Z. Steponavičius: „Įsipareigojimus atlikti ne naudinga, o privaloma“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

Mažeikių muzikos mokykloje anuomet ne vienas menų skyrius glaudėsi. Vienam jų, dailės, kuris buvo įkurtas 1983 m., vadovauti pradėjo Zenonas Steponavičius, dabar jis – Dailės mokyklos direktorius. „Kilęs iš Klaipėdos ir 13 metų mokęsis sostinėje, būdamas jaunas ir nepatyręs, išvažiavau į nežinomą Lietuvos galą ieškoti laimės. Važiavau gauti dirbtuves, užsakymų skulptūroms, bet, kaip dažnai būna, gavau... „guzą“, – emocines duobes mena skulptorius.

– Nuo pat įkūrimo ne tik vadovavote, bet ir būsimuosius dailininkus mokėte skulptūros. Ar nebuvo emocinių duobių Jūsų darbe?

– Tada ne tik skulptūros mokiau. Mokiau piešimo, tapybos, kompozicijos ir dar daug kitų dalykų. Metai, praleisti menų mokykloje ir Dailės institute, suformavo dailės pažinimo ir dailės pedagogikos nuostatas. Pats buvau išbandęs daug dailės technologijų. Visa tai naudojau kurdamas Mažeikių muzikos mokyklos Dailės skyrių, vėliau Mažeikių dailės mokyklą. Tai naudoju ir dabar.        

Krausčiausi į Mažeikius statyti skulptūrų ir truputį krašto vaikus pamokyti dailės, bet gavau daug darbo – kurti Dailės skyrių Muzikos mokykloje, vėliau ir atskirą Dailės mokyklą. Buvo įdomu... Dėl nepatogios Mažeikių geografinės padėties dailininkai rajone neužsibūdavo. Dažnai, likus vienam, nueitą kelią su naujais bendražygiais tekdavo eiti iš naujo.

– Kada atsirado domėjimasis vaizduojamuoju menu?

– Dailė į mano gyvenimą atėjo su gimimu. Kiekvienas žmogus gimdamas atsineša įvairių poreikių. Dažniausiai pasitaikantys – susikurti aplinką egzistencijai arba įprasminti save. Atsinešiau abu ir tenkinti pradėjau abu iš karto – pradėjau piešti ir rašyti. Labai patiko... Tikriausiai sekdavosi. Gyvenome Klaipėdoje. Dideliame mieste vykdavo daug konkursų, į kuriuos kažkokiu būdu patekdavo ir mano pirmieji piešiniai. Taip atsitiko, kad būdamas 10 metų buvau pakviestas varžytis konkurse dėl teisės mokytis M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Laimėjau ir atsidūriau dailininkų, muzikantų, choreografų likimų kalvėje. Septynerius metus, padedamas geriausių pedagogų, krimtau dailės, o kartais ir ne tik dailės, pažinimo ir kūrimo mokslus. Būdamas 16 metų žinojau, kad be dailės likimo neturiu.

– Jūs ne tik mokote dailės, bet ir kuriate. Kokiomis nuotaikomis gyvenate dabar?

– Su daile draugauju 50 metų. Buvo visko: didžiulių sėkmių ir nevilties, patoso, nuosmukių ir pasididžiavimo. Sukūriau skulptūrų, antkapių, židinių, interjerų ne tik Mažeikiuose. Tai, ką padariau, visada turėjo naudotoją. Kūriau iki tol, kol darbai buvo reikalingi visuomenei. Kartais dariau be užmokesčio – pinigų nebuvo, o darbų reikėjo. Dar sovietiniais laikais, 1988 metais, Židikų kapinėse atsirado kryžius, ant kurio užrašyta: „Lietuvių tautos kančioms“, Mažeikiuose – „Marija“ buvusios bažnyčios vietoje. Vėliau atsirado daugiau darbų – altoriai Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje, paminklinis akmuo „1941 metų sukilėliams“ Lūšėje, „Pupa“ Globos namų kieme, daug antkapių. Kartais padėdavau kitų skulptorių darbams atsirasti mūsų mieste. Gedimino Jokūbonio paminklas Antanui Vienažindžiui ir Jono Meškelevičiaus skulptūra Šatrijos Raganai įprasmino krašto kultūrą. Projektų buvo daugiau, bet padaryti nesuspėjau. Viskas keitėsi. Atėjus laukiniam kapitalizmui, visuomenė surado kitus įsiprasminimo būdus. Dabar jau ir to dažnai nebereikia. Nežinau, kodėl, kad darytume kažką prasmingo, mes, lietuviai, kažkodėl turime būti priespaudoje. Atrodo, žinau daug, bet ne viskas paprastai darosi... Pastaruoju metu direktoriavimas atima liūto dalį mano energijos. Juk „vyksta“ švietimo reforma... Kad galėsiu rodyti, ką jaučiu, išlieka svajonėse...

– Projektavote paminklinį akmenį Lūšėje. Galima sakyti, radote bendrą kalbą su akmeniu...

– Sakote – radau bendrą kalbą su akmeniu. Kažin, ar tas akmuo norėjo būti kalbinamas pjaustant, šlifuojant ar kitaip apdirbant. Lūšės paminklas padarytas „gydant“ akmenį. Išpjaustytos sutrūkusios vietos, panaikinti sueižėjimai. Tik sutvarkę akmenį, galėjome užrašyti paminklo prasmę. Tai paminklas iššūkiui, kurį peržengė 12 jaunų kaimo vyrų. Jie, rizikuodami savo gyvybėmis, o du iš jų ir aukodami, areštavo 10 kartų gausesnes priešo karių pajėgas ir nuo tremties į Sibirą išgelbėjo Latvijos ir Lietuvos piliečius.

– Kuris darbas Jums brangiausias ir kodėl?

– Vieną kartą mačiau, kaip mano darbą, stovintį Mažeikiuose nuo 1983 metų, pabučiavo vaikas. Ko gero, brangesnių nepadariau...

– Jūsų vadovaujamoje mokykloje ne vien vaikai mokosi. Gal atsirado talentų, prie kurių prisilietėte, kurie dabar garsina Mažeikių vardą?

– Visi vaikai, kuriuos ugdė Mažeikių dailės mokyklos mokytojai, garsina Mažeikių vardą. Mokytojas esu ir aš.

Suaugusiųjų grupės lankytojų programoje nėra nuostatos surasti talentingiausius. Mes teikiame erdvę darbui, įrangą ir profesionalų veiklos koordinatorių. Talentingi visi – ačiū Dievui, tiesiogine prasme.

– Ieškote netradicinių vietų ugdytinių parodoms. Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia – viena iš jų. Kodėl? Gal taip lengviau eiti prie žiūrovo?

– Papasakosiu vieną epizodą iš praeities. Tai buvo 2004 metais. Bažnyčios statyba ėjo į pabaigą. Jau matėsi pastato tūriai, buvo pastatytas bokštas, užkeltas stogas, tačiau vaizdas tebebuvo chaotiškas: sienos netinkuotos, žiojėjo durų angos, mėtėsi statybinės atliekos. Dailės mokyklos mokiniai vykdė vasaros praktikos užduotį – piešė statybą. Atėjo klebonas – kanauninkas Zenonas Degutis. Kalbėjomės apie kūrinio energetiką. Staiga kažkas pasiūlė ant nebaigto pastato sienų iškabinti piešinius. Tada pirmą kartą dar statomą bažnyčią papuošėme piešiniais. Vaikai savo energetika sušildė šaltą mūrą. Visi pajutome, kad į miestą ateina kažkas didingo, supratome, kad šviesą ir šilumą bažnyčiai gali įkvėpti tik žmonės. Nuo tos dienos praėjo 15 metų. Visi, kas matė mūsų bažnyčią, matė ir joje kabančius vaikų darbus. Atiduodami bažnyčios erdvę vaikų darbams, priartinome ateitį, sukūrėme partenoną Mažeikiuose vykdomai veiklai... Unikalu. Atvykėliai stebėjosi sprendimu, interjero derme. Analogo nežinojo niekas. 2018 metų lapkričio mėnesį to nebeliko...

– Tai gal ir vaikystės svajonės buvo susijusios su menais, daile? Kas turėjo įtakos pasirenkant veiklos kryptį?

– Ne. Ankstyvoje vaikystėje svajojau tapti kosmonautu. Vaikus visada vilioja tai, kas mažiausiai pažinta. Kad gyvenimo veiklai pasirinkau dailę, įtakos turėjo sėkmingai susiklosčiusios aplinkybės – tėvai ir du dar pradinėse klasėse Klaipėdoje sutikti šviesaus atminimo mokytojai: muzikos mokytojas A. Gricius bei lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, žymus poetas Paulius Drevinis. Jie surado M. K. Čiurlionio meno mokyklos mokytoją, garsų XX amžiaus lietuvių tapytoją, grafiką Vincą Kisarauską ir jam parodė, jų nuomone, gabų berniuką (mane).

– Papasakokite apie savo tėvus, jų lūkesčius. Kokių vertybių atsinešėte iš namų, mokyklos?

– Tėtis – Zenonas Steponavičius – kilęs iš Tverų. Jis kurį laiką mokėsi Telšių dailiųjų amatų mokykloje. Mama – Julija Rubavičiūtė iš Gegrėnų – savamokslė siuvėja, kuri siūdavo net vyriškus paltus. Mamos gimtinę laikau savo tėvonija. Seneliai Tadeušas ir Pelegija Lietuvai pagimdė 12 vaikų. Senelių anūkų, mano pusbrolių ir pusseserių, likimai išsibarstė po pasaulį. Tarp jų turime filosofijos mokslų daktarą, kelis mokyklų direktorius, medikų, teisininkų, verslininkų, karininkų ir šiaip gerų žmonių. Tai didelės šeimos didelis palikimas.

– Įsimintiniausias biografijos faktas, kuris pakeitė Jūsų gyvenimą.

– Be abejo, reikšmingiausia mano gyvenime – santuoka su Virginija Petreikyte ir sūnų Martyno ir Ksavero gimimas.

– Užsiimate ir visuomenine veikla, esate Telšių apskrities paveldo ekspertas. Kaip įvardytumėte visas savo veiklos sritis? Koks Jūsų credo?

– Nepadoru būtų savo veiklas vertinti gerai, bet visus darbus vykdau su nuostata Tėvynės labui. Mokydamas dailės, stengiuosi ugdytinius ir visuomenę supažindinti su tautos savastimi, išmokyti naudoti reiškinius bei įvaizdžio formavimo priemones, padedančias išsaugoti tapatybę.

Įsipareigojimus atlikti visada nenaudinga, bet privaloma tuo noriu pasakyti, kad pasaulis nėra sukurtas kažkam. Pasaulis tai subalansuota egzistencijos sistema, kurioje turime laikytis bendrų gyvenimo taisyklių.

– Su kokiomis nuotaikomis dabar gyvenate?

– Pasaulis kasdien darosi vis sudėtingesnis, agresyvesnis. Jaudinuosi dėl vaikų ateities, galimybės likti nepriklausomiems. Netgi artimiausioje aplinkoje pas mus daug betvarkės, anarchijos.

– Kaip atsipalaiduojate po darbo? Koks Jūsų laisvalaikis?

– Savo receptų neturiu. Stengiuosi daug skaityti, keliauti po Lietuvą.

– Atskleiskite, kokią sudėliotumėte savo laimės mozaiką? Ar laimė visada reiškia sėkmę?    

– Jei klaustumėte, ar sėkmė reiškia laimę, iš karto sakyčiau: „Taip.“ Jei turėčiau galimybę sudėlioti laimės mozaiką, man skirtą individualią sėkmę ir laimę atiduočiau vaikams ir artimiesiems, o man jau užtektų bendros žmonijos laimės.

– Kaip manote, daugiau Jūsų gyvenimo svajonių jau išsipildė ar daugiau yra tokių, kurios senokai laukia savo eilės?

– Tikrai žinau, kad išsipildė jų labai nedaug. Būdamas 6 metų piešdavau žmonių gyvenimą stikliniuose burbuluose kosmose. Prabėgo 54 metai, o dabartiniai vaikai net nebepiešia to. Tai reiškia, kad ši svajonė, kaip ir daug kitų, neišsipildys niekada.

– Ar dėliotumėte savo gyvenimą kitaip, jei reikėtų iš naujo rinktis kelią?

– Dėliočiau...

– Ką tik prasidėjo naujieji metai, ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?

– Linkiu, kad visi jūs ir visi jūsų pažįstami visada turėtumėte ir laimę, ir sėkmę. Dar norėčiau palinkėti, kad laimė visada prasidėtų mūsų mieste – Mažeikiuose.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

                     

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode