Birželio 20 d. Rupėkių k. pašventintas naujai atstatytas Baltasis kryžius, menantis 14 sovietų nukankintų sediškių.
Kryžių atstatyti iniciatyvos, tarpininkaujant sediškei Genoveitai Gricienei, ėmėsi Stasys Gramaliauskas, vienas iš šioje vietoje nukankintųjų, giminaitis. Suradęs savo miške ąžuolą, padaryti kryžių prašė Mariaus Ruškio.
Atstatytą naują Baltąjį kryžių pašventino Sedos parapijos klebonas Virginijus Palionis ir įteikė S. Gramaliauskui bei M. Ruškiui padėkos raštus.
Renginyje dalyvavo nužudytųjų giminaičiai, Savivaldybės atstovės, dainavo Sedos kultūros centro etnografinis „Rėmolių“ ansamblis, vad. Gintauto Griškėno. Trumpai prisiminta skaudi istorija, dalintasi kryžiaus atstatymo darbų eiga, sugiedotas Lietuvos himnas.
Iš istorijos
1941-ųjų metų birželio 25 d. žuvo: Jonas Baranauskas, g. 1905 m., Sedos gyventojas, į Rupiekius atvežtas jau nukankintas, nebegyvas;Kazys Brasas, g. 1909 m., sediškis stalius, jo lavonas rastas perpjautu šonu ir nulaužta ranka; Valerijonas Bučys, g. 1913 m. Kulšėnų kaime, prie Sedos apšaudytas ir sulaikytas, labai kankintas, atpažintas tik iš rūbų; Antanina Budrienė, g. 1901 m., prekybininkė, ji, darydama tvarką eilėje prie parduotuvės, užsirišo baltą sukilėlių raištį, jos lavonas rastas toliau nuo žudynių vietos, nupjautomis krūtimis, išlupta akim ir suskaldyta galva, liko našlaičiai trys 5–12 metų vaikai; Juozas Buta, 55 metų, mažažemis iš Dagių kaimo, jo kūnas rastas su daugybe mušimo žymių, sulaužyta ranka, liko žmona su 4 vaikais; Antanas Eibutis, g. 1910 m., Spurganų kaime, Mažeikių pašto telefonų ryšio monteris, komandiruotas į Sedą, liko žmona, 6 metų duktė ir 3 metų sūnus; Andrius Kluoda, g. 1883 m., smulkus prekybininkas, į Rupiekius atvežtas vos gyvas, buvo įtartas kaip prijaučiantis sukilėliams; Steponas Lukošius, g. 1910 m., Žydvario gyventojas, jį rusams paskundė Butenis, nes J. Lukošienė jam nepardavė pieno; Jadvyga Lukošienė, g. 1910 m., liaudies menininkė, bėgo iš paskos šaukdama, kad paleistų vyrą, tai ir ją paėmė, našlaičiai liko du vaikai: 6 mėnesių ir 3 metų; liko sena Lukošiaus motina; Antanas Mikalauskas, g. 1887 m., mažažemis, suimtas už tai, kad jo namuose buvo sukilėlių štabas, į Rupiekius kūnas nuvežtas be galvos, taip Grūstės kapinėse ir palaidotas, šeima 1948 metais ištremta į Sibirą; Stasys Petrauskas, g. 1913 m., Žadeikių kaime, Puokės kaimo pienininkas, atvyko į Sedą sužinoti naujienų ir buvo suimtas; Tadas Ruika, g. 1912 m., Sedos malūno elektromonteris, jau buvo sukilėlių sulaikytas kaip prijaučiantis bolševikams, bet ir raudonarmiečių nebepaleistas, nes šie įtarė, kad jis atvedė raudonarmiečius į pasalą; Vincas Slušnys, g. 1903 m., suimtas už tai, kad jo namuose rado medžioklinį šautuvą, liko žmona ir 3 mėnesių sūnus; Justinas Šveikauskas, g. 1886 m., telefonistas, įtartas trukdęs bolševikų telefono ryšiams, kūnas rastas su daugybe mušimo žymių.
Vietą ženklina kryžius
Giminės žuvusiųjų kūnus palaidojo Sedos, Grūstės ir Tirkšlių kapinėse. Metinių proga sušaudymo vietoje Rupiekių kaime 1942 metais J. Lukošienės giminaičiai pastatė kryžių.
Atgimimo metais Sedos sąjūdininkai jau sunykusį kryžių atnaujino, baltai nudažė, aptvėrė tvorele. Sedos mokytojai tėvas ir sūnus Niūniavos padarė Atminimo lentą.
2021 m. birželio 25 d. šioje vietoje buvo paminėtos Baltojo kryžiaus tragedijos 80-osios metinės.
Autorės nuotr.
