Anuo metu Jėzus pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje.
Petrą ir jo draugus apėmė miegas. Išbudę jie pamatė jo spindesį ir stovinčius šalia jo du vyrus. Šiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui.“ Jis nesižinojo, ką kalbąs. Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando. O iš debesies aidėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą. (Lk 9, 28b–36)
Praėjus maždaug aštuonioms dienoms po to, kai paskelbė apie savo kančią, Jėzus pasiima su savimi tris apaštalus ir kopia į kalną melstis.
Tikriausiai kiekvienam anksčiau ar vėliau kilo klausimas: kodėl būtent šie trys apaštalai? Kodėl Jėzus su savimi pasiėmė tik Petrą, Joną ir Jokūbą? Ar jie buvo išskirtiniai ir tobuli? Priešingai. Jėzus, kuris ką tik paskelbė savo gyvenimo pabaigą, pasiima su savimi labiausiai maištaujančius apaštalus.
Kalno viršūnėje viskas iš esmės klostėsi gerai, kol Jėzus nepradėjo melstis.
Lukas rašo: „Besimeldžiant Jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti“. Tokiais savo baltumu akinančiais drabužiais mes dar sutiksime dėvinčius du vyrus, kurie Velykų rytą pasitiks moteris prie tuščio Jėzaus kapo. Tuo tarpu čia, ant Taboro kalno, šalia Jėzaus pasirodo du vyrai: Mozė ir Elijas. Jų mirtį gaubia paslaptis (pirmojo kapas taip ir nebuvo rastas, o antrasis buvo paimtas į dangų ugnies vežimu). Mozė simbolizuoja Įstatymą, Elijas – pranašus. Tai du kertiniai akmenys, kuriais rėmėsi visas Dievo tautos tikėjimas.
„Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“, – prabyla Petras. Jis dar kartą atlieka šėtono vaidmenį, norėdamas, kad Jėzus apsireikštų, kaip laukiamas Mesijas. Vargšas Petras: net ir šį kartą jam pavyko sugriauti sukurtą atmosferą. Jis iš tiesų prabilo netinkamu laiku netinkamoje vietoje.
Taip, Petrą žavi matomas reginys, jis trokšta juo mėgautis ir nenori grįžti į kasdienio gyvenimo rūpesčius… Daugeliui krikščionių patinka raminantis, suteikiantis tikrumą Dievas. Tada tikėjimas suvokiamas, kaip saugus stogas, po kuriuo galima prisiglausti, deja, tuo neįmanoma išsemti visos tikėjimo prasmės.
Atsimainymas mums kalba apie grožį. Dievas ten pasirodė visu savo gundančiu grožiu, nes būtent artumoje Dievas atskleidžia savo Veidą.
Esu įsitikinęs, kad visa, kas gražu, mums kalba apie Dievą, todėl į savo kasdienybę privalome susigrąžinti grožio pojūtį. Grožis veda mus prie Dievo. Žmonės, žvelgdami į mus, irgi turėtų suprasti, kad tikėti yra gražu. Mes tikime, nes mus traukia Kristaus grožis.
Kiekvienas mūsų turi savo „kalną“ – akimirką, kai bent trumpam prisilietėme prie dangaus, patyrėme Dievo grožį. Tai „atsivertimo“ momentas, kai suvokiame, kad verta gyventi, verta tikėti. Tegul tai tik akimirkos, bet mums reikia jų, tų stabtelėjimų, norint rasti jėgų ir drąsos pasitikti kasdienius nuopuolius.
Šiame Evangelijos epizode bandoma atsakyti į klausimą, kas iš tikrųjų daro žmogų laimingą gyvenime. Juk atsimainymas – tai matymas dalykų, kuriuos galima suvokti tik širdimi. „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą“, – patvirtina Jėzus. Turintiems tyrą širdį viskas yra tyra, ir jie mato Dievą visame kame, netgi skausme ir mirtyje…
Mums neaišku, kaip Jėzus galėjo pakeisti savo išvaizdą? Pakeisti savo veidą, būti šviesus kaip saulė, turėti baltus kaip šviesa drabužius? Negalite suprasti šių dalykų, jei bent kartą gyvenime nesate įsimylėję. Ar kada nors matėte įsimylėjusio jaunuolio veidą? Kūdikio, paguldyto ant motinos rankų, veidą? Moters akis, kai ji pamato gimusį savo vaiką? Meilė pakeičia žvilgsnį, keičia mūsų požiūrį į tikrovę…
Jonas pasakys, kad „Dievas yra meilė“, t. y. tik tie, kurie moka atsiverti ir patirti meilę, gali suprasti Dievą. Dievo dalykai suprantami mylint. Tie, kurie nemoka atverti savo širdžių, gali turėti Dievo sąvoką, bet Jo nejausti.
Turime vėl pradėti nuo grožio, nuo Dievo grožio. Ko gero, pasakodami apie tikėjimą, praradome grožio pojūtį, taip krikščionybę paversdami liūdna patirtimi. Tuo tarpu Evangelija mums sako, kad tikėjimas gali būti gražus. Tiek trys apaštalai Taboro viršūnėje, tiek mes nesame tokie, kokie manome esą, todėl mums reikia kitaip pažvelgti į tikrovę.
Mes esame ypatingi, mūsų tikroji prigimtis visai kitokia, negu įsivaizdavome. Problema tik, kad mes to nežinome. Atsimainymas – tai veidrodis, kuriame atsispindi, kokie galėtume būti, jei priimtume mums duotą Žodį. Esame sukurti skristi aukštai, bet pasitenkiname tuo, kad tik skęstame. Vienintelis klausimas, kurį reikia užduoti sau, yra šis: Jėzus prisikėlė, tad kur galime jį sutikti? Mes Jį pamatysime savo gyvenime dabar, trumpai tariant, savo Galilėjoje. Reikia tik apsidairyti aplinkui ir atrasti Dievo grožį…
Vatican News nuotr.
