M. Badaukis: „Gyvenimas kaip upė – vietoje nestovi“

 

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Norėtųsi, kad politikoje dažniau nugalėtų racionalus protas, o ne mūsų svajonės“, – taip apie politinį gyvenimą kalba buvęs LR Seimo nario Kęstučio Bartkevičiaus padėjėjas, Savivaldybės administracijos Vietinio ūkio skyriaus vyriausiasis specialistas, dabar einantis Mažeikių apylinkės seniūnijos seniūno pareigas Mantas Badaukis. Šis perspektyvus žmogus jau daug pasiekęs, tačiau neketina sustoti: „Visas mūsų gyvenimas paprastai susideda iš tam tikrų etapų ir tikslų siekimo. Kai ankstesnis ir suteikęs didžiulę laimę tikslas jau pasiektas, tada išsikeli naujus tikslus. Manau, viskas bus pasiekta, kai, sulaukęs garbaus amžiaus, jausiuosi laimingas.“

– Papasakokite apie savo vaikystę. Esate gimęs ir augęs Mažeikiuose?

– Esu gimęs ir augęs Mažeikiuose, pedagogės ir statybų inžinieriaus šeimoje. Vaikystėje ieškodamas savęs esu lankęs daugelį būrelių: krepšinio, teniso, šokių, teatro, karate ir t. t. Tai užtrukdavo nuo kelių dienų iki kelerių metų. Nebuvo prievartos lankyti būrelius, kurie nebepatiko, turėjau visišką pasirinkimo teisę, todėl ja naudojausi išbandydamas visas sritis. Šeimoje augau vienas, pradžioje jaučiau brolių ar seserų trūkumą, tačiau tą jausmą kompensavo visada laukiantys seneliai, draugai. Vaikystės namuose ar pas močiutę visada turėdavau po kelis šunis, su kuriais ne tik žaisdavau, bet ir tekdavo jais pasirūpinti, pašerti, pavedžioti. Prisimenu, kaip tragiškai baigėsi vienas iš mano pasivaikščiojimų su bokserių veislės kalyte. Tada dar pirmokas išsiruošiau su slidėmis ir šunimi į lauką ir mano akyse pravažiuojanti mašina nutrenkė šunį. Buvo baisu. Po to dar keitėsi ne vienas augintinis. Beje, pirmas asmeninis turtas, ką įsigijau ir parsivežiau po studijų universitete, buvo taip pat šuo, kurį ir dabar auginu.

– Kas dar Jus sieja su Mažeikių miestu? Kodėl neišvažiavote dirbti kitur? Galbūt didesniuose miestuose būtų daugiau perspektyvų...

– Visada jaučiau, kad man gera gyventi Mažeikiuose dėl kelių priežasčių: čia ramu, nėra didelių mašinų spūsčių, greitas susisiekimas, o jei nori poilsiauti ar pasikultūrinti – viskas ranka pasiekiama. Sėdai į mašiną ir esi po valandos prie jūros ar kokiame renginyje. Tačiau daug svarbesnė priežastis yra darbas, pragyvenimo šaltinis. Dėl jo būtų tekę rinktis užsienį. Džiaugiuosi, kad susiklostė tokios aplinkybės, jog galėjau likti Mažeikiuose. Smagu gyventi mieste, kurį pažįsti ir nesijauti svetimas ir kai yra dar didelis noras padaryti, kad būtų geriau. Iki šiol apie kito miesto pasirinkimą negalvojau, kadangi ir antra pusė sutiko gyventi Mažeikiuose, todėl po studijų įsikūrėme čia. Niekada nesakau niekada, bet pagal dabartinę situaciją save sunkiai įsivaizduoju kitame mieste.

– Papasakokite apie savo šeimą (kas kuo užsiima, ką dirba).

– Žmona turi ekonomikos ir viešojo administravimo magistro bei pedagoginį – anglų kalbos mokytojos – išsilavinimą, šiuo metu prižiūri 2 su puse metų sūnų.

– Kur mokėtės ir ką esate baigęs?

– Esu baigęs Šiaulių universitete statybos inžinerijos ir ekonomikos bakalauro studijas bei viešojo administravimo magistrą.

– Kokių veiklų gyvenime esate bandęs imtis?

– Esu dirbęs statybos darbų vadovu, Seimo nario padėjėju, Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio skyriaus vyriausiuoju specialistu.

– Galima sakyti, kad atradote save gyvenime? Mylite savo darbą?

– Taip, tai tikra tiesa, kaip yra sakoma – susirask mylimą darbą ir tada nereikės dirbti, nes darbas taps pomėgiu. Šis posakis atitinka dabartinę mano savijautą dirbant seniūno pareigose. Kažkada apie tokį darbą, kurį šiandien dirbu, tik galėjau pasvajoti. Žinoma, ne finansine prasme, o moraline. Visada patiko bendrauti su žmonėmis, padėti jiems spręsti iškilusias problemas, tad dabar ir tenka susidurti su daug sudėtingų situacijų organizuojant seniūnijos veiklą, įgyvendinant gyventojų užimtumo programas, organizuojant viešuosius ir visuomenei naudingus darbus, teritorijoje esančių kelių, gatvių, šaligatvių, aikščių tvarkymo, viešųjų paslaugų teikimą gyventojams bei daug kitų darbų. Žinoma, jautriausia vieta žmogiškųjų santykių prasme yra tai, kai tenka pamatyti, ko nelinkėčiau niekam patirti gyvenime – girtuokliavimas šeimose ir vaikų nepriežiūra. Tada tenka priimti sprendimus vadovaujantis ne tik įstatymais, bet ir širdimi. Čia gelbsti ir mano charakterio savybės, kai noriu jaustis reikalingas ir padaryti bent mažą darbelį, kad būtų geriau visiems. Mane tai džiugina.

– Kokių įsimintiniausių prisiminimų, galbūt patirčių turite iš vaikystės?

– Tėvai, artimieji mane įvardija vaikystėje buvus gerą vaiką, mandagų, paslaugų, gal kiek patingintį mokytis, bet nekėlusį rūpesčių dėl elgesio ar paauglystės kvailų išdaigų. Yra tekę ir skaudžių išbandymų patirti, bet daugiau tėvams, nes aš tada dar nelabai supratau Santariškių klinikose man atliekamos operacijos svarbos, todėl jau po kelių dienų mėginau lipti ant ką tik nupirkto dviračio. Džiugu, kad tai liko tik prisiminimuose. Tiesa, neužaugau visai nieko neiškrėtęs, vieną istoriją ir dabar visi prisimename su juoku, bet, žinoma, ne kaip gerą pavyzdį. Buvo situacija, kai tėvai išvykdami į Vilnių paliko mane močiutės priežiūrai. Nutaikęs, kai ji užmigo, išmėginau mūsų mašinos galimybes be tėvo pagalbos. Viskas baigėsi pakankamai laimingai, žinoma, išskyrus baudą, kai buvau policijos pristatytas iš išgąsčio nustebusiai močiutei, tvirtinančiai, kad jos anūkas yra lovoje.

– Kaip „įsisukote“ į politinį gyvenimą?

– Nesu aktyvus politiniame gyvenime, tiesiog politiką įvardyčiau kaip pomėgį, kuriuo visuomet domiuosi. Manau, tai atėjo iš mano mamos, kuri yra ne tik baigusi istorijos ir politologijos mokytojos studijas, bet ir ragavusi vietinės reikšmės politikos praktikos, būdama rajono Tarybos nare, todėl ir dabar domisi politika bei mėgsta su manimi padiskutuoti įvairiomis temomis. Žinoma, reali nuovoka apie politiką susiformavo dirbant Seimo nario padėjėju, ką ir galėčiau įvardinti pagreičio pradžia.

– Kas, Jūsų nuomone, turėtų būti keistina politikoje (tiek Mažeikių, tiek šalies mastu)?

– Manau, ne politika turi keistis, o mes patys. Dažniausiai išsirenkame pažadus ir savo svajones, o kiekvienas suaugęs žmogus suprantame, kad realiame gyvenime neišsipildo visos trokštamos svajonės, taip pat ir politikoje, tad norėtųsi, kad politikoje dažniau nugalėtų racionalus protas, o ne mūsų svajonės. Žinoma, lengviausia kritikuoti kitus, tačiau dažniausiai tai daro tie, kurie patys nejaučia politikos pulso, o kartais ir realios situacijos. Pasikeitę žmonės pakeis ir politiką.

– Dėl savo darbo specifikos tikriausiai tenka nemažai bendrauti su žmonėmis. Kokie mažeikiškiai?

– Man gera dalintis savo nuomone, bet dar maloniau išgirsti ir kitų žmonių. Aišku, kalbu apie konstruktyvius, korektiškus, mandagius pokalbius, kurie atneša naudos abiem pusėms. Būna, kai žmonės geranoriškai pasako, į ką atkreipti dėmesį, deja, būna ir piktų, pavydžių žmonių, mėgstančių apkalbas. Tikiu, kad gerų žmonių daugiau.

– Kokie Jūsų pomėgiai? Kokių mėgstamiausių veiklų turite?

– Laisvalaikio pomėgiai, kurie teikia didžiausią malonumą – sportas ir važinėjimas dviračiu. Didžiulė mano svajonė tai daryti kartu su sūnumi.

– Ar turite tikslų gyvenime? O gal viskas jau pasiekta?

– Visas mūsų gyvenimas paprastai susideda iš tam tikrų etapų ir tikslų siekimo. Kai ankstesnis ir suteikęs didžiulę laimę tikslas, pvz., susirasti merginą, baigti universitetą ir t. t., jau pasiektas, tada išsikeli naujus tikslus. Gyvenimas, sakoma, kaip upė – vietoje nestovi, tad esu visada pasirengęs priimti naujus iššūkius. Manau, viskas bus pasiekta, kai, sulaukęs garbaus amžiaus, jausiuosi laimingas, o laimė susideda, bent man, iš dviejų pagrindinių komponentų – artimieji ir savirealizacija.

– Turite kokių baimių?

– Gal šį jausmą labiau pavadinčiau atsakomybės jautimą, bet ne baimės. Jaučiu rūpestį ir jaudinuosi ne vien dėl savęs, bet ir dėl artimųjų. Visada jaudinuosi dėl nematerialių dalykų, kad neapleistų brangiausių žmonių sveikata.

– Esate tikintis žmogus? Jūsų nuomone, šiuolaikinei visuomenei reikalingas tikėjimas?

– Paauglystėje maištavau prieš tikėjimą. Netgi patikdavo užduoti ,,nepatogius“ klausimus tikybos mokytojai, pvz., o iš kur Jūs žinote, kad jis yra? Ar Jūs esate mačiusi? ir t. t. Su metais pats supratau, kad man reikalingas tikėjimas, ir esu tikintis, priėmęs visus krikščioniškus sakramentus. Nors tikėjimas yra kiekvieno žmogaus individualaus apsisprendimo reikalas, tačiau šiuolaikinei visuomenei jis būtinas kaip vienas iš dvasingumo, žmogiškųjų vertybių palaikymo šaltinis.

– Mėgstate keliauti? Kokias šalis esate aplankęs?

– Žinoma, mėgstu, esu aplankęs daugumą Europos šalių. Kelionės plečia mūsų pasaulėžiūrą ir tenkina smalsumą.

– Esate optimistiškas ar labiau pesimistiškas žmogus? Kodėl?

– Pagal situaciją, būnu ir optimistas, ir pesimistas, bet, manau, dažniausiai optimistas laimi prieš pesimistą. Šiaip gyvenime esu realistas. Mėgstu ilgai apgalvoti priimamus sprendimus ir nepriimti impulsyviai, pasverti naudą ir nenaudą.

– Kokiomis nuotaikomis gyvenate dabar?

– Šiuo metu labai malonus laikotarpis, kai ir darbe jau matosi gera įžanga, tai ir savijauta nebloga.

– Ko palinkėtumėte skaitytojams?

– Man patiko neseniai pasakyti mamos žodžiai, kai pasakiau, kad norėčiau būti sėkmingas, kad galėčiau tapti pavyzdžių kitiems, o man ji atsakė: „Aš, sūnau, norėčiau, kad tu būtum ne sėkmingas, o laimingas.“ Suprantu, ką šie žodžiai reiškia, ir linkiu to visiems, nes kiekvieno laimė individuali ir skirtinga, bet tuo pačiu ir vienoda. Sąvoka, talpinanti tiek daug reikšmių. Tad linkiu kiekvienam stengtis surasti savo laimę!

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode