E.Vaičiulis: „Nė vienos sustabdytos iniciatyvos“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Žmogui, norinčiam sėkmingai gyventi, integruotis, dirbti, nebepakanka vienos kompetencijos ir vienos kvalifikacijos. Vis svarbesnės tampa bendrosios kompetencijos. Prisitaikyti prie pokyčių, atitikti keliamus reikalavimus gali tik nuolat besimokantis ir tobulėjantis žmogus. Ši atsakomybė už sėkmingą nuolatinio mokymosi elementą – mokėjimą mokytis – pirmiausia tenka mokyklos vadovui, neišskiriu ir mokytojų bei tėvų, nes didėja žmogaus atsakomybė už jo paties gyvenimą, nuolatinį mokymąsi ir visapusišką tobulėjimą, o suaugęs žmogus iš kitų besimokančiųjų išsiskiria būtent patirties turėjimu“, – kalba Mažeikių Gabijos gimnazijos direktorius, turintis II vadybos kvalifikacijos kategoriją, istorijos mokytojas metodininkas, Mažeikių rajono NVO asociacijos pirmininkas Eduardas Vaičiulis, beje, neseniai atšventęs savo gimtadienį.

– Kokia pagrindinė Jūsų, kaip vadovo, nuostata?

– Vadovu esu dar tik pusę metų. Bendraudamas su kolektyvu stengiuosi išgirsti kiekvieną bendruomenės narį, būti išgirstas ir visada atsiliepti, išklausyti bei padrąsinti. Žymiai daugiau žmogui padedi, kai ne pats kalbi, o jo išklausai. Esu ne revoliucionierius, bet evoliucionierius, betarpiškas, empatiškas žmogus, tokią atmosferą bendraudamas su žmonėmis ir noriu kurti. Niekada neleidžiu sau patogiai atsipalaiduoti ir skatinu save bei aplinkinius tobulėti. Nebijau prisiimti atsakomybės už savo veiksmus kolegoms, nebijau, esant reikalui, pripažinti klaidą, todėl ir nebijau klausti, prašyti patarimo. Problemas reikia spręsti, o ne apie jas galvoti. Tikiu kiekvieno mokinio galimybėmis, noriu, kad jie „siektų mažų pergalių kasdien“. Mano, kaip direktoriaus, rūpestis yra išklausyti kiekvieną ir padėti visomis priemonėmis tobulinti ugdymo procesą.

– Kaip jaučiatės atėjęs į vieną stipriausių mokyklų – vadovo poziciją?

   – Atėjau gruodžio 1-ąją su žiemos pradžia. Gerai jaučiausi, gal dėl to, kad nieko čia nepažinojau, tačiau buvo ir nerimo jausmas, kaip mane priims, bet kartais tiesiog šypsena išgelbsti. Nors pati pradžia... Kad ir labai savimi pasitikėtum, jaustumeis stiprus, vis tiek širdis virpa, kai ateini ir nežinai, į kurią pusę eiti, kur tavo kabinetas – juokingas jausmas. Greitai mes „susilipdėme“ – tai ir vadovų pasitarimai, posėdžiai, o vienai pavaduotojai prasitarus apie gimnazistų organizuojamą Arbatinę, užsikrėčiau šia idėja – darome ir Vadovų arbatinę. Lauke šalta, slogus oras, visi ateina nosis nukabinę, o čia mes visus pasitinkame su muzika, karšta arbata, medum, sausainiais, pyragais. Kolektyvas tiesiog žiūrėjo ir nesuprato, kas čia vyksta – direktorius visiems arbatą dalija... Taip prasidėjo jaukinimasis – tu turi prisijaukinti kolektyvą, kitaip nieko nebus, ėjau ir kalbėjau su visais – tiek su mokytojais, tiek su gimnazistais, tiek su aptarnaujančiu personalu. Dažniausiai pokyčiai siejami su baime, bet taip neturi būti. Daugeliui gerai girdėta frazė, kad geros mokyklos pamatas – geri mokytojai. Dar patikslinčiau, kad gera mokykla – tai visų pirma gera joje tvyranti atmosfera, kurią pasiekti padeda kolektyvo darna, o ją labiausiai lemia mokyklos direktorius, bet direktorius be komandos yra niekas. Darbas komandoje, geros atmosferos kūrimas ir darnus kolektyvo darbo organizavimas – tokie mano, kaip naujo vadovo, tikslai.

– Galite paaiškinti, kodėl gera atmosfera ypač priklauso nuo direktoriaus?

– Mokytojas, atėjęs į pamoką, turi jaustis laisvas, būti kūrybingas, tai didžia dalimi irgi priklauso nuo direktoriaus – skatinimas kelti kvalifikaciją, dalyvauti seminaruose, metodinėse irbendruomeniškoseišvykose. Jei bendruomenė ateidama atsineša meilę darbui – tai labai gerai. Mokytojai stiprūs, suinteresuoti, kad ir vaikui būtų gerai, ir kuo aukštesnio rezultato pasiektų. Pirmiausia turi būti gera atmosfera, kuri kuriama kiekvieną dieną, o ją aš noriu kurti – nuoširdžiu pasilabinimu, pašnekesiu, dėmesiu kiekvienam... Gal ką problemos užgriuvo, gal reikia pagalbos. Kiekvienam svarbus vadovo dėmesys, nesu iš tų vadovų, kurie laukia, kad prie jų prieitų – pats prieinu. Turiu savo viziją ir puikiai suprantu vadovo asmeninį indėlį. Šiandien džiaugiuosi Gabijos gimnazijos pedagogais, suprasdamas, kokia didžiulė atsakomybė jiems tenka ne tik už gimnazistų ugdymą, bet ir už gebėjimą patarti, kuria linkme kreipti savo laiką. Tai pedagogai, kurie kuria stiliaus ir skonio pajautą bei užsiima asmenybės formavimu.

– Kaip sekasi spręsti problemas?

– Pirmosios problemos buvo sprendžiamos jau po savaitės mano darbo gimnazijoje. Žiemos asamblėjos metu gimnazistai aiškinosi savo problemas, o aš, visiškai naujas žmogus, klausiausi ir klausiau, kaip tai galima pasiekti, ką daryti, ir kai kurias problemas labai lengvai išsprendėme. Daug problemų buvo dėl budėjimo, kuris, pasak mokinių, arba parodomasis, arba apsimestinis. Jo neturi būti, juk mokiniai ateina mokytis, o pertrauka skirta pailsėti – ir neliko jo nuo tos dienos. O finansų reikia ieškoti. Planų labai daug, juk, kai planuoji, tai ir padarai.

– Pedagoginį darbą dirbate nuo 1993 metų. Net dvylika metų skyrėte Senamiesčio mokyklai.

– Dar besimokydamas Klaipėdos aukštesniojoje pedagoginėje mokykloje buvau pakviestas dirbti į Klaipėdos „Varpo“ vidurinę mokyklą. Keičiantis ekonominei situacijai grįžau į Mažeikius. Pradėjęs dirbti Senamiesčio mokykloje vadovavau dramos būreliui – mūsų pastatytus spektaklius žiūrėdavo ne tik mūsų, bet ir kitos mokyklos. O kur dar kraštotyros būrelis – daug ką dviračiais keliaudami aplankėme ir per upes kėlėmės, visi šlapi iki siūlo galo. Šaunu buvo – piliakalnius aplankėme, aprašymus darėme, fotografavome. Iki šiol tebesaugau visą surinktą kraštotyrinę medžiagą. Su didžiule pagarba prisimenu visus lipusius į sceną, ėjusius į žygius.

2003 metais į kolektyvą įsijungti pakvietė Pavasario pagrindinė mokykla – tada dirbau ir Senamiesčio mokykloje, ir radijuje, ir dar pradėjau studijuoti Vilniaus universitete. Dieninis skyrius... Nesuprantu, kaip spėjau, galima sakyti, gyvenau autobuse, ten vyko ir mokymasis, pasiruošimas pamokoms, paskaitoms, atsiskaitymams. Paskui jau nebepatempiau, palikau dirbti tik Pavasario pagrindinėje mokykloje ir radijo stotyje sekmadieniais. Dar po kiek laiko pajutau, kad atsirado noras bent kiek pamiegoti, tada jau atsisakiau ir radijo stoties. Nebuvo lengva atsisakyti – labai patiko ir kolektyvas buvo šaunus.

– Pavasario mokykloje nuo 2007 metų dirbote direktoriaus pavaduotoju ugdymui.

– Vadovo veikla man artima, nes ir anksčiau daug laiko praleidau vadovaudamas teatro, meno būreliams, bendraudamas su socialiniais partneriais, mokiniais, tėvais, organizuodavau kitas veiklas viso rajono mastu – forumus, bendruomenių susirinkimus, Gatvės muzikos dienas, kitas šventes ir sambūrius. Ne nauja ir tai, kad teko ieškoti lėšų bei finansavimo šaltinių NVO asociacijos tikslams įgyvendinti.

– Jūs niekada nenustygote vietoje ir negalėjote būti vien mokytoju?

– Pradžioje turėjau darbų, geografijos pamokų, buvau ekonomikos, istorijos mokytojas, leido pasireikšti – buvau daugiau pavaduojantis mokytojas. Tik baigęs Vilniaus universitetą ir įgijęs istorijos magistro kvalifikacinį laipsnį, susikoncentravau ties istorija, bet to buvo negana – dirbau ir „Ventus“ radijo stotyje, gal po pusantrų metų persiviliojo „Mažeikių aidas“, tik ne Eduardo vardu, o Svaigaudo, t. y. svajonių gaudytojas. Savaitgaliais vesdavau sveikinimų laidas, daug patirties pasisėmiau – tiesioginis eteris labai išmokė bendrauti ir taisyklingai kirčiuoti, kalbėti ir nebijoti. Turėjau laidą apie kultūrą – esu išsaugojęs užrašus, nes ten buvo tokių lyrinių nukrypimų, pamąstymų pasisveikinant ir atsisveikinant, pafilosofavimų apie gamtą, orą. Iki šiol dar sapnuoju, kad dirbu radijo stotyje, sėdžiu prie pulto ir užsikerta visi įrašai, visi diskai, turi kalbėti 15 min. bet ką. Esu buvęs stresinėse situacijose – išsisuk, kaip nori, niekas neina, tuščias eteris negali būti, ir tu turi staigiai sugalvoti ir kalbėti.

– Visa tai dabar, o koks buvote vaikas, paauglys?

– Aš mažeikiškis. Gimiau netoli dabartinės darbovietės – žaliame namelyje, kur dabar yra užeiga „Bakužė“. Netoli nuėjau –per stadioną, už tvoros (juokiasi). Buvau labai tylus, ramus vaikas, ganėtinai užsidaręs savyje, vienišius, gal todėl ir į jokias veiklas mokykloje neįsijungiau. Paauglystėje man didžiulį įspūdį padarė teatro mokytojos rekomenduota knyga Džonatano Livingstono „Žuvėdra“. Ji išmokė, kad siekiant tikslo nereikia bijoti ieškoti kompromisų ir reikia mokėti nusileisti dėl neesminių dalykų. Niekas nieko neduoda veltui, reikia būti užsispyrusiam, nesvarbu, ką kalba aplinkui, siek ir pasieksi.Berods, penktokas būdamas, norėjau tapti istorijos mokytoju, bet norėjau būti ir šturmanu (laivavedžiu). Vis dėlto nugalėjo pirmasis noras, tad baigęs 6-ąją vidurinę mokyklą (dabartinė „Ventos“ progimnazija) įstojau į Klaipėdos aukštesniąją pedagoginę mokyklą. Nuvažiavęs įsijungiau į folkloro būrelį ir iškart paskyrė seniūnu. Kai tave, tokį ramų, įmeta į naują veiklą, reikėjo pasikeisti – pasikeitė aplinka ir aš pasikeičiau. Teko ir organizuoti, ir daryti, pradėjau dainuoti, šokti – to gyvenime nemokėjau, tiesiog gėdijausi žmonių, bijodavau ir kalbėti. Nežinau, kas tą lūžį davė – tiesiog aplinka pasikeitė. Visiškai naujas žmogus tapau ir, kai pradėjau dirbti radijuje, šituo negalėjo niekas patikėti. Kai buvo ta didžioji emigracijos banga, buvo galimybių kitur išvažiuoti gyventi ir darbą būčiau radęs. Tada suvokiau, kad aš ne klajūnas, kad esu Mažeikių patriotas.

– Iki dvylikos metų mama viena augino, berniukui juk reikia tėvo palaikymo?

– Dėkui mamai, kuri mane auginusi, įskiepijusi meilę knygoms, manau, ir pati paskui to gailėjosi, kai naktimis pasislėpęs po antklode su žibintu skaitydavau. Knygos mane augino. Gal daugiau savarankiškumo gavau, kad tėvo nebuvo. Nors buvau gana tylus, bet jau nuo 5 klasės suvokiau, kad už save reikia pastovėti. Skaudūs išgyvenimai duoda spyrį kabintis už gyvenimo. Visi žinome daug konfliktų valdymo būdų. Dabar pasakyčiau – nereikia rankų paleisti – o tada... Tada visko buvo, gatvės vaikai buvome... Net, kai labai sunku ir gyvenimas tave lamdo, privalai šypsotis – juk ir pinigas, kad ir suglamžytas, išlaiko savo vertę.Daug kas ateina iš šeimų, jos pykstasi – vaikai tai mato bei girdi ir taip stengiasi konfliktuoti. Džiaugiuosi, kad gimnazijoje daug šaunių žmonių ir patyčių mastas labai mažas arba jo net nėra.

– Kada pinigo vertę pajutote?

– Gana anksti tapo aišku, kad niekas nieko neduoda veltui – viską reikia pačiam užsidirbti. Lietuvai stojus į Nepriklausomos valstybės kelią ir prasidėjus ekonominei krizei, pokyčiai palietė ir mūsų šeimą. Labai sunkūs metai buvo, kai mama ir patėvis darbo neteko. Sukomės, kaip begalėjome – esu Mažeikių turguje ir silkes žiemos metupardavinėjęs, rankos buvo mėlynai juodos nuo šalčio. Man labai patiko prekyba, nes galima su žmogumi tiesiogiai bendrauti, tad prekes greitai įsiūlydavau (juokiasi). Kai patėvis išėjo iš darbo, paskutinis jo užmokestis – pusė vagono morkų. Kur jas dėti? Samdėme mašiną, važinėjome po visą Žemaitiją, patėvis atvykdavo į Klaipėdą (tada ten mokiausi) – aš iš paskaitų į turgų ir pardavinėdavome morkas. Tada buvo talonai – parsiveždavome maišus pinigų, išberi ant grindų ar stalo ir skaičiuoji. Prieš prekybą silkėmis, morkomis, dar mokinys tebebuvau, su mamos drauge šalikus pardavinėjome Rygoje – ji megzdavo, o aš pasitiesdavau juos ant stalo ir specialiu įrankiu šiaušdavau. Būdavau visas apsipūkavęs, bet kapeikos tai reikėjo... Namuose nebuvo taip turtinga – viską reikėjo užsidirbti.

– Augote su patėviu, kuris Jums atstojo tėvą, bet neseniai susitikote ir su biologiniu tėvu. Koks jausmas?

– Gana sudėtingas ir asmeninis klausimas, bet... Mano biologinis tėvas niekada mūsų neieškojo, man buvo ketveri, kai jis mus paliko, tad nekeista, kad jo nuo to laiko ir nemačiau. Turiu gerą patėvį, puikų žmogų, kuris į mano gyvenimą atėjo, kai man buvo 12 m. – sunkus paauglystės amžius, jis man daug padėjo ir dabar padeda. Tėvas ne tas, kuris padarė, bet kuris užaugino – visiems sakau. Kodėl sugalvojau pamatyti? Pagalvojau – metai eina, žmonės sensta, išeina, reikėtų susitikti. Sako, sūnūs į tėvus panašūs, visi, kurie pažinojo mano biologinį tėvą, sakydavo, kad labai panašus – tiek išvaizda, tiek kalba, tai ir norėjosi pamatyti, kiek aš panašus į jį. Sugebėjau atrasti daug panašumų – tiek vidinių, tiek išorinių. Ar antrą kartą nuvažiuosiu – nežinau, jam juk per 40 m. nebuvo noro žvilgtelti į savo sūnų. Žydai tiek metų klajojo dykumoje ir išėjo – rado savo tėvynę, o čia...

– Sakėte, kad buvo sukūręs kitą šeimą. Tai gal brolių, seserų turite?

– Su tuo susijusi ir įdomi istorija. Kartą sulaukiau Paieškų tarnybos – sako, sesuo ieško. Nustebau, kokia sesuo? Neturiu jokios sesers. Sako – iš kitos šeimos. Manau, sutiksiu. Jau kitą dieną, lydimas mamos ir patėvio, buvau laidos filmavime. Nuo tol dar ir dabar pabendraujame, būtent su ja ir nuvykome pas tėvą. Mūsų šeimoje – aš ir brolis, turiu puikius krikštavaikius, pusseserių pulką, su kuriomis šauniai sutariame – bendrai, visa mūsų giminė šauni.

– Didžiuojatės, kad krikštasūnis eina Jūsų pėdomis. Kokios savo veiklos dar nepaminėjote?

– Džiaugiuosi, kad krikštasūnis mano pėdomis eina – radijuje dirbo ir renginius veda, visų reikalų meistras. Kai dirbau radijuje, pastebėjo, kad dikcija, lietuvių kalba gera ir balsas tinkamas, tad ėmė kviesti įvairius renginius vesti. Su siaubu prisimenu ir didžiule pamoka laikau vieną didžiulį renginį Kultūros namuose – laukiama nemažai svečių iš Vilniaus. Ateinu vesti renginio, paprašau scenarijaus, o jo nėra, pasirodo, tikėjosi, kad aš, kaip ir kitiems renginiams, jį parašysiu – nesusikalbėjimas, o renginį vesti reikia. Nieko po ranka neturėjau, išskyrus knygą – Kahlilo Gibrano Pranašas“, kurią beveik mintinai žinojau, tad lengviau buvo parinkti citatas. Aš ją susikarpiau (teatleidžia man knygų mylėtojai), citatas pasiklijavau ant lapo ir taip išsisukau, per kelias minutes pasiruošiau – tiesiog ekspromtu. Prieš kiekvieną išėjimą buvo citata, po to sekė pamąstymas ir pristatymas – tai ir išgelbėjo. Puikus renginys išėjo. Privalai rasti išeitį iš bet kokios padėties, kitaip arba būsi giljotinuotas, arba sukaupęs jėgas pakilsi.Dabar visas mano laikas skirtas Gabijos gimnazijai. Nuoširdžiai žaviuosi gimnazistais ir pedagogais, kurie geba pasiekti tiesiog fantastiškų rezultatų. Jų darbo rezultatai ir pasiekimai garsina ne tik gimnazijos, bet ir Mažeikių vardą. Kadangi esu savo laiko ir ateities planuotojas, tai planų begalės, kad tik pavyktų...

– Ar belieka laiko pomėgiams? Kokie jie?

– Mėgstu skaityti. Kokiuose vandenyse plauki, su tuo ir bendrauji, tai dabar su vadybine literatūra ir bendrauju. Jeigu noriu pailsėti, skaitau fantastinę, kartu su veikėjais keliauju... Ypač mėgstu prieš miegą. Gal kam ir keista, bet užsirašinėju sapnus, nuo seno tai darau, mat daug ir įdomiai sapnuoju. Kodėl? Tai geri sapnai, paskui įdomu paskaityti, kitaip per kelias minutes užsimiršta. Labai mėgstu keliones, o jų neatskiriama dalis man – žemėlapiai, kai nuvažiuoju į kitą šalį, stengiuosi parsivežti tos šalies vėliavą ir žemėlapį. Jie laukia manęs, dailiai išlyginti ir sukrauti, kol įrėminsiu ir pakabinsiu ant sienų. „Veža“ ir senieji, ir dabartiniai žemėlapiai – tai prisiminimai, sukeliantys geras ir teigiamas emocijas. Pabuvoję toje šalyje, nutrinti ir senesni, tų laikų, kai telefonuose dar navigacijos neturėjome, su pažymėtomis vietomis. Tai išskirtinai mano žemėlapiai, kartu parkeliavę iš lankytų kraštų. Keliaudamas stengiuosi kuo daugiau pamatyti, su kuo daugiau žmonių pabendrauti, pagaliau idėjų pasisemi. Labai myliu jūrą – vanduo – mano stichija, jo turi būti daug, tada ir svajonės, ir naujos idėjos gimsta, užveda ši gamtos stichija.

– Dabar tos idėjos tik su darbu Gabijos gimnazijoje susijusios?

– Dabar taip. Jaunystėje gali būti įvairiapusis, lėkti į visas puses ir suspėti, bet su metais tu turi išgryninti savo tikslą, susikoncentruoti ties vienu siekiu. Aš su meile einu į darbą – atsikeliu ir galvoju, kaip šaunu, šiandien į darbą, nors, žinoma, būna dienų, kai labai sunku. Be direktoriaus pareigų, NVO asociacija manęs nepaleidžia – 10 m. renka pirmininku. Džiaugiuosi, kad vienas kitam šie darbai netrukdo – vadovavimas asociacijai visada buvo savanoriškas. Skatinu ir kitus žmones, gimnazistus aktyviai įsijungti į savanorišką veiklą – bendraujant tu daug pasieki, tau užauga sparnai, tu ne tik duodi, bet ir gauni, pagaliau draugų susirandi.

Visas mano laikas – geras ir turtingas. Sutinku daugybę savo miestui ir darbui pasišventusių žmonių, nelaukiančių už tai atlygio ar padėkos. Jiems svarbu bendruomeniškumas, dalijimasis, visuomeninė veikla. Tai žavi ir kartu įkvepia kitus panašiems darbams. Gyvename čia ir dabar, todėl atidėlioti gerų sumanymų nėra prasmės. Nereikia bijoti svajoti – geriau siekti labai aukšto, net nepasiekiamo tikslo, kad neliktume kasdienėje dulkinoje rutinoje.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode