Dvidešimtojo eilinių metų sekmadienio Evangelija primena, kad yra maistas, kuris suteikia jėgas mūsų kasdienybės darbams ir iššūkiams, ir yra maistas, kuris teikia amžinąjį gyvenimą, – tai Šventoji Komunija, kurią priimame kas kartą dalyvaudami šv. Mišių aukoje.

Dievas nori, kad mes sugebėtume kaip jis svajoti ir tuo pat metu aiškiai matytume pasaulio tikrovę. Svajokime kitokį pasaulį. Jei viena svajonė sudūžta, imkitės naujos svajonės, semdamiesi vilties iš pirmo susitikimo su Jėzumi atminimo.

Rugpjūtis – vartai į brandžią vasarą, kvepiančią žolynais ir ryto rūku; vartai  į mūsų pilnatvę: aplinkui viskas auga, noksta, o sieloje jauti jau švelniai besišypsančią artėjančio rudens ramybę. Šis mėnuo Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonui Vydui Juškėnui – visada reikšmingas. Švenčiamas ne tik gimtadienis, bet ir kunigystės metinės. Šiemet – jau dvidešimtosios.

Šiandien gerai žinomas pamaldumo Nekaltajai Mergelei Marijai propaguotojas, katalikiškos spaudos leidėjas ir misionierius gimė 1894 I 8 Zdunska Volioje (Centrinė Lenkija) ir tą pačią dieną buvo pakrikštytas parapijos bažnyčioje Raimundo vardu. Jis buvo antrasis iš penkių Juliaus ir Marijanos Kolbių sūnų (du paskutiniai sūnūs mirė mažamečiai). Tėvai vertėsi audėjų amatu, gyveno kukliai. Abu buvo labai pamaldūs, priklausė Pranciškonų pasauliečių ordinui. Sulaukęs 11 metų, Raimundas priėmė Pirmąją Komuniją (tuo metu šeima gyveno Pabianicėse). Mokslo pagrindus Raimundas gavo namuose, o mokyklą pradėjo lankyti tik pasitaikius palankiai progai – sužinojus, kad pranciškonai Lvove atidarė Mažąją seminariją, kur mokslas buvo nemokamas. 1907 m. Raimundas kartu su vyresniuoju broliu Pranciškumi pradėjo mokslo metus pranciškonų seminarijoje. Po metų tos pačios seminarijos auklėtiniu tapo ir jaunesnysis brolis Juozapas (ordine gavo Alfonso vardą).

„Viešpaties Angelo“ maldą popiežius Pranciškus kalbėjo su italų jaunimu, atvykusiu į šeštadienį ir sekmadienį Romoje vykusį savo susitikimą.

Po šeštadienio vakarą Romos „Circo Massimo“ arenoje vykusios maldos vigilijos ir po „baltos nakties“ – bendravimo, susitikimų, taip pat maldos Romos senamiesčio bažnyčiose – sekmadienio rytą jaunimas susirinko į Šv. Petro aikštę ir dalyvavo Mišiose. Mišias aukojo Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas kard. Gualtiero Bassetti. Prieš pabaigą į aikštę atvyko ir popiežius Pranciškus. Jis palaimino du garsiuosius italų katalikų pamaldumo simbolius – Loreto šventovės Švč. M. Marijos statulos ir Asyžiaus Šv. Damijono bažnyčios kryžiaus kopijas, kurias italų jaunimas nusiveš į ateinančių metų sausį Panamoje vyksiančias Pasaulio jaunimo dienas.

Jėzaus klausimas, ką apie Jį mano žmonės ir kuo Jį laiko mokiniai, nuskamba visose trijose sinoptinėse evangelijose (Mk 8, 27–50; Mt 16, 13–20; Lk 9, 18–21). Dvylikos vardu Petras atsako tikėjimo išpažinimu, kuris aiškiai skiriasi nuo kitų žmonių nuomonės. Po Petro išpažinimo Jėzus kalba apie savo kančią, mirtį bei prisikėlimą ir aiškina, ką reiškia būti Jo mokiniu. Galiausiai Jėzui atsimainius ant Taboro kalno, pats Dievas užtvirtina Jėzaus tapatybę. Į nustebusio Petro pastebėjimą: Viešpatie, gera mums čia būti (Mt 17, 4) atsiliepia pats Dievas Tėvas: Šitas yra mano mylimasis Sūnus, su juo man gera. Klausykite jo! (Mt 17, 5) Taigi, Petro išpažinimas, skelbimas apie kančią ir mokymas apie sekimą paskui Jėzų, šie trys elementai yra  glaudžiai susiję. Jie vienas kitą papildo ir paaiškina.

Devynioliktojo metų eilinio sekmadienio Evangelijoje Jėzus atveria dvasios paslapčių esmę, kuri Jo amžininkams buvo nesuprantama vien dėl širdies kietumo. Kad ir ką Jėzus daro, viskas atsimuša lyg į sieną. Jėzaus kartos žmonių išankstinis nusistatymas nepalieka nė menkiausio lauko Dievo veikimui jų širdyse ir protuose.

„Nuo pat vaikystės iš labai arti mačiau sunkiai sergančiųjų ir neįgaliųjų, – pasakoja Vilniaus Žvėryno bažnyčios klebonas Vytautas Rapalis. – Visi jie buvo man labai artimi žmones, kuriuos mylėjau ir kurių gailėjau visa širdimi. Prisimenu savo močiutę Liudviką, kuri pasilenkusi kruopščiai tepdavo tepalu reumato išsuktus kelio sąnarius, o po to, nepaisydama skausmų, tris kilometrus pėsčiomis sekmadieniais eidavo į bažnyčią. „Negaliu kitaip, – lyg atsiprašydama kartodavo ji. – Jėzus kentėjo ir aš kenčiu...“

Šią katechezę popiežius emeritas Benediktas XVI perskaitė 2012 metų rugpjūčio 8 dieną.

Šiandien Bažnyčia mini šv. Dominyką Guzmaną, kunigą ir Pamokslininkų – dominikonų – ordino steigėją. Norėčiau iškelti aikštėn esminį jo dvasingumo aspektą – maldos gyvenimą.

„Ką broliai veikia vasarą? Tai labai platus klausimas! Ką aš veikiu vasarą? Į šį klausimą jau galiu atsakyti... Rugpjūčiui jau beveik įpusėjus visą savo vasarinę veiklą galiu sudėti į keturis žodžius – piligrimystė, susitaikinimas, poilsis, jaunimas“. Taip Romos dominikonų provincijos interneto portale rašo jaunas italas dominikonas br. Simone Tommaso Bellomo OP.

Lietuvoje šiuo metu veikia trys kunigų seminarijos – Vilniuje, Kaune ir Telšiuose.

Kviečiame skaityti kun. Kęstučio Palikšos homiliją, sakytą per Atsimainymo šv. Mišias Grigališkojo choralo savaitėje Marijampolėje.

Viešpaties Atsimainymo šventė yra įrašyta bažnytiniame kalendoriuje, todėl iš to mes galime lengvai galime suprasti, jog tai svarbus įvykis. Mūsų laikais, kai vyksta kas nors svarbaus, yra pasistengiama, kad tuoj pat apie tai atsirastų pranešimų interneto portaluose: su nuotraukomis, dar geriau, jeigu su videoįrašais, nes tik tokiu būdu visuomenė supranta, jog šitas įvykis yra žinomas, vadinasi – svarbus. Šiandieną gali vykti didžiausi, gražiausi dalykai, bet jeigu apie juos niekas nerašo, nekalba, jų nerodo, tai jie praeina lyg nieko nebūtų atsitikę.

ame interviu apie pašaukimą, ėjimo kunigystės link studijas ir kitus svarbius gyvenimo klausimus kalbiname naujai įšventintą kunigą, ateitininką Vincentą Lizdenį.

Kai kalbu apie šeimas, mintyse jas prilyginu lobiui. Kasdienio gyvenimo ritmas, stresas, taip pat įtampa darbe, institucijų abejingumas gali joms kelti pavojų. Negana tik kalbėti apie jų svarbą, bet reikia jas konkrečiai remti ir atitinkamomis šeimų politikomis padėti joms atlikti savo vaidmenį visuomenės labui.

Vasaros sekmadieniams siūlome naujausio popiežiaus dokumento ištraukas – meditacijas. Apaštališkasis paraginimas „Būkite linksmi ir džiūgaukite“ („Gaudete et exsultate“) aiškina, ką reiškia būti šventam šiuolaikiniame pasaulyje. 

Jėzus nori, kad žmonės juo sektų dėl jo paties, dėl noro būti su juo, o ne dėl to, kad gavo prisivalgyti stebuklingai padaugintos duonos. Apie tai buvo kalbama sekmadienio Evangelijoje (Jn 6,24-35). Mišių Evangelijos ištrauką popiežius Pranciškus komentavo sekmadienį prieš „Viešpaties Angelo“ maldą“.

Pirmojo rugpjūčio mėnesio sekmadienio Evangelija primena Dievo Apvaizdos buvimą žemiškų rūpesčių gausoje. Mes, kaip žmonės, esame pilni troškimų: maisto ir kitų žemiškų gėrybių – turto. Trokštame pripažinimo ir garbės; mylėti artimą ir būti mylimi. Mums taip svarbu, kad būtume išklausyti ir įvertinti, sulauktume paguodos ir ją teiktume kitiems. Bet į giliausius mūsų būties klausimus ir iššūkius atsako tik vienas Dievas, veikdamas neretai per artimo žmogaus buvimą ir jo išmintingą veiklos prisilietimą prie mūsų dvasios ir širdies pasaulio.

Kaip ir kitais, taip ir šiais metais pagrindinis šv. Ignaco Lojolos, Jėzaus draugijos įkūrėjo ir pirmojo vadovo, liturginis minėjimas Romoje vyskta Romos Švenčiausiojo Jėzaus Vardo bažnyčioje, saugančioje šv. Ignaco relikvijas.

Nuo šiandien, rugpjūčio 1 d. 12 val., internetu galima užsiregistruoti į du svarbiausius susitikimus su popiežiumi Pranciškumi. Registracija reikalinga tik į rugsėjo 22 d. vyksiantį susitikimą su jaunimu Vilniuje, Katedros aikštėje, ir į šv. Mišias Kauno Santakoje rugsėjo 23 d. Nuorodą į elektroninę registraciją galima rasti tinklalapyje www.popieziausvizitas.lt. Kvietimai į susitikimus – nemokami.

„Negalime būti abejingais ir ramiais stebėtojais daugelio brolių ir seserų „alkio“ - bet kokio alkio - šauksmui pasaulyje. Kristaus, amžinojo gyvenimo duonos, skelbimas reikalauja įpareigojimo dosniam solidarumui varstantiesiems, silpniesiems, paskutiniesiems, bejėgiams“.

Jėzaus seneliai šv. Joakimas ir Ona buvo Švč Mergelės Marijos tėvai. Žinias apie jų gyvenimą perduotos ankstyvojoje krikščioniškoje literatūroje

Popiežius Pranciškus ketvirtadienį, Jėzaus senelių šv. Joakimo ir Onos liturginio minėjimo proga Twitterio tinkle paragino šeimas gerbti ir mylėti savo senelius:

t. Pedro Arrupe: „Ateik, jeigu tarnauti Kristui tau yra svarbiausias dalykas gyvenime. Ateik, jeigu turi širdį, kuri nori apimti visą pasaulį. Ateik, jeigu turi humoro jausmą, gali juoktis su kitais, o kartais – ir iš savęs“.

Šv. Jokūbo dieną, liepos 25-ąją, lietuviškųjų Šv. Jokūbo kelių savivaldybių šeimą papildė Vilniaus savivaldybė. Miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą jungtis į Šv. Jokūbo kelio savivaldybių asociaciją ir tapo 25-ąja šios 2016 m. gegužės 31 d. įsteigtos asociacijos nare. Pasak asociacijos vykdomojo sekretoriaus Žygimanto Gudišausko, tai labai lauktas ir svarbus sprendimas, nes sostinė yra pagrindinis lietuviškųjų Šv. Jokūbo kelių Lietuvoje traukos taškas.

Kokie jaunimo ginklai šioje kovai į kurią kviečia popiežius? Pirmasis ginklas, pasak kardinolo Baldisseri, yra Šventojo Tėvo Apaštališkojo paraginimo „Amoris Laetitia“ ketvirtasis skyrius, kurį Antilų jaunimui priminė popiežius Pranciškus.

Dainų šventėje ir Valstybės dienos metu reikšminguose oficialiuose renginiuose įvairių chorų  atliekamas dažnai skambėjo populiarus patriotinis Gyčio Paškevičiaus kūrinys pagal poetės Erikos Drungytės žodžius. Ne tik muzika, bet talentingai parašytas tekstas šį kūrinį padarė tokį populiarų. Paprasti ir suprantami, stiprų jausminį krūvį turintys, du kartus priedainyje kartojami žodžiai:

Smetonos Lietuvoje toks klausimas nebūtų kilęs, nes didžiajai gyventojų daliai tai būtų įrodymų nereikalaujanti tiesa. Praėjo nepilnas amžius, ir atrodo, lyg pasaulis būtų apsivertęs aukštyn kojomis. Tai, apie ką su pagarbia baime prabildavo vyskupai ir kunigai, dabar kaip pašaipą gali nuleisti bet kuris plačiaburnis. Jam ne tik nieko baisaus neatsitiks (bent jau šiame pasaulyje), bet jis dar susilauks ir dėmesio bei palaikymo už drąsą ir tradicijų laužymą.

Eilinių metų XVI sekmadienio Evangelijoje sutinkame Jėzų kaip rūpestingą Ganytoją, kuris ne tik reikalauja iš savo mokinių vienų ar kitų gyvenimiško charakterio savybių, bet ir jautriai pastebi mokinių nuovargį ir išsekimą. Esame žmonės, kurie turime kūną ir sielą. Vienodai reikia nuolat atnaujinti sielos ir kūno jėgas, idant gyvenimo kelionė būtų kokybiška, darni ir pilna prasmės.

Šiandien, liepos 18 d., Šv. Petro kunigų brolija (FSSP) švenčia savo įkūrimo trisdešimtmetį. Tai tradicine (ekstraordinarinės Romos rito formos) liturgija paremta kunigų bendruomenė. Tai ne vienintelė tradicinės litugijos kunigų brolija Katalikų Bažnyčioje. Kristaus Karaliaus institutas, Gerojo Ganytojo institutas, Šv. Martyno bendruomenė, Pijaus X brolija – tai kelios  iš jų. Nors kunigais norinčių tapti vyrų skaičius dramatiškai mažėja, tradicinėse kunigų brolijose pastaraisiais metais matomas žymus pašaukimų augimas. Pavyzdžiui, Prancūzijoje numatoma, jog šiais metais 20 proc. visų kunigų šventimų sudarys tradicine liturgija paremtų seminarijų auklėtiniai. Apskritai Prancūzijoje kunigų šventimų  sparčiai mažėja: 58 vyskupystėse praeitais metais nebuvo nė vieno naujo kunigo.

Popiežiškoji kultūros taryba, Italijos vyskupų konferencija ir Popiežiškasis Grigaliaus universitetas Romoje pakvietė kultūros, architektūros ir kitus ekspertus įteikti pranešimus ir įsirašyti į tarptautinę konferenciją, kuri bus surengta šių metų lapkričio gale, Romoje. Jos tema: „Ar Dievas čia nebegyvena? Bažnyčių atsisakymas ir kitoks panaudojimas: temos ir perspektyvos“.

„Niekada nesitikėjau aptikti popiežiaus zakristijoje“, - komentavo kun. Renato Dos Santos.