Rožinys (arba rožančius, rožinis, rožynas iš lot. rosarium – „rožių darželis, rožynas“) – meditacinė kartotinė malda, skirta apmąstyti svarbiausius Jėzaus ir Marijos gyvenimo įvykius. Taip pat vadinamas šios maldos kalbėjimui naudojamas karoliukų vėrinys. Tradiciškai Rožinio maldą sudaro įžanga ir penki slėpiniai: Džiaugsmo, Šviesos, Kančios ir Garbės.
Atsiradimo istorija
Ankstyvaisiais krikščionybės laikais Romoje jaunos mergelės, dėl savo tikėjimo pasmerktos mirčiai, į egzekucijas, dažniausiai vykusias Koliziejuje, eidavo apsirengusios šventiškai ir puošdavo galvas rožių vainikais – taip, kaip buvo priderama pasitinkant karalių, dėl kurio vardo mirdavo. Naktimis tikintieji surinkdavo šiuos vainikus ir melsdavosi prie jų – kiekvienai rožei po maldą.
Manoma, kad dabartinio rožinio analogas atsirado apie 800-uosius metus Airijoje. Tuo metu tarp vienuolių jau buvo paplitęs paprotys kasdien skaityti 150 Dovydo psalmių, tačiau mažaraščiai ėmė keisti psalmes „Tėve mūsų“ malda. Šių skaičiavimui buvo naudojami maži akmenėliai, kuriuos dar ankstyvaisiais krikščionybės laikais kartotinėms maldoms naudojo Egipto dykumose gyvenę eremitai ir atsiskyrėliai.
XII amžiuje, pradedant populiarėti pirminei „Sveika, Marija“ maldos formai, prie rožinio, kurį tuo metu sudarė 150 „Tėve mūsų“, buvo prijungta ir 150 „Sveika, Marija“ maldų. XV amžiaus pradžioje kai kurie jau kalbėjo rožinį iš 15 „Tėve mūsų“ ir 150 „Sveika, Marija“, padalytų į 15 dešimtukų, tačiau jame vis dar buvo naudojama senoji, trumpesnė, „Sveika, Marija“ maldos forma, o dešimtuko pabaigoje „Garbė Dievui Tėvui“ nebuvo kalbama.
Švč. Mergelės Marijos rožinį XV amžiuje išpopuliarino dominikonas palaimintasis Alanas de la Rošė.
1883 m. rugsėjo 1 d. popiežius Leonas XIII savo enciklikoje Supremi apostolatus officio pristatė šią maldą kaip veiksmingą dvasinę priemonę susidūrus su visuomenės blogybėmis. Popiežius Paulius VI Apaštališkajame paraginime Morialis cultus pabrėžė rožinio evangelinį pobūdį ir kristologinę kryptį.
Dalys ir slėpiniai
Rožinio maldą sudaro keturios dalys, kiekvieną jų – penki slėpiniai (slėpinys gr. mysterion – „užmerkti akis ir užverti lūpas“), skirti apmąstyti esminius Jėzaus ir Marijos gyvenimo, aprašyto Naujajame Testamente, momentus. Pirmąją dalį sudaro džiaugsmo slėpiniai, susiję su Jėzaus gimimu ir vaikyste; antrojoje – šviesos slėpiniuose, kuriuos 2002-aisiais pridėjo popiežius šv. Jonas Paulius II – apmąstomas Viešpaties viešasis gyvenimas; trečioji dalis – kančios slėpiniai, susiję su Jėzaus kančia. Ketvirtoji dalis – garbės slėpiniai. Juose kontempliuojami įvykiai, susiję su Jėzaus ir Jo motinos Marijos išaukštinimu.
Pagal popiežiaus šv. Jono Pauliaus II pasiūlytą praktiką džiaugsmo slėpiniai kalbami pirmadieniais ir šeštadieniais, šviesos slėpiniai – ketvirtadieniais, kančios – antradieniais ir penktadieniais, o garbės – trečiadieniais ir sekmadieniais.
Spalio mėnesį tikintieji kviečiami kasdien melstis Rožinio maldą. Už rožinio kalbėjimą grupėje galima pelnyti visuotinius atlaidus. Kalbant vienam – dalinius.
Lietuvoje, kardinolo Vincento Sladkevičiaus gimtinėje, įkurtas Rožinio slėpinių kelias.
Kaip kalbamas rožinis
Pasak kun. Artūro Kazlausko, rožinis visada buvo šeimos malda ir malda už šeimą. Buvo laikas, kai ši malda itin branginta krikščioniškose šeimose ir aiškiai skatino jų vienybę.
Daugelis šiuolaikinių šeimų problemų, ypač išplėtotos ekonomikos šalyse, kyla iš to, kad vis sunkiau tampa bendrauti. Nepajėgiama pasilikti kartu, o retas buvimo drauge akimirkas suryja televizija ar internetas. Iš naujo pradėti kalbėti rožinį šeimoje reiškia įterpti į kasdienį gyvenimą visiškai kitokių paveikslų. Rožinį kalbanti šeima iš dalies atkuria Nazareto namų atmosferą: Jėzus atsiduria centre, su Juo dalijamasi džiaugsmais ir kančiomis, Jam į rankas atiduodami poreikiai ir planai, iš Jo gaunama kelionei reikalingos vilties ir stiprybės.
Gražu ir vaisinga šiai maldai patikėti ir vaikų augimo kelią. Argi rožinis nėra Kristaus gyvenimo nuo pradėjimo iki mirties ir net Prisikėlimo bei pašlovinimo kelias? Šiandien tėvams vis sunkiau sekti paskui vaikus įvairiais jų gyvenimo etapais. Dėl toli pažengusios technologijos, žiniasklaidos ir globalizacijos visuomenėje viskas vyksta labai sparčiai, ir kultūriniai skirtumai tarp kartų vis didėja. Įvairiausi pranešimai ir nenuspėjamiausi patyrimai veržiasi į vaikų ir jaunuolių gyvenimą, ir tėvams kartais būna baisu dėl jiems gresiančių pavojų.
Rožinio malda už vaikus, dar geriau – su vaikais, nuo pat mažens juos rengiant tai kasdienei „maldos pauzei“ šeimoje, aišku, neišsprendžia visų problemų, bet teikia dvasinę pagalbą, kurios nedera sumenkinti. Galima paprieštarauti, kad rožinis nepanašus į šiandienių paauglių ir jaunuolių skonį atitinkančią maldą, tačiau tokį prieštaravimą galbūt sukelia dažnai netinkamas kalbėjimo būdas. Beje, jei esminė struktūra išlaikoma, niekas netrukdo vaikams ir jaunuoliams rožinį tiek šeimoje, tiek grupėse praturtinti atitinkamais simboliniais ir konkrečiais elementais, padedančiais jį suprasti ir įvertinti. Kodėl gi nepabandžius?
Slėpinio paskelbimas
Slėpinio paskelbimas ir galbūt net jį vaizduojančio paveikslo stebėjimas – tarsi dėmesį patraukiančios scenos atidengimas. Žodžiai veda vaizdą ir dvasią prie konkretaus epizodo arba Kristaus gyvenimo momento. Ikonos ar kiti paveikslai yra tam tikra metodologija, atitinkanti pačią Įsikūnijimo logiką – Jėzuje Dievas panoro prisiimti žmogiškus bruožus. Būtent per jo fizinę tikrovę mes vedami į sąlytį su jo dieviškuoju slėpiniu.
Dievo žodžio klausymasis
Norint suteikti meditacijai biblinį pagrindą ir didesnę gelmę, naudinga po slėpinio paskelbimo perskaityti atitinkamą Biblijos ištrauką, priklausomai nuo aplinkybių, ilgesnę arba trumpesnę. Kiti žodžiai iš tikrųjų niekada nebūna tokie veiksmingi, kaip įkvėptasis žodis. Jo reikia klausytis su įsitikinimu, kad tai Dievo žodis, skelbiamas „šiandien ir man“. Taip išklausytas, rožinyje jis įeina į kartojimo metodologiją ir neskatina nuobodulio, kurį galėtų sukelti paprastas gerai žinomos informacijos priminimas. Reikia ne ieškoti atmintyje informacijos, o leisti „kalbėti“ Dievui. Tam tikromis iškilmingomis bendruomenės progomis šį žodį galima papildyti trumpu komentaru.
Tyla
Klausymasis ir meditavimas semiasi peno iš tylos. Paskelbus slėpinį ir perskaičius Dievo žodį, dera ilgesnį laiką patylėti ir įsigilinti į medituojamą slėpinį, prieš pradedant balsiai melstis. Tylos vertės atradimas iš naujo – viena iš kontempliacijos ir meditacijos praktikos paslapčių. Visuomenėje, smarkiai paženklintoje technologijų ir žiniasklaidos, vis sunkiau rasti vietos tylai. Kaip liturgijoje rekomenduotini tylos momentai, taip ir kalbant rožinį, išklausius Dievo žodį, dera padaryti trumpą pauzę, mintimis įsigilinti į konkretų slėpinį.
„Tėve mūsų...“
Po Dievo žodžio klausymosi ir susitelkimo į slėpinį visiškai natūralu dvasiškai kilti Tėvo link. Visuose savo slėpiniuose Jėzus visada veda mus pas Tėvą, į kurį nuolat kreipiasi, nes ilsisi jo „prieglobstyje“ (Jn 1, 18). Jis nori mus suartinti su Tėvu, idant mes galėtume, kaip ir jis, tarti: „Aba, Tėve!“ (Rom 8, 15; Gal 4, 6). Būtent Tėvo atžvilgiu jis daro mus savo broliais ir vienas kito broliais, suteikdamas mums Dvasios, kuri kartu yra jo Dvasia ir Tėvo Dvasia. „Tėve mūsų“, praktiškai grindžianti kristologinę bei marijiškąją meditaciją ir besiplėtojanti kartojant „Sveika, Marija“, net vienatvėje atliktą slėpinio meditaciją paverčia bažnytine patirtimi.
Dešimt „Sveika, Marija“
Šis elementas rožinyje užima daugiausia vietos ir kartu paverčia jį marijiškąja malda tikrąja šio žodžio prasme, tačiau būtent gerai supratus „Sveika, Marija“, aiškiai matyti, kad marijiškas pobūdis ne tik neprieštarauja kristologiniam pobūdžiui, bet, priešingai, jį pabrėžia ir paryškina.
Rožinyje „Sveika, Marija“ pasikartojimas padaro mus Dievo susižavėjimo dalyviais: džiaugsmas, nustebimas, didžiausio istorijos stebuklo pripažinimas. Taip išsipildo Marijos pranašystė: „Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos“ (Lk 1, 48). „Sveika, Marija“ svorio centras, tarsi lankstas tarp pirmos ir antros dalies, yra vardas „Jėzus“. Kartais, kalbant pernelyg skubiai, šis svorio centras dingsta, o kartu dingsta ir ryšys su kontempliuojamu Kristaus slėpiniu. Būtent Jėzaus vardo ir jo slėpinio akcentavimu pasižymi reikšmingas ir vaisingas rožinio kalbėjimas. Jėzaus vardo – vienintelio vardo, kuriuo mums suteikta išgelbėjimo viltis (plg. Apd 4, 12), – artimai susijusio su Švenčiausiosios Motinos vardu, kartojimas yra pasisavinimo kelias, kuriuo siekiama mus kuo giliau įvesti į Kristaus gyvenimą.
„Garbė Dievui – Tėvui...“
Trejybinė doksologija – krikščioniškosios kontempliacijos tikslas. Kristus iš tikrųjų yra kelias, Dvasioje vedantis pas Tėvą. Leidęsi tolyn šiuo keliu, mes atsiduriame nuolatinėje akistatoje su trimis dieviškaisiais Asmenimis, kuriuos dera šlovinti, garbinti ir jiems dėkoti. Svarbu, kad „Garbė Dievui – Tėvui...“, kontempliacijos viršūnė, rožinyje būtų gerai išryškinta. Kalbant viešai, ją galima giedoti, siekiant deramai išryškinti šią perspektyvą, struktūruojančią ir charakterizuojančią kiekvieną krikščioniškąją maldą.
Trumpa baigiamoji malda
Dabartinėje rožinio praktikoje po trejybinės doksologijos eina trumpa malda, skirtinga priklausomai nuo aplinkybių. Derėtų pažymėti, kad slėpinių kontempliacija būtų vaisingesnė, pasistengus kiekvieną slėpinį užbaigti malda, prašant to slėpinio meditacijai specifiškų vaisių. Šitaip būtų galima veiksmingiau atskleisti rožinio ryšį su krikščioniškuoju gyvenimu.
Vėrinys
Kalbant rožinį, tradiciškai naudojamasi vėriniu. Pernelyg paviršutiniška praktika dažnai pastūmėja jį traktuoti kaip paprastą „Sveika, Marija“ skaičiavimo priemonę, tačiau jis išreiškia ir tam tikrą simboliką, galinčią naujai įprasminti kontempliaciją. Čia pirmiausia reikia pažymėti, kad vėrinys artėja prie Nukryžiuotojo, kuris šitaip atveria ir užsklendžia pačios maldos kelią. Tikinčiųjų gyvenimas ir malda sutelkiami į Kristų. Visa kyla iš jo, visa krypsta į jį ir visa per jį Šventojoje Dvasioje pasiekia Tėvą. Kaip skaičiavimo priemonė, užduodanti maldos judėjimo ritmą, vėrinys primena nesibaigiantį krikščioniškojo kontempliavimo ir tobulėjimo kelią. Pal. Baltramiejus Longas žiūri į vėrinį ir kaip į grandinę, jungiančią mus su Dievu. Taip, grandinė, tačiau švelni grandinė, nes toks mūsų santykis su Dievu, kuris yra Tėvas. Taip pat gražu simbolinę vėrinio reikšmę išplėsti į mūsų tarpusavio santykių sritį; jis primena bendrystės ir bičiulystės ryšį, siejantį mus su Kristumi.
Pradžia ir pabaiga
Dabartinėje praktikoje rožinis pradedamas įvairiai, priklausomai nuo bažnytinio konteksto įvairovės. Kai kuriuose regionuose paprastai pradedama 70 psalmės kreipiniu: „Dieve, ateik man padėti. Viešpatie, skubėk manęs gelbėti“, tarsi skatinant nuolankiai besimeldžiantį asmenį įsisąmoninti savo vargingumą; kitur, priešingai, rožinis pradedamas „Tikiu į Dievą – Tėvą...“, tikėjimo išpažinimą tarsi padarant pradedamos kontempliacijos kelio pradiniu tašku. Tokios ir kitokios formos vienodai teisėtos, jei jos gerai nuteikia dvasią kontempliacijai. Rožinio kalbėjimas užbaigiamas malda popiežiaus intencija, idant besimeldžiančiojo žvilgsnis būtų nukreiptas į platesnius Bažnyčios poreikių horizontus. Būtent siekdama paskatinti rožinio bažnytinį atvirumą, Bažnyčia panoro praturtinti jį atlaidais tiems, kurie jį kalba su reikiama nuostata.
Parengta pagal Wikipedija, bernardinai.lt
Puslapį parengė Birutė ŠNEIDERAITIENĖ
