Sausio 4 dieną Žemaičių Kalvarijos Šventovėje vyko kasmėnesiniai atlaidai. Tai pirmieji atlaidai šiais Gailestingumo metais. Šią dieną atstovavo Akmenės dekanato parapijų kunigai ir tikintieji. Pagrindinėms tos dienos 12 val. Šv. Mišioms vadovavo Telšių vyskupijos vyskupas Jonas Boruta SJ, jo augziliaras vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, būrelis kunigų, liturgijoje patarnavo keturi diakonai ir Telšių kunigų seminarijos klierikai. Tą dieną visi dalyvavusieji atlaiduose turėjo galimybę įsigyti piligrimų pasą ir jame gauti atžymą apie savo dalyvavimą pamaldose Žemaičių Kalvarijos Šventovėje. Praėjus pro Šventovės Jubiliejines Gailestingumo duris piligrimams buvo perskaityta ištrauka iš popiežiaus Pranciškaus bulės dėl Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus paskelbimo, išsamiai pristatytos atlaidų laimėjimo sąlygos šiais Gailestingumo metais šioje šventovėje, sukalbėta Gailestingumo Jubiliejaus malda.

Popiežius Pranciškus prašo sausio mėnesį kartu su juo melstis, kad nuoširdus skirtingų religijų žmonių dialogas duotų taikos ir teisingumo vaisius. Evangelizavimo intencija - kad dialogu ir broliška meile, padedant Šventosios Dvasios malonei, būtų įveikta krikščionių nevienybė.

Ketvirtadienio rytą popiežiaus Pranciškaus aukotose Mišiose Šv. Mortos namų koplyčioje vėl dalyvavo kelios dešimtys žmonių. Po Kalėdų švenčių pertraukos vėl buvo sakoma homilija ir joje, komentuodamas skaitinyje iš šv. Jono pirmojo laiško skambėjusį raginimą tikėti ne kiekviena dvasia, bet jas ištirti, įsitikinti ar jos iš Dievo, popiežius kalbėjo apie mūsų pareigą būti budriems, nepasiduoti supasaulėjimui.

Vienas svarbių ir ko gero nemažai maldininkų sutrauksiančių Gailestingumo jubiliejaus įvykių Romoje bus Dievo gailestingumo apaštalo garsiojo kapucino nuodėmklausio šv. Tėvo Pijaus relikvijų išstatymas viešam pagerbimui Šv. Petro bazilikoje.

Tėvo Pijaus relikvijų, saugomų jam dedikuotoje šventovėje San Giovanni Rotondo miestelyje, pietrytinės Italijos Apulijos regione, kelionė į Romą prasidės vasario 2 d. Prieš keletą metų baigtos statyti didžiulės šventovės kriptoje laikomos relikvijos tos dienos rytą bus iškeltos į viršutinę bažnyčią. Joje vasario 2-osios pavakare bus aukojamos Mišios, kuriomis šventovę prižiūrintys kapucinai ir kiti regiono vienuoliai užbaigs nuo 2014 m. Advento visoje Bažnyčioje minimus Dievui pašvęsto gyvenimo metus.

Sausio 6 dieną Bažnyčia švenčia Trijų Karalių iškilmę, tačiau dera suprasti, kad Karaliai nėra šios šventės tikrasis centras. Tikrąją šios šventės reikšmę geriau nusako graikiškas žodis Epiphaneia, „pasirodymas“. Karalių dėka, pirmą kartą pagonių pasauliui pasirodo Jėzus kaip Mesijas. Todėl ši iškilmė ragina iš esmės švęsti Mesijo pasirodymą pasauliui, Kristaus Mesijo atėjimą į žemę per visus įvykius, kurie paženklino šį pasirodymą. Pagaliau, tai švęsti tikrosios Šviesos atėjimą į pasaulį. Tačiau šis pasirodymas įvyksta per Trijų Karalių liudijimą. Reikšmingi pirmiausia yra patys Karaliai. Tam tikra prasme jie iškalbingai iškelia į paviršių visos žmonijos giluminį troškimą – ieškoti šviesos.

Kalėdų laikotarpis, prasidėjęs Apsireiškusiu Dievu užgimusiame kūdikėlyje Jėzuje šv. Kūčių naktį, baigiasi Viešpaties Jėzaus Krikšto liturgine švente. Iš tiesų, Kalėdos yra Apsireiškusio Dievo šventė hebrajų tautai, o Trijų karalių šventė yra Dievo apsireiškimas jau visoms pasaulio tautoms. Kristus savo krikštu Jordano upėje apreiškia save žmonijai: žaizdotai, nuodėmingai ir dažnai paskendusiai ūkanų ir nežinios tamsoje.

„Pasigirdo garsios raudos ir aimanos“

Evangelijoje girdėjome pasakojimą apie Betliejaus kūdikių išžudymą. Išminčių apgautas Erodas baisiai įtūžo ir išžudė visus Betliejaus berniukus iki dviejų metų amžiaus. „Pasigirdo šauksmas, raudos ir aimanos: tai Rachelė rauda savo vaikų; ir niekas jau jos nepaguos, nes jų nebėra“ (Mt 2,17-18).

Šiais Gailestingumo jubiliejaus metais esame kviečiami leistis į piligrimines keliones ir žengti pro Gailestingumo duris. Pirmą kartą jubiliejų istorijoje Šventosios durys yra atvertos ne vien didžiosiose Romos bazilikose, bet ir vyskupijų katedrose bei kitose svarbiausiose šventovėse. Į penkiolika šias duris atvėrusių jubiliejinių šventovių Lietuvoje keliaukime su Piligrimo pasu.

Naujieji Metai yra ne tik pasaulietinė, bet ir bažnytinė šventė.  Prie stalo, koncertų salėse ar miestų aikštėse žmonės laukė Naujųjų Metų, gėrė šampaną, triukšmingai linksminosi, todėl pirmąją metų dieną daugelis ilsisi. Tik ištikimiausieji katalikai ateina padėkoti Dievui už praėjusius metus ir paprašyti palaimos naujiesiems. Naujųjų metų pirmoji diena yra skirti Švč. Mergelei Marijai, Dievo Gimdytojai. Tai tarsi nuoroda, kieno globai turime patikėti visus metus. Sveikinu atėjusius pagerbti Švč. Mergelę Mariją ir jos Kūdikį, pasaulio Gelbėtoją ir linkiu ateinančiais metais patirti Dievo gerumą ir Dievo Gimdytojos globą.

Kažkada Bažnyčia sausio 6 d. sutartinai švęsdavo Trijų Karalių, Kristaus Apsireiškimo, iškilmę. Tokia šalis, kur sausio 6-oji vis dar švenčiama kaip Trijų Karalių iškilmė, šiandien, atrodo, yra išlikusi tik viena Airija. Likęs katalikiškas pasaulis (ir Lietuva) šią šventę mini pirmą sekmadienį po Naujųjų metų.

Evangelija pasakoja apie Rytų išminčius, atkeliavusius į Jeruzalę pagerbti gimusio Žydų karaliaus. Atvykėliai matomai nesiorientavo, koks žiaurus ir klastingas buvo tuometinis karalius Erodas ir viešai klausinėjo apie naujai gimusįjį Karalių. Įtarusis Erodas įžvelgė pavojų savo sostui ir tuojau surezgė planą kaip gimusįjį karalių nužudyti.

Vatikanas, sausio 1 d. (AP-BNS). 

Linkėdamas geresnių naujųjų metų negu buvo 2015-ieji, popiežius Pranciškus penktadienį paragino atsikratyti „galingųjų arogancijos“, kuri nustumia silpnuosius į visuomenės pakraščius, ir „apsimestinio neutralumo“ konfliktų, bado ir persekiojimų atžvilgiu, kai visa tai sukelia masinį pabėgėlių egzodą.

Paskutinėje šiais metais vykusioje trečiadienio bendrojoje audiencijoje popiežius kvietė mokytis nuolankumo iš Kūdikėlio Jėzaus. 

Šiomis Kalėdų dienomis stovime priešais Kūdikėlį Jėzų. Namuose dar daugelis šeimų pastato prakartėles, tęsdami šią gražią tradiciją, siekiančią Pranciškaus Asyžiečio laikus ir palaikančią mūsų širdyse gyvą Dievo tampančio žmogumi slėpinį, kalbėjo Šventasis Tėvas, atkreipdamas dėmesį, kad pamaldumas Kūdikėliui Jėzui labai paplitęs. Daugelis šventųjų jį puoselėjo savo kasdienėse maldose, trokšdami kurti savo gyvenimą pagal Kūdikėlio Jėzaus. Popiežius paminėjo šventąją Teresę iš Lizje, pasirinkusią Kūdikėlio Jėzaus ir Šventojo Veido Teresės vardą. Karmelitė, vėliau paskelbta Bažnyčios Mokytoja, gyveno ir liudijo „dvasinę vaikystę“, kuri medituojant Mergelės Marijos mokykloje padeda išmokti Dievo nuolankumo, kuris dėl mūsų tapo mažutėliu. Tai didysis slėpinys: Dievas yra nuolankus! Mes didžiuojamės, esame pilni tuštybės, o esame niekas! Jis, kuris yra didis, yra nuolankus ir tampa kūdikiu. Tai tikrasis slėpinys – Dievas yra nuolankus.

Žinia Pasaulinės taikos dienos (2016 m. sausio 1 d.) proga

1. Dievas nėra abejingas! Dievui rūpi žmonija, Dievas jos neapleidžia! Naujųjų metų pradžioje norėčiau ne tik pasidalyti šiuo savo giliu įsitikinimu, bet ir, kupinas vilties, kiekvienam vyrui ir kiekvienai moteriai, kiekvienai šeimai, tautai ir šaliai, taip pat valstybių galvoms, vyriausybėms ir religiniams vadovams palinkėti gausios palaimos ir taikos. Nepraraskime vilties, kad 2016 m. visi tvirtai ir sklidini pasitikėjimo įvairiais lygmenimis įsipareigos įgyvendinti teisingumą ir darbuotis dėl taikos. Taip, taika yra ir Dievo dovana, ir žmogaus darbo vaisius. Taika yra Dievo dovana, tačiau patikėta visiems vyrams bei moterims: jie pašaukti ją įgyvendinti.

Jo Eminencija kardinolas Audrys Juozas Bačkis, sulaukęs garbingo amžiaus ir pasitraukęs iš Vilniaus Arkivyskupo sosto, pagaliau turi laiko maloniems užsiėmimams. Su geru bičiuliu Antanu Gailiumi jis valandų valandas kalbėjosi apie ilgą ir margą savo gyvenimą – vaikystę lietuvių inteligentų šeimoje Paryžiuje, tarnystę Bažnyčiai apaštališkosiose nunciatūrose įvairiuose kraštuose, glaudų bendradarbiavimą su popiežiumi Jonu Pauliumi II Romos Kurijoje, galiausiai apie Vilniaus arkivyskupiją ir įnirtingą darbą, atkuriant nepriklausomybę atgavusią Lietuvą ir jos santykius su Visuotine Bažnyčia. Iš šių pokalbių 2016 m. pradžioje bus parengta ir išleista kardinolo atsiminimų knyga Taip, laimingas (Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai). Skelbiamas tekstas yra kiek sutrumpinta šios knygos 10 skyriaus „Paulius VI“ versija.

Stovint ant Didžiųjų metų slenksčio, Advento susikaupimo laikotarpiu, Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Telšių apskr. VPK) darbuotojai susibūrė prie bendro Kūčių stalo. Į rimties, susikaupimo ir laukimo skraiste apgobtą popietę, pasveikinti visų su artėjančiomis šventėmis, padėkoti už puoselėjamą bendrystę ir nenutrūkstamą ryšį atvyko ir JE Telšių Vyskupas Jonas Boruta SJ, Telšių policijos kapelionas kan. Remigijus Saunorius ir Telšių rajono savivaldybės meras Petras Kuizinas. Artėjančių švenčių proga, kolektyvą ir svečius, linkėdamas tarpusavio supratimo ir asmeninės laimės, pasveikino Telšių apskr. VPK viršininkas Remigijus Rudminas.

2015 m. gruodžio 18 d. Marijampolės kultūros centro didžiojoje salėje įvyko metų padėkos vakaras kurio metu aukščiausiu Marijampolės miesto apdovanojimu, Marijampolės globėjo Šv. Jurgio ordinu, už nuopelnus Marijampolės žmonėms, buvo apdovanotas Vilkaviškio vyskupijos ganytojas Rimantas Norvila.

Toronte gimęs lietuvis Edmundas Putrimas (56 m.), kurį į kunigus lygiai prieš trisdešimt metų Romos Šv. Petro bazilikoje įšventino popiežius Jonas Paulius II ir kuris asmeniškai pažįsta dabartinį popiežių Pranciškų, daugiau nei dešimtmetį rūpinasi užsienio lietuvių sielovada.

Apie valandas, praleistas lėktuvuose, tolimuose trečiojo pasaulio šalių kalėjimuose ir akistatą su Aukščiausiuoju – pokalbis su E.Putrimu.

Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus Kalėdų proga paskelbtame laiške daugiausia dėmesio skiria karo pabėgėliams, ypač vaikams. Tūkstančiai žmonių, bėgdami nuo mirties, religinių persekiojimų ir skurdo savo šalyse, šiais metais desperatiškai keliavo į Europą, ieškodami saugesnio ir geresnio gyvenimo. Nemaža jų dalis keliavo per patriarcho Baltramiejaus kanoninei jurisdikcijai priklausančias teritorijas.

Tarptautinė Karolio Didžiojo premija 2016 m. skiriama popiežiui Pranciškui. Apie tai trečiadienį paskelbė Acheno miesto savivaldybė ir premijos komitetas, informuodami, kad premijos suteikimu popiežius Pranciškus pagerbiamas už humaniškumo, dialogo ir vilties liudijimą mūsų dienų Europoje.

Šiais Jubiliejaus metais leiskime Dievui mus nustebinti. Jis nenuilstamai laikys savo širdies duris atviras ir kartos, kad mus myli ir trokšta pasidalyti su mumis savo gyvenimu. 

Bažnyčia jaučia primygtinį poreikį skelbti Dievo gailestingumą. Jos gyvenimas autentiškas ir įtikimas yra tada, kai ji įtikinamai skelbia gailestingumą. Ji žino, kad ypač mūsų laikais, kupinais didelių vilčių ir sykiu didelių prieštaravimų, jos pirmutinė užduotis – įvesdinti visus į didįjį Dievo gailestingumo slėpinį kontempliuojant Kristaus veidą.

Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiemet, Kūčių ir Šv. Kalėdų išvakarėse, Telšių vyskupijos dvasininkai susirinko bendroms, taip vadinamosios Kunigų, Kūčioms. Gruodžio 23 dieną dvasininkai rinkosi į Telšių vyskupijos Katedrą, kur prieš 11 val. Šv. Mišias, buvo pakviesti išgyventi Dievo Gailestingumą ir priimti Susitaikinimo sakramentą. Šv. Mišioms vadovavo Telšių vyskupijos vyskupas Jonas Boruta SJ, koncelebravo jo augziliaras ir generalvikaras vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, būrys vyskupijos kunigų, liturgijoje patarnavo 3 diakonai ir Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos klierikai. Giedojo Katedros vargonininkė Dalia Pleškienė. Šv. Mišių pradžioje Telšių vyskupijos ganytojas pasveikino visus susirinkusiuosius ir dalinosi savo įžvalgomis apie kunigų gyvenimą, pragyvenimą, jų uždavinius ir misiją pasaulyje ir Bažnyčioje. Vyskupas drąsino dvasininkus nebijoti sunkumų, uoliai ir su viltimi skelbti Evangeliją ir pasitikėti Viešpačiu.

Kai XIX amžiaus pabaigoje šeimos pradėjo byrėti, popiežius Leonas XIII įvedė Šventosios Šeimos šventę, tuo paskatindamas tikinčiuosius atidžiau įsižiūrėti į šią gražią šeimą ir apmąstyti, kas joje buvo esminga. Tai Dievas ir jo reikalai. Visa kita buvo antraeiliai dalykai. Kai ateidavo šabo metas, niekam nekildavo mintis, kad galima dirbti ir nenueiti į sinagogą. Kai trūkdavo sotesnio duonos kąsnio, niekam neateidavo net mintis, kad kažką reikia kaltinti; tiesiog dėkodavo Dievui už tai, ką turėjo. Šventoje šeimoje nekildavo nesutarimų, kas už ką atsako, kas ko klauso ir kas ką dirba. Kai Dievo reikalai buvo centre, visi kiti – atsidurdavo savo vietoje. Ir to darnaus sugyvenimo vaisus buvo gražiai bręstantis vaikelis. Evangelistas Lukas pažymi: „O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2,52).

Žalingų įpročių prevencijos taryba ir Lietuvos blaivybės draugija „Baltų ainiai“ tradiciškai pagerbė Vyskupo Motiejaus Valančiaus konkurso laureatus. 

Laureato vardas ir garbės diplomas įteiktas Telšių vyskupo augzilijarui vyskupui Genadijui Linui Vodopjanovui OFM. Vinco Kudirkos publicistinio blaivybės konkurso laureatu šiemet tapo LRT žurnalistas Arvydas Urba.

Parengta pagal LRT

Vėl artėja Kalėdos, vėl skaitysime ir girdėsime Kalėdų laiko Evangelijos skaitinius, vėl kai kam galbūt kils klausimas ar įsismelks abejonė, kas yra evangelijų pasakojimai apie Jėzaus vaikystę – legendos, pasakos, išgalvotos istorijos teologinio pobūdžio žiniai perteikti ar tikrovę atspindinti žinia, juoba per pastaruosius penkiasdešimt metų požiūris į šių pasakojimų istoriškumą kardinaliai pakito istoriškumo nenaudai. Tokią pervartą, pasak popiežiaus Benedikto XVI, lėmė ne naujos istorinės žinios, bet pakitusi nuostata Šventojo Rašto ir krikščioniškosios žinios apskritai atžvilgiu. Klausimas juo aktualesnis mūsų dienomis, kai net kai kurie Bažnyčiai artimi egzegetai tokį istoriškumą neigia ar klausimą palieka atvirą.

Veikiausiai kiekvienas atsidūręs nebažnytinėje aplinkoje dažnai jaučiasi tarsi esantis tarp kūjo ir priekalo, jei turi dalintis savo tikėjimu ar jį ginti. Nemaža dalis mūsų argumentų būna teologiniai, filosofiniai, o geriausiu atveju remiasi patirtimi, kuri nutiko kitam asmeniui. Svetainė „Aleteia“ siūlo keletą patarimų, kaip išgyventi tikėjimą kasdien, nesigėdijant, kalbėti apie Dievą su kitais, ypač tais, kurie netiki.

Visų pirma – išversti Bažnyčios mokymą į paprastus žodžius. Evangelizuotojas tai vertėjas. Jėzus aiškino tikėjimo slėpinius pasitelkdamas palyginimus, paprastas idėjas. Bažnyčia moko mus didžių ir nuostabių dalykų, tačiau kartais, kad juos paaiškintume, reikia filosofijos diplomo. Mėginkite suprasti patys ir paskui perteikti paprastais žodžiais tiems draugams, kurie ima artintis prie tikėjimo.

Popiežius Pranciškus pasveikino Šventojo Sosto ir jos institucijų darbuotojus su priartėjusiomis Kalėdomis. Keli tūkstančiai  asmenų - darbuotojų su sutuoktiniais ir artimaisiais, vaikais ir seneliais - pirmadienio vidudienį užpildė Pauliaus VI audiencijų salę, klausėsi popiežiaus kalbos, kartu su juo pasimeldė ir gavo jo suteiktą Apaštališkąjį palaiminimą.

Gruodžio 21 dieną popiežius Pranciškus tradiciškai susitiko ir kreipėsi į Romos Kurijos institucijų vadovus ir darbuotojus, taip pat į tuos, kurie jau pabaigė tarnybą, linkėdamas šventų Kalėdų ir gerų naujų metų. Tradiciškai ši kalba yra viena iš tų progų, kai popiežius pateikia svarbiausias ir apibendrinančias įžvalgas.

Tai jau buvo trečiasis kalėdinis popiežiaus ir Romos Kurijos susitikimas. Kaip priminė pats Šventasis Tėvas, 2013 metais jis kalbėjo apie „profesionalumą ir tarnystę“, o 2014 metais vardijo pagundas ir ligas, „kurijos ligų katalogą“, kuris tačiau gali tikti kiekvienam krikščioniui, parapijai, bendruomenei, kongregacijai. Kalbant apie šias ligas, reikia budrumo ir rūpesčio, kartais skausmingo ir ilgo gydymo.

Popiežius Pranciškus šeštadienio rytą audiencijoje priėmė Italijos geležinkelio bendrovės darbuotojus, pasidžiaugė įmonės socialinėmis iniciatyvomis, skirtomis padėti pagalbos reikalingiems žmonėms. Viena tokių yra benamių nakvynės namai „Don Luigi di Liegro“, įrengti Romoje centrinės geležinkelio stoties komplekse „Termini“. Popiežius penktadienio vakarą apsilankė šiame benamių centre ir atvėrė „Šventąsias artimo meilės duris“.

Prieš keletą dešimtmečių trumpai svarsčiau apie vienuolinį pašaukimą. Vienu metu galvojau, jog galėčiau tapti vienuoliu broliu (ne vienuoliu ir kunigu), labiausiai todėl, kad abejojau, ar noriu tapti kunigu.

Kiekvienas savo amatą išmanantis dvasinis palydėtojas ar palydėtoja jums pasakytų, jog toks požiūris į pašaukimą – siaubingai nebrandus. Žmogus neturėtų pasirinkti kokio nors gyvenimo kelio vien dėl to, kas jis (tas kelias) nėra; priešingai, turėtų jausti tam tikrą pozityvią trauką tam, kas jis yra, antraip pašaukimas neišlaikys.