabar, kokie darbai laukia Jūsų?

– Gyvenu geromis nuotaikomis – ruošiamės su vaikais važiuoti į festivalį Italijoje, Lietuvos šimtmečio dainų šventei „Vardan tos…“, miesto šventei Miestas upės vingyje“. Šie metai mokyklai jubiliejiniai – gražią sukaktį, 25-metį, gruodžio mėnesį švęs Mažeikių choreografijos mokyklos modernaus šokio studija ,,Niuansas“. Į kolektyvo jubiliejinį koncertą norėčiau sukviesti visus buvusius ir esamus studijos šokėjus, nors nežinau, kaip tai įgyvendinti – kad patys pabūtų ir žiūrovais, ir šokėjais. Mano asmeninės svajonės labai glaudžiai susijusios su „Niuansu“, o dėl asmeninių svajonių laikausi tokios nuostatos: nepasakyk svajonės garsiai, jei nori, kad ji išsipildytų. Nors visiems sakau – svajokite drąsiai, svajonės pildosi.

– Kada suvokėte apie gyvenimo pilnatvę?

– Gyvenime sutikau daug gerų žmonių, pedagogų, apie kuriuos prisiminimai lieka visam gyvenimui. Labai džiaugiuosi, kad turiu dvi seseris. Jos mano artimiausios draugės. Vertinu draugystę, užsimezgusią mokyklos suole, studijų metais, bet pagrindinis draugas – mano sutuoktinis. Svarbiausias dalykas tikriausiai, kaip ir visiems, šeima. Kai visa šeima kartu, tada nusiraminu, užlieja visiška pilnatvė. Džiaugiuosi savo vienintelio sūnaus, neturinčio vienturčio sindromo, dėmesiu ir meile. Būna, kai ilgai nesimatome, parašau: „Pasiilgau.“ Tada viena po kitos ima skristi žinutės. Be žodžių... Vien jo nuotraukos. Susijaudinu, susigraudinu, bet nusiraminu.

– Kas Jums padeda nusiraminti ir ką patartumėte kitiems?

– Manau, kad esu emocinga, nuotaikos žmogus. Lankiau jogą ir dabar kartais medituoju, ypač prie jūros. Tai padeda susikalbėti su savimi. Kadangi mano darbas neatsiejamas nuo streso, moku ir galiu jį valdyti. Man padeda gyventi pozityvus mąstymas ir optimizmas, stengiuosi visur pamatyti teigiamą pusę. Tikiu, kad bet kurį išbandymą reikia priimti oriai, būti atlaidesniems, neįsivelti į konfliktus, dėl kurių patys gailimės, širdyje nelaikyti pykčio, pasikalbėti apie susidariusią situaciją, nebijoti kovoti už savo nuomonę, drąsiai ją išsakyti, bet kartu ir įsiklausyti į pašnekovą, rasti kompromisą. Nesvarbu, kiek mums metų, domėkimės naujovėmis. Priimkime gyvenimą tokį, koks jis yra – su meile.

Nuotrauka iš asmeninio albumo

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode