Kunigas, pranciškonų vienuolis Sigitas Benediktas Jurčys, žmonių paprastai vadinamas broliu Benediktu, savo utopines idėjas paverčia tikrove ne burtų lazdele mojuodamas. Tikėjimo galia, empatiškos asmenybės gilumas, šiluma, menas bendrauti, troškimas padėti onkologine liga sergantiems žmonėms... 

Šio dvasininko iniciatyva Klaipėdoje pastatytas Šv. Pranciškaus onkologijos centras, įsteigtas Brolių pranciškonų vienuolynas prie Kryžių kalno, uostamiestyje organizuojama „Vilties bėgimo“ akcija... Su broliu Benediktu, deja, nesusitikome. Vasarą buvo gausu kelionių, laikas slydo, net elektroniniai laiškai pasiklysdavo. Per trumpą mūsų virtualaus bendravimo mėnesį supratau, koks nepaprastai užsiėmęs yra šis žodžio ir pareigos žmogus. Darėsi nejauku, kad trukdau jį savo klausimais, ir džiaugiausi gavusi atsakymą: „Miela Virginija, į tavo (…) klausimus atsakinėjau skrisdamas į Romą ir atgal... Ačiū! Brolis Benediktas.“ Taigi interviu – iš dangaus aukštybių.

2014 m. balandžio 14 d. Vilniaus oro uoste Lietuvos vyskupai pasitiko naująjį popiežiaus Pranciškaus atstovą mūsų šaliai – arkivyskupą Pedro Lopez Quintaną (g. 1953). Ispanų kilmės nuncijus sutiko plačiau papasakoti apie save, kunigystės bei Vatikano diplomatinės tarnystės patirtį, taip pat ir apie pirmuosius metus, praleistus mūsų krašte.

Prašau papasakoti apie savo šeimą, pirmuosius gyvenimo metus bei pašaukimą. Kas lėmė Jūsų apsisprendimą kunigystei?

Kiekvieno pašaukimo istorija yra santykio su Viešpačiu istorija. Kai vėliau žmogus peržvelgia savo gyvenimą, pastebi daugybę konkrečių būsimo kelio ženklų. Mano mama vis pasakodavo, kad, būdamas dar visai mažas, žaisdavau mišias, rengdavau procesijas aplink stalą, giedodavau sudėjęs rankutes… Prisirišimas prie liturgijos buvo labai natūralus ir labai gyvas. Su mama ir tėčiu mielai eidavau į bažnyčią, priešingai nei kiti mano broliai. Gal šitaip Dievas pamažu dėjo pamatus mano pašaukimui. Juk mes tikime, kad tiek bendrai gyvenime, o ypač kunigystėje, ne mes renkamės Dievą, o Jis mus; Jis kviečia ir ruošia visomis gyvenimo aplinkybėmis.

Popiežius Pranciškus ketvirtadienį audiencijoje priėmė Italijos Pagalbos gyvybei centrų 35-ojo nacionalinio suvažiavimo dalyvius, padėkojo už visus gerus darbus, atliktus ir atliekamus su didele meile ir padrąsino tęsti tuo keliu, kurį nurodė Jėzus Gerojo Samariečio palyginime.

Prieš 40 metų, 1975-ųjų lapkričio 1-ąją, tuzinas žmonių susirinko šventųjų Gervazo ir Protazo bažnyčioje, Paryžiaus centre, kartu giedojo, skaitė Šventraštį ir meldėsi. Šis įvykis buvo tarsi simbolinė pradžia naujos vienuolinės bendruomenės – Jeruzalės brolijų – kuri šį susitikimą prieš keturiasdešimt metų mini tarsi savo gimtadienį, nors juridinis pripažinimas buvo suteiktas gerokai vėliau.

Prasideda metus truksiantis dominikonų ordino 800 metų jubiliejaus minėjimas, prisimenant popiežiaus Honorijaus III 1216 ir 1217 m. paskelbtas bules, kuriomis patvirtintas brolių pamokslininkų ordino įsteigimas. Ordino magistras br. Bruno Cadoré, 86-asis steigėjo įpėdinis, iškilmės proga sakė, jog jubiliejus kviečia atsigręžti į ordino šaknis, prisiminti kaip šv. Dominykas išsiuntė pirmuosius brolius iš jų namų, šeimų, šalių atrasti keliavimo džiaugsmą ir laisvę.

Jėzus ne kartą savo mokiniams kaip pavyzdį rodė vienišas moteris, našles, kurios Izraelio gyvenime priklausė pačiam menkiausiam socialiniam sluoksniui. Jos visiškai priklausė nuo kitų žmonių gailestingumo ir malonės.

Tokią pat moterį regime ir šio sekmadienio Mišių Evangelijoje. Pradžioje atrodo, kad ji tarsi slėptųsi tarp didingų šventyklos kolonų, nes Jėzus atkreipia savo dėmesį į žmones, trokštančius pasipuikuoti savo padėtimi ir gražiais iškilmingais apdarais. Jie mėgsta pirmąsias vietas ir džiaugiasi, kai yra pastebimi gatvėse… Tokių atvejų, kuomet gyvenimas paverčiamas tik žiopliams skirtu spektakliu, žinome ir mes. Tai tikrovė, kuria vieni žavisi ir seka, o kiti niekina. Jėzus jų atžvilgiu apsiriboja vienu sakiniu: „Jų laukia itin griežtas teismas“.

XXII eilinio sekmadienio Mišių skaitiniuose girdėjome du vienas į kitą panašius pasakojimus. Pirmasis pasakoja apie dideliame skurde gyvenančią našlę, kuri renka žabus, kad sau ir savo sūneliui iš paskutinių miltų iškeptų paplotėlį, o paskui ruošiasi badauti. Pranašo Elijo paprašyta ji tą paskutinį paplotėlį iškepa ir atiduoda pranašui. Už šį didžiadvasiškumą Dievas gausiai atlygina: daugelį dienų ji, jos sūnus ir pranašas Elijas turėjo ko valgyti, nes miltų puodynė neištuštėjo ir aliejaus ąsotis neišseko (1 Kar 17).

Popiežius Pranciškus dažnai vadinamas roko žvaigžde – dėl savo populiarumo ir dažnai rodomo šiuolaikiško požiūrio į Bažnyčios mokymą. Dabar jį iš tiesų bus galima vadinti rokeriu. Lapkričio pabaigoje bus išleistas muzikinis popiežiaus albumas „Wake Up!“.

Lapkričio 6 dieną buvo paskelbtas popiežiaus Pranciškaus interviu, suteiktas olandų laikraščiui „Straatnieuws“. Tai vadinamasis „gatvės laikraštis“ – jį užpildo nemokamos ir savanorių parengtos žinios, o patį leidinį pardavinėja benamiai, kurie tokiu būdu gali šiek tiek užsidirbti pragyvenimui. „Straatniuws“ priklauso asociacijai panašių leidinių, kurie leidžiami 35 šalyse.

Bažnyčia privalo tarnauti, dėl to vyskupai ir kunigai, pašaukti būti joje tarnais, turi atsispirti karjerizmo pagundai, neturi būti prisirišę prie pinigų. Apie tai popiežius Pranciškus kalbėjo penktadienio rytą aukodamas Mišias Vatikano Šv. Mortos svečių namų koplyčioje.

Vieną maldų už mirusius oktavos dieną, lapkričio trečią, Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos apsilankymo katedroje vidudienio šv. Mišios buvo aukojamos už mirusius dvasininkus, vienuolius, vienuoles.

Šv. Mišioms vadovavo Vilkaviškio vyskupijos vyskupas ordinaras Rimantas Norvila, dalyvavo vyskupas emeritas Juozas Žemaitis, per keturiasdešimt kunigų iš įvairių vyskupijos parapijų.

Krikščionis nė vienam žmogui neužtrenkia durų, bet priima kiekvieną. Kas mano, kad jis pats yra už kitus geresnis, kuris kitų nepriima, kuris kursto nesantaiką – tam teks atsakyti prieš Dievo teismą, - kalbėjo popiežius Pranciškus ketvirtadienio rytą Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje komentuodamas šios dienos skaitinius.

Laiške romiečiams apaštalas Paulius ragina nesmerkti ir neniekinti brolio. Evangelijoje matome Jėzų, kuris nepaisydamas fariziejų murmėjimo, yra artimas atstumtiesiems nusidėjėliams.

Lapkričio 8 d. (sekmadienį) 11.00 val.

J.E. vyskupas Eugenijus Bartulis

Šiaulių katedroje aukos šv. Mišias.

Šiaulių vyskupijos pastoracinio centro didžiojoje salėje atidaryta paroda „Popiežiaus Pranciškaus viešnagė Izraelyje 2014 m.“. Fotografijų parodą atidarė Izraelio valstybės ambasadorius Amiras Maimonas, Šiaulių miesto meras Artūras Visockas, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.

Lapkričio 8 d. sekmadienio Evangelijos pamoka – našlės paaukoto skatiko svoris ir dydis Dievo akyse. Taip pat priminimas, kad Jėzaus laikų turtuolių puikybės pavyzdžius dažnai galime stebėti ir šiandienos žmonių gyvenime. Evangelijoje tarsi įvyksta dvasinė dvikova tarp šio pasaulio turtingųjų ir reikšmingųjų bei neturtingos ir suvargusios našlės. Jėzaus ir Dievo akyse šią dvikova su didžiule persvara laimi suvargusi našlė.

Lapkričio 11-ąją minimas šventasis Martynas – IV a. Italijoje gyvenęs vyskupas, pasižymėjęs gailestingumo darbais, ypač neturtėlių šalpa. Paveiksluose vaizduojama, kad jis, dar būdamas kareiviu, nusivilkęs atiduoda elgetai savo apsiaustą.

Prancūzijoje jam dedikuota apie 4000 bažnyčių, o jo vardu pavadinti tūkstančiai miestelių ir kaimų. Šv. Martynas gerbiamas ne tik Europoje, bet ir Amerikos žemyne. Gimė Panonijos (kuri vėliau vadinsis Vengrija) pagonių šeimoje ir nuo mažens buvo išmokytas krikščionių doktrinos, nors dar nekrikštytas. Kaip romėnų kariuomenės karininko sūnus, dar labai jaunas įstojo į imperijos kavaleriją, tarnavo Galijoje. Kaip tik šiuo metu galėjo įvykti visiems žinomas Martyno gyvenimo epizodas, kai šis kalaviju padalijo perpus savo apsiaustą, norėdamas apgaubti sušalusį vargetą.

Homilija

Šią dieną atsimename mirusiuosius; galvojame ir apie mirtį… Tai labai rimtas klausimas. Mėginant į jį atsakyti, nepakanka paviršutiniškai pasinaudoti jau kažkieno parengtomis frazėmis, nes paprastai, kalbėdami apie mirusius, visų pirma prisimename savo artimuosius, brangius asmenis, apleidusius šį pasaulį ir vis dar tebeužimančius vietą mūsų širdyje. Tėvai ir motinos rauda, prisiminę savo mirusius vaikus, žmonos, likusios be vyrų, vyrai, palaidoję žmonas, jaunuoliai, praradę savo meilę, vaikai, prisimenantys išėjusius į amžinybę tėvus… Kiek skausmo, kiek vienatvės, kiek dramų… ir nuolatinis klausimas: „Kodėl?“

Kokia yra Švč. Sakramento adoracijos reikšmė asmens dvasingumui? Kokios yra Švč. Sakramento adoracijos rūšys?

Adoracija yra viena iš pamaldumo formų turtingame Bažnyčios lobyne. Ji pasireiškia kaip išorinis viešas pagarbinimas, kaip vidinis buvimas kartu, kaip maldos budėjimas, gali vykti ne tik fiziškai būnant prie adoruojamo objekto, bet ir mintimis, dvasiškai. Adoruojant kalbamos, giedamos įvairiausios maldos, skaitomi šventi tekstai arba medituojama. Pagrindinis adoracijos bruožas – būti kartu.

Lapkričio 10 d. į Vilnių atvyksta vyskupas Irynėjus Bilyk OSBM ir iš Romos atveža Šv. Juozapato relikviją. Šv. Mišios, skirtos šv. Juozapato šventei ir relikvijų pagerbimui, bus aukojamos Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje (Aušros vartų 7B, Vilniuje) lapkričio 14 d., šeštadienį, 10.30 val. Jas koncelebruos vyksupas Irynėjus Bilyk OSM bei kiti kunigai iš Ukrainos, Lenkijos ir Lietuvos.

Trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje vyko tradicinė popiežiaus bendroji audiencija, kurioje šį kartą dalyvavo apie 30 tūkst. maldininkų. Popiežius Pranciškus italų kalba perskaitė jiems skirtą katechezę. Vėliau, kaip įprasta, jos santraukos buvo perskaitytos anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų, portugalų, arabų ir lenkų kalbomis.

Pirmadienio, mirusių tikinčiųjų minėjimo dienos – Vėlinių, vakarą  popiežius Pranciškus aplankė Vatikano Šv. Petro bazilikos kriptoje palaidotų popiežių kapus ir valandėlę privačiai meldėsi už savo pirmtakus.

Antradienio rytą Šv. Petro bazilikoje popiežius aukojo Mišias už kardinolus ir vyskupus mirusius per pastaruosius metus. Nuo praėjusių metų Vėlinių visame pasaulyje mirė vienas patriarchas, 12 kardinolų ir 99 arkivyskupai ir vyskupai.

Popiežius aukos vyskupo konsekravimo Mišias savo katedroje pirmadienį, lapkričio 9 dieną. Romos vyskupas Pranciškus konsekruos mons. Angelo De Donatis naujuoju Romos vyskupu augziliaru. 61 metų De Donatis vadovavo popiežiaus Gavėnios rekolekcijoms 2014 metais. Mišios Laterano bazilikoje prasidės 17 val. Romos laiku.

Rusijos katalikai ruošiasi paminėti vieną savo ganytojų arkivyskupą Janą Cieplaką, kuris sunkiaisiais Didžiojo karo, bolševikinės revoliucijos ir pirmaisiais komunistų valdymo metais buvo visą Rusijos teritoriją apimančios Mogiliavo metropolijos apaštališkasis administratorius. Jam skirta konferencija vyks Sankt Peterburge lapkričio 13-15 dienomis. Konferencijoje kalbės istorikai iš Rusijos ir Lenkijos, bus pristatytas filmas apie arkivyskupą, bus lankomos su jo gyvenimu susijos vietos mieste.

Popiežiaus Pranciškaus knyga „Dievo vardas – gailestingumas“ sausio 12 dieną bus išleista keturiolikoje pasaulio kraštų, įskaitant Lietuvą. Apie pasaulinę leidybinę naujovę pranešė italų leidykla „Piemme“, išleisiantį knygą Italijoje. Leidėjas Lietuvoje - „Baltos lankos“. Pirmoji Pranciškaus knyga yra jo pokalbis su italu žurnalistu Andrea Tornielli, bažnytinių klausimų apžvalgininku, pagrindinį dėmesį skiriančiu Vatikano įvykiams.

Šiandienos psalmėje giedojome: „Mano siela ištroškusi gyvojo Dievo… Aš vis tai menu, ir širdis mano alpsta, kaip su minia tekdavo eiti, žygiuoti į Dievo buveinę“ (Ps 41). Psalmininkas prisimena bendrą Dievo tautos piligrimystę į Dievo šventyklą Jeruzalėje. Šioje piligrimystėje dalyvavo pats Jėzus, ir ji atspindi kiekvieno žmogaus gyvenimo kelionę į dangiškąją tėvynę.

Sekmadienio pavakare popiežius Pranciškus nuvyko į istorines „Campo Verano“ kapines, kurios siekia Romos imperijos laikus. „Campo Verano“ komplekso dalimi yra šv. Lauryno už Mūrų bazilika, skirta III amžiaus vidurio kankiniui ir šventajam.

Jeigu TV laidoje pradėtum kalbėti apie šventumą, tikriausiai daugelis perjungtų kitą kanalą, kur būtų kalbama apie sportą, kriminalus ar madas. Dauguma tikinčiųjų beveik nemąsto būti šventais, nes jiems atrodo, kad šventumas skirtas tik išrinktiesiems, kaip šv. Pranciškus, šv. Teresė ir kiti šventieji.

Vakar Rusijoje paskelbtas visuotinis gedulas – lėktuvo katastrofoje žuvo 225 peterburgiečiai,  po atostogų skubėję į savo gimtuosius namus. Sėsdami į lėktuvą, jie tikėjosi greitai išvysti artimųjų veidus... Koks trapus yra žmogaus gyvenimas ir labai tragiška, jei žmogus visas savo viltis sudeda tik į šią žemiškąją tikrovę.

Spalio 26-28 dienomis Lietuvos kariuomenės ordinariato apaštališkasis administratorius arkivysk. Gintaras Grušas dalyvavo Romoje vykusiuose tarptautinės humanitarinės teisės kursuose, konferencijoje „Ginkluoti netarptautiniai ir naujieji konfliktai. Žmogaus orumo apsauga tarptautinės teisės šviesoje.“ Juos surengė Vyskupų kongregacija ir Popiežiškosios Tarpreliginio dialogo bei Teisingumo ir taikos tarybos.

Dievas yra gailestingas, moka atjausti; jis gailestingas kiekvienam iš mūsų, visai žmonijai, dėl to jis siuntė savo Sūnų, kad ją pagydytų ir atgaivintų, - kalbėjo popiežius Pranciškus penktadienio rytą aukodamas Mišias šv. Mortos namų koplyčioje.

Įdomu, - sakė Pranciškus, - kad visiems mums žinomame palyginime apie sūnų palaidūną sakoma, kad tėvas – kuris šiuo atveju yra Dievo įvaizdis – pamatęs grįžtantį sūnų „susigraudino“. Dievo atjauta tai kur kas daugiau negu paprastas gailestis. Man, - pridūrė popiežius, - gali būti gaila leisgyvio šuns, tačiau Dievo atjauta, jo gailestingumas yra visai kas kita. Jis mus atjaučia tėvo širdimi. Ir dėl to jis siuntė į pasaulį savo Sūnų.