Minint 225-ąsias vyskupo M. Valančius gimimo metines, 2026-ieji Lietuvoje paskelbti jo metais. Žemaičių vyskupas, rašytojas, istorikas, blaivybės sąjūdžio pradininkas ir lietuviško švietimo puoselėtojas prisimenamasvisoje Lietuvoje kaip vienas ryškiausių XIX amžiaus Bažnyčios ir tautos veikėjų.
Liepos 17 d. Renavo Šv. Izidoriaus bažnyčioje surengtas vakaras „M. Valančius Renave: žmogus, jungęs pasaulius“. Renginio sumanytojai kvietė pažvelgti į vysk. M. Valančių ne vien kaip į istorinę asmenybę, bet ir kaip į žmogų, gebėjusį sujungti tikėjimą, kultūrą, švietimą, tautinį sąmoningumą ir socialinę atsakomybę.
Renginyje menotyrininkas-muziejininkas Antanas Ivinskis skaitė paskaitą „Vyskupo Motiejaus Valnčiaus veiklos aprėptis“, Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos liaudiškojo giedojimo ansamblis, vad. Vidmanto Budreckio, atliko keletą seniausių kantičkinių giesmių.
Trumpa biografija
Motiejus Valančius, katalikų vyskupas, rašytojas, istorikas, švietėjas ir vienas ryškiausių XIX a. Lietuvos visuomenės veikėjų. gimė 1801 m. vasario 28 d. Nasrėnuose.
Baigęs kunigų seminariją ir įšventintas kunigu, jis dirbo pastoracinį bei pedagoginį darbą. 1850 m. buvo paskirtas Žemaičių vyskupu. Vadovaudamas vyskupijai rūpinosi kunigų ugdymu, parapijų gyvenimu, steigė parapines mokyklas, skatino žmones mokytis skaityti ir rašyti.
Motiejus Valančius ypač išgarsėjo blaivybės sąjūdžio organizavimu. Jo iniciatyva tūkstančiai žmonių atsisakė alkoholio vartojimo, o blaivybės brolijos tapo svarbiu moralinio ir visuomeninio atsinaujinimo veiksniu.
Po 1864 m. įvesto lietuviškos spaudos draudimo jis rėmė lietuviškų knygų spausdinimą Prūsijoje ir jų slaptą platinimą Lietuvoje. Taip prisidėjo prie lietuvių kalbos ir tautinės savimonės išsaugojimo.
Motiejus Valančius laikomas vienu svarbiausių XIX a. Lietuvos dvasinių ir kultūrinių autoritetų. Jo veikla padėjo išsaugoti lietuvių kalbą, stiprino katalikų tikėjimą ir prisidėjo prie tautinio atgimimo.
Mirė 1875 m. gegužės 17 d., Kaune.
Valančiaus kelionės po Žemaitiją
Tapęs Žemaičių vyskupu, Motiejus Valančius neapsiribojo administraciniu darbu. Jis nuolat keliavo po savo didžiulę vyskupiją, lankydamas parapijas, tikrindamas jų gyvenimą, susitikdamas su kunigais ir tikinčiaisiais. Tokios vizitacijos buvo svarbi jo ganytojiškos tarnystės dalis.
Šios kelionės apėmė beveik visą Žemaitiją, todėl Renavo kraštas taip pat pateko į Valančiaus pastoracinės veiklos lauką.
Renavas XIX amžiuje
Istoriniai šaltiniai teigia, jog XIX amžiaus viduryje Renavo dvaras buvo vienas svarbesnių Žemaitijos kultūros židinių. Dvaro savininkai palaikė ryšius su dvasininkija, domėjosi švietimu ir kultūra. Renavo Šv. Izidoriaus bažnyčia buvo svarbus vietos religinio gyvenimo centras.
Vysk. M. Valančiaus apsilankymai šiose apylinkėse nebuvo vien formalūs. Jie reiškė rūpestį parapijų dvasiniu gyvenimu, kunigų darbu ir tikinčiųjų ugdymu. Tokie vizitai dažnai tapdavo reikšmingais įvykiais vietos bendruomenei.
Blaivybės sąjūdis pasiekė ir Renavo kraštą
Vienas didžiausių vysk. M. Valančiaus darbų buvo blaivybės sąjūdis. 1858 metais pradėta iniciatyva per keletą metų apėmė didžiąją Žemaitijos dalį.
Žmonės viešai pasižadėdavo nevartoti svaigalų, steigė blaivybės brolijas, atsisakydavo degtinės prekybos, gerėjo šeimų gyvenimas ir mažėjo smurtas. Šis sąjūdis pasiekė ir parapijas aplink Renavą, kur kunigai aktyviai vykdė vyskupo nurodymus. Istorikai pabrėžia, kad tai buvo vienas didžiausių XIX amžiaus visuomeninių judėjimų Lietuvoje.
Švietėjas ir lietuviško žodžio gynėjas
Vysk. M. Valančius buvo įsitikinęs, kad tautos ateitis priklauso nuo išsilavinimo. Jis steigė parapines mokyklas, rūpinosi mokytojų rengimu, skatino skaityti lietuviškas knygas.
Po 1864 metų spaudos draudimo jis organizavo lietuviškų leidinių spausdinimą Prūsijoje ir jų slaptą platinimą Lietuvoje. Tokiu būdu buvo saugoma lietuvių kalba ir katalikiškas tikėjimas. Šis darbas padėjo išlaikyti tautinę savimonę sunkiausiu carinės priespaudos laikotarpiu.
Rašytojas, istorikas ir tautos mokytojas
Motiejus Valančius paliko gausų literatūrinį ir istorinį palikimą. Jo knygos „Vaikų knygelė“, „Paaugusių žmonių knygelė“, „Palangos Juzė“ ir kiti kūriniai mokė doros, darbštumo, meilės artimui bei tikėjimo.
Svarbiausias istorinis veikalas „Žemaičių vyskupystė“ iki šiol laikomas vienu reikšmingiausių Lietuvos Bažnyčios istorijos šaltinių. Jame autorius aprašė Žemaitijos parapijas, bažnyčias, žmonių papročius ir krašto raidą.
Žemaičių vyskupas, pažinojęs savo žmones
Motiejus Valančius išsiskyrė tuo, kad nevaldė vyskupijos iš kabineto. Per savo tarnystės metus jis apkeliavo šimtus parapijų, dažnai sudėtingomis sąlygomis keliaudamas arkliais ar vežimu. Jis bendravo su valstiečiais, dvarininkais, mokytojais ir kunigais, todėl puikiai pažinojo kasdienius žmonių rūpesčius.
Būtent dėl šio artumo žmonėms Valančiaus autoritetas buvo nepaprastai didelis. Jo ganytojiški laiškai buvo skaitomi bažnyčiose, jo raginimai atsisakyti girtavimo sulaukė didžiulio atgarsio, o jo parašytos knygos tapo vienomis skaitomiausių XIX amžiaus lietuviškų knygų.
Palikimas, neprarandantis aktualumo
Motiejus Valančius dažnai vadinamas ne tik Žemaičių vyskupu, bet ir tautos sąžine. Jo veikla rodo, kad tikrasis visuomenės atsinaujinimas prasideda nuo žmogaus širdies – nuo tikėjimo, sąžiningumo, blaivumo, pagarbos šeimai ir meilės gimtajai kalbai. Vysk. M. Valančiaus idėjos išlieka aktualios ir šiandien.
Autorės nuotr.
