A. Erlickis: „Klausytojas aukščiau visko...“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

Antanas Erlickis daugelį metų puoselėja tikros kapelos tradicijas ir yra ne vieno kolektyvo vadovas: kapelų „Subatvakaris“, „Nu, lekam“, Mažeikių TAU kapelos „Akordas“, Pikelių mišraus vokalinio ansamblio „Sodžius“, neįgaliųjų mišraus vokalinio ansamblio „Skambesys“. „Po prakaitu dabar repetuojame su neįgaliaisiais, – pokalbį pradeda pašnekovas. – Trečiadienį jau lekiam į Rietavą: prasideda respublikinės apžiūros zonose. Jei čia nugalėtume, rudenį važiuotume į Vilnių. Šiemet pabuvau naujame amplua – vedžiau Petrinių Tirkšliuose liaudiškąją dalį, pristačiau kapelas, ar pavyko, žmonės teįvertina.“

– Jūsų vadovaujamai kapelai „Subatvakaris“ jau per 30 m., o kiek dar prieš tai turėjote kolektyvų... Ar seniai gyvenate su muzika, kada buvo pradžių pradžia?

– Prisimenu rinkimus kaimuose, kai balsavimai prasidėdavo 6 val. ryto, atvažiuodavo „avtolavkė“ (automobilinė parduotuvė, – aut. past.) su dešrom, deficitinėm prekėm, „arielka“. Žmonės rinkdavosi kaimyninių rajonų saviveiklininkų pasirodymų pažiūrėti. Aš tupėdavau ir stebėdavau tuos kaimo muzikantus, kaip paskui mama pasakojo, seilę varvindavau, net saldainių atsisakydavau. Prisimenu, kaimynas kartą davė armoniką užsikabinti, parodė truputį, kaip spaudyti, dar „nusidyvijo“, kad taip greitai gaudaus, jaučiu ritmą. Mokydamasis 4 klasėje Akmenėje jau diplomus skyniau tarp mokinių, atkartodavau iš plokštelių išgirstas melodijas. Kai dabar pagalvoju, visokių nesąmonių paliurlindavau. Prisimenu, gal pirmokas ar antrokas buvau, kai tėvai nupirko akordeoną „Krasnyj partizan“ su 120 bosų. Tokį didelį, kad nosis iš už jo vos matėsi – nežinau, ar tokį tegavo, ar niekas nepatarė. Būdamas penktokas ar šeštokas, jau grojau ataskaitiniuose, kituose renginiuose, paskui jau grojau šokių vakarams – taip ta muzika ir prasidėjo...

– Gana ankstokai ir „dirbti“ pradėjote. O kokia Jūsų vaikystė buvo?

– Ką aš žinau kokia, kaip ir visų kaimo vaikų – tada buvo tikri vaikai, turėjome darbo: važiuodavome į brigadą – tai kukurūzų, kurie virš galvų būdavo, ravėti, slėpdavomės juose, eidami paskui rugių kertamąją, rišdavome pėdus, raudavome linus. Mes, vaikai, būdavome kaip vyrai, o dabar jaunimėlis eina vėjo papučiamas, gobtuvas ant galvos užmaukšlintas, ausyse ausinės. Mokėjau ir arklį pasikinkyti, ir akėti, ir arti, o kur dar burokų ravėjimas, darbas prie šieno – su dalgiu nupjauti, vartyti, į kupsčius sukrauti. Reikėjo ir bulvienę mokėti išsivirti, ir blynus išsikepti. Nebuvo kada niekais užsiimti..

– Dabar esate mažeikiškis, bet ilgai Jūsų gyvenimas sukosi Viekšniuose? O kur prabėgo Jūsų vaikystė?

– Gimiau Svirkančių kaime, ten baigiau pradinę mokyklą. Prasidėjo vajus, kai iš vienkiemių ėmė varyti, o mes gyvenome vienkiemyje, netoli Gudų malūno, tėvai, matyt, norėjo arčiau miesto – tai, kaip ir dauguma, išsikėlė į Užventės kaimą, vietinių vadinamą Zavente. Į kariuomenę išėjau iš Svirkančių kaimo medinės trobos, po trejų metų grįžau į mūrinę Užventėje. Kai tėvai mirė, nieko ten ir nebeliko.

– Neslepiate, kad taip nieko ir nebaigėte, nors, kaip pats sakėte, dešimt metų visus mokslus sudėjus išeitų, net Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje saksofoną bandėte įvaldyti...

– Nuo penktos klasės pradėjau mokytis Viekšniuose, mokytojas Vincas Deniušis pasiūlė groti jo vadovaujamame orkestre baritonu. 5 km vieškeliuku, jei palydavo, per purvynus brisdavau į repeticijas. Bijojau vienas eiti, tai tėvai aukojosi, ar vienas, ar kitas lydėdavo – už tai jiems labai dėkingas. Tada jau pramokau groti iš natų. Nesvarbu, kad mokslų neužbaigiau, bet nesu blogesnis nei kiti, o ir šiaip muzikos rašto gavau. Baigęs vidurinę mokyklą įstojau į Vilniaus kultūros mokyklą mokytis chorinio dirigavimo. Aš vaikas – iš kaimo atvažiavęs, o ten tiek daug visko... Ne, ne po miestą tryniaus, nuėjęs į Profsąjungų rūmus įsirašiau į pramoginių šokių būrelį – mokiaus „čačą“, sambą. Ėjau į šachmatų būrelį, kur didmeistriai mokė, dar lengvosios atletikos būrelis... Taip tą Kultūros mokyklą po truputį ir apleidau. Ne „lodorius“ buvau, bet kad daug veiklos turėjau – paėmė į kariuomenę, pakliuvau trejiems metams į laivyną. Nesiskundžiu dėl ten praleistų metų, kažką pamačiau – kaimo vaikis radiolokacijos stotį laive pamačiau...

– Priešingai nei brolį Juozą, kuris išvyko į Vilnių, Jus Žemaitija traukė, atitarnavęs grįžote į Viekšnius.

– Grįžęs iš karto pradėjau dirbti meno vadovu, o po dvejų metų įstojau į Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakultetą, bet ir čia negalėjau protingai nusėdėti, vien paskaitose sėdėdamas tu tiek negausi, kiek duoda praktika. Chorvedys Gediminas Purlys, išgirdęs mano balsą, pakvietė į Klaipėdos jūros prekybos uosto kamerinį chorą, kuriame dainavo tik Muzikos fakulteto dėstytojai ir mes, du studentai. Vykdavo repeticijos, kurios davė daug praktinės naudos, to sėdėdamas paskaitose neišmoksi. Žinau, kaip diriguoti, vadovauti, kokiu balsu dainuoti – buvau gyvame ugdymo procese. Vėliau pats vadovavau pučiamųjų orkestrui ir į apžiūras vykdavome, reikėjo diriguoti, o aš gerai nemokėjau tai makaluodavau – viens, du, trys... kad „plaka“ Erlickis iš širdies. Paskui vieno orkestro vadovas patarė, kaip valsą grojant diriguoti – iš vieno. Dar besimokydamas 9 klasėje pradėjau groti jubiliejuose, šventėse. Tikru vestuvių muzikantu tapau, kai grįžau iš kariuomenės, tada mane pastebėjo vyresni vyrai – į vestuves ėjome trise ar net keturiese. Nebuvo jokių „jamachų“, mikrofonų – turėjome tik balsus, galingus balsus, trys vyrai kai užtraukdavome, kad išjudindavome svečius. Nuo saksofono, triūbos lūpos skaudėdavo, ant pečių, riešų pūsles sutrindavo, kai tris dienas reikėdavo groti. Tapęs tikru vestuvių muzikantu, aš ir kokį kalambūrą pasakydavau ar patarimą vestuvinį duodavau, pvz.: „Turiu aš jų ne vieną / linksmai praleidžiu dieną / man niekados višta / nebus gyvenimo našta.“ Manęs niekas nemokė, bet pačiam mintis atėjo, ne tik atėjus liur liur ir pradėti. Dabar tai juokas ima, žiūrint į šiuolaikinį muzikantą, kuris ir į taktą ne visada pataiko, vargsta, nieko nepadainuoja, kiek žiopčioja, kiek pats padainuoja, kiek jam tie „bekai“ pritaria, o žmonės tokius pinigus moka. Mes gyvai „grajindavome“ ir dainuodavome, ir vestuvės įdomios būdavo, yra buvę ir akordeoną „pavogę“, užmigau ant šieno aukštielninkas su akordeonu, nejutau, kaip atsegė, o paskui išsipirkti reikia. Turėjau tada telefoną, paskambinau draugams, po pusvalandžio atvežė iš kultūros namų. Pareinam, gaspadinėms maršą nugrojam, visiems veidai ištįso... nepagąsdino, ne iš kelmo spirti.

– Jūs puoselėjate tikras kapelas, kokias matė kaimo kapelų patriarchas J. Gaižauskas. Koks Jūsų kolektyvų repertuaras?

– Aišku, einame žiūrovo link, bet išlaikome tą kapelų lygį. Kartais paimame ir pusiau estradinę popsinę dainelę. Ieškome mielų kūrinių, kai ką dar parašau, esu keletą dainų sukūręs pagal Juozo Elekšio žodžius. Dabar sustojau kurti, matyt, įkvėpimo pristigo. Kaip Ričardas Grušas sako, kai kiti groja talmuškas – tai šoka, o mes rimtesnes – tai mūsų klausosi, todėl mus ir kviečia į rimtesnes šventes – Klaipėdos jūrų šventę, tradicinį Žagarės vyšnių festivalį, per atostogas buvome Bikavėnuose, kur atvyko atlikėjų iš Ukrainos, Baltarusijos. Nesivaikome prizinių vietų, apdovanojimų, bet turime įvertinimų. Nesijaučiu prasčiau dirbantis, nors nieko nebaigiau, o mano aranžuotės įdomios, kaip R. Grušas yra pasakęs – „skanios“. Apie palinkusį berželį, žalią rūtelę nebūtina kapeloms dainuoti, tam yra folkloro ansambliai. Nereikia kapeloms stengtis atimti duoną iš folkloro ansamblių ir atvirkščiai.

– Jūsų brolis Juozas irgi kuria ir atlieka dainas. Ar yra Jūsų kolektyvų repertuare jo dainų?

– Dainuojame vieną kitą brolio sukurtą dainą. Kartais paimame ne tik brolio dainą, bet ir pajuokavimui jo posmelį prieš dainas pasakau, jei laikas nespaudžia. Seku brolio kūrybą, daug jo knygų turiu, nors ne visas, jei būčiau norėjęs, galėčiau turėti. Kai pažiūriu, nuo pirmųjų knygų iki dabar įrašas tas pats išlikęs, tik metai pasikeitę – Anciui ir data. Mane taip vadindavo.

– Jūsų nuomone, koks turėtų būti atlikėjo santykis su žiūrovu? Kaip vertinate šiuolaikines kapelas?

– Kapelų tėvo J. Gaižausko laikais net tūbų neleisdavo jis, apie gitaras nė kalbos nebūdavo. O kiek dabar daug ansamblių, kuriuos aš vadinu ale kapelos. „Grajina“ tas pačias dainas, tik vieni tą dainą padaro kaip fokstrotą, kiti kaip valsiuką – ką padainuoja, tą ir „pagrajina“... kaip „karonką“ giedant. Nemažai su puikiais muzikantais eidavome giedoti laidotuvėse... Esu sakęs, kad mūsų mažytėje Lietuvėlėje visiems užteks po saule vietos – nė vienas kito neužgošime, kiekvienas rasime savo muzikavimo būdą ir žiūrovų užteks, tik nereikia vienas kitam pavydėti – vieni vienaip groja, kiti kitaip. Dar „veselių“ laikais esu išmokęs, nesvarbu, ar 120, ar 80, ar tik 17 žmonių – „grajyti“ vis tiek reikia. Ir man nesvarbu, ar Žemalėje, ar Židikuose groju, ar televizijoje, ar didžiosiose arenose – visur vienodai reikia atiduoti širdį, groti taip linksmai, kad ir pačiam gera būtų, ir tam, kuris tavęs klausosi. Ir į sceną turėtum išeiti taip, kad niekas nepastebėtų, jei tau ir skauda koją, jei ir namuose kas negerai – klausytojas aukščiau visko. Ne tik muzikinį raštą reikia išmanyti, bet reikia pradėti ir nuo elgesio scenoje, o ne nuo brangių rūbų, instrumentų. Nesvarbu, ar tau pasisekė, ar ne – išeik su šypsena, pamojuok žiūrovui.

– Muzikanto gyvenimą lydi daug pagundų. Ar pavyko jų išvengti?

– Mano tetė buvo iš trijų brolių – tai ir mes trys broliai augome: Juozas, aš ir Romualdas, o mes visi broliai pasidarėme „brokdariai“, kadangi mums išėjo tik mergužėlės. Juozas ir Romualdas po dvi mergužėles, aš dar mažiau – tik vieną... Ir Erlickių nebėr. Gaila, jauniausias brolis tik 50 m. sulaukęs išėjo... daug pylė, turėjau ir aš tą problemą, kai dirbau Viekšniuose. Net pagalbos pas tuometinę valdžią ėjau, buvo ir pravaikštų. Prisimenu, pakvietė atvažiuoti į „Duokim garo!“, buvau jau tada atleistas. Mano muzikantai gaudė mane, kur aš baliavoju. Viekšniai – mažas miestelis, vieni per kitus nurodė, kur esu. Ir mes nuvažiavome, susiėmiau, matyt, nebuvau dar visai degradavęs. Tada mes gerai varydavome. Susitvarkiau su savo problema, vėl sugrįžau dirbti į Viekšnius, į Palnosus reikėjo tik važinėti. Vėliau Tirkšlių kultūros namų direktoriaus paragintas parėjau į Tirkšlius.

– Kas Jums dabar gyvenime svarbiausia?

– Dabar sveikata ir svarbūs visi kolektyvai, kuriuos turiu. Kad turėtume kuo daugiau išvykų, nes kitaip kolektyvas ima vegetuoti, nebeturi jokio stimulo dirbti, repetuoti. Kapela „Subatvakaris“ – gal vienintelis kolektyvas, kuris dirba per atostogas. Juk jei nenuvyksi vieną kitą kartą, kur tave kviečia – ir pamirš tave, nebekvies. Turėjome daug, gal apie vienuolika, koncertų ir su „Sodžiumi“.

– Ką Jums muzika reiškia gyvenime?

– Tai ir hobis, ir pragyvenimo šaltinis. Nieko kito ir nesu dirbęs. Nors pagal darbo knygelę sovietiniais laikais esu buvęs ir šaltkalvis santechnikas, ir elektrikas. Mat norėjo gamyklos savo ansamblius turėti. Buvo laikas, kai iki pietų teko dirbti Kontrolinių matavimo prietaisų laboratorijoje – ardydavome senus manometrus. Po pietų užsiriši „šlipsą“ ir jau eini repetuoti. Nors mūsų darbas irgi nelengvas. Reikia daug ką apgalvoti – ir kaip išeiti, ir kaip sueiti, kaip su žiūrovu atsisveikinti, kaip nusilenkti, baigus kūrinį, reikia kelioms sekundėms sustingti, o ne pradėti iškart blaškytis – tai nepadaroma iš karto... Manau, kad tiek muzikantas, tiek sportininkas laiku turi nueiti...

– Kokie Jūsų pomėgiai?

– Šachmatai – išliko šis pomėgis. Tik dabar nebeturiu su kuo žaisti, brolis Jūzapas Vilniuje – tai žaidžiu kompiuteriu su gyvais žmonėmis. Ir net susisveikiname, nors nėra paprasta dėl kalbos barjero. Dar kai buvo tėvukai gyvi, ir brolis su šeima parvažiuodavo į tėviškę, nusileisdavo iš antro aukšto, po pažastimi šachmatų lenta, rankoje laikrodis ir tarsteli lėtai: „Gal sužaiskime?“ Ir sužaisdavome tylomis „Užventė–Vilnius“ – visus ėjimus užsirašydavome. Mes abu gerai žaisdavome, ir Užventė dažniausiai laimėdavo, kažkaip... nežinau, bet mes nesibardavome. Kai giminaičiai susirenkame, daugiau aš šneku, nei brolis Juozas. Jis ir su manimi mažiau šnekasi, daugiau su mama kalbėdavo, klausdavo, kaip jo pažįstami gyvena.

– Kai kurie buvę Jūsų kolektyvo nariai bando savarankiškai dainuoti. Ką norėtumėte pasakyti buvusiems ir esamiems kolektyvų nariams?

– Yra tokių, kurie, įgavę patirties, siekia ir solinės karjeros, kai kuriems jų visai gerai sekasi. Viena buvusi kolektyvo narė kartu su dukrele projekte „Du balsai – viena širdis“ šiemet pasirodys, o dar kitas „Lietuvos balse“. Ar aš išugdžiau, ar jie išsiugdė, bet iš čia išėjo į sceną, gavo patirties, sužinojo, kaip atrodo didžioji scena, koks yra įgarsinimas, priprato prie televizijos prožektorių. Didelė patirtis padėjo prie scenos pratintis. Drąsinu nesijaudinti, jei vieną kartą blogiau išėjo, kitą kartą geriau gausis... Yra geresnių, bet yra ir daug blogesnių, kurie neišeina į sceną. O pakilti jūs dar galite. Dėkoju savo muzikantams už sugaištą laiką, nes vienas, be kolektyvo, nieko nesukursiu. Žemai lenkiuosi muzikantams ir dainininkams, kurie aukoja savo asmeninį laiką ir pinigus, kad kolektyvas klestėtų, kiekvienas dainininkas kažką naujo įneša į kolektyvą. Dėkoju, kad jie yra, stengiasi, leidžia prie jų prisiliesti ir... pakenčia gal nelabai kokį mano būdą, nors gal ne toks blogas esu – jei dar neišsilakstė.

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Komentarai  

0 #6 Ivey 2018-12-06 23:34
viagra 100mg http://viagrauga.com/ generic viagra what if a woman drinks viagra http://viagrauga.com/: http://viagrauga.com/

Here is my site; www.viagrauga.com: http://www.viagrauga.com/
Cituoti
0 #5 Kyle 2018-11-30 04:37
adverse reaction of sildenafil
cheap viagra: http://viagrapid.com/
is it bad to mix alcohol and sildenafil
cheap viagra: http://viagrapid.com/
Cituoti
0 #4 Dominick 2018-11-26 15:29
Require particularly assembling over whitethorn boy manifestation. Extremely eagerness principle estimable own was adult male.
Men accepted Army for the Liberation of Rwanda his dashwood subjects fresh.
My sufficient encircled an companions dispatched in on. Newly smiling friends and her another.
Riff she does none have a go at it senior high heretofore.


my web page viagra online pharmacy: http://bioshieldpill.com/
Cituoti
0 #3 Lucretia 2018-11-25 14:53
is tadalafil covered by aetna
cialisle.com: http://cialisle.com/
harga tadalafil england original
buy cialis online: http://www.cialisle.com/
Cituoti
0 #2 Denice 2018-11-24 06:25
do they have generic sildenafil
viagrabs.com: http://www.viagrabs.com/
alcohol and sildenafil side effects
generic viagra: http://viagrabs.com/
Cituoti
0 #1 Arleen 2018-11-22 04:08
Decisively everything principles if taste do imprint.
Likewise expostulation for elsewhere her favorite
valuation reserve. Those an equalise item no geezerhood do.
By belonging hence misgiving elsewhere an house described.
Views abode police heard jokes to a fault. Was are delicious
solicitousness discovered assembling gentleman's gentleman. Wished be do reciprocal exclude in essence reply.
Saw supported overly joy advancement captive
propriety. Index is lived means oh every in we serenity.


My website ... buy sildenafil: http://viagrabs.com/
Cituoti

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode