Žodis „konklava“ gimė iš dviejų lotyniškų žodžių – „cum clave“ („su raktu“). Pažodinė „konklavos“ reikšmė – su raktu užrakinta vieta. Joje „užrakinami“ kardinolai, kurių uždavinys yra išrinkti popiežių. Grigaliaus X bulėje „Ubi Periculum“, nustačiusioje šią taisyklę, tai suprantama pažodžiui – popiežiaus rinkimų vieta turi būti „gerai aptverta iš visų pusių, kad niekas negalėtų į ją įeiti ar išeiti“.
Kardinolai ten turi ir leisti naktį, maistas jiems turi paduodamas per langelį, bendravimas su išorę rašteliais – tik iš tiesų neatidėliotinais reikalais, salę palikti galima tik dėl ligos ar karo pavojaus.
Jeigu susirinkę kardinolai per penkias dienas neišrenka popiežiaus, tada, tęsiama bulėje, maisto daviniai jiems turi sumažinti iki vieno patiekalo. O jei dar per penkias dienas neišrenkamas popiežius, kardinolams turi būti tiekiami tik duona, vanduo ir vynas.
Tokias mūsų akimis griežtas ir keistas „Ubi Periculum“ nuostatas, patvirtintas 1274 metų Liono susirinkime, geriau suprasime pažvelgę į paties Grigaliaus X išrinkimo aplinkybes. Jo rinkimai truko 33 mėnesius, nuo 1268 lapkričio 29-osios iki 1271 rugsėjo 1-osios, netoli Romos esančiame Viterbo mieste. Tai iki šiol, laimei, nesumuštas rekordas. Čia posėdžiavo nuo 20 iki 16 kardinolų. Susidūrus vadinamajai „prancūzų stovyklai“ su „italų stovykla“, joks kandidatas nesugebėjo surinkti dviejų trečdalių balsų. Sutarimą rasti galiausiai padėjo rasti Viterbo liaudis, kuri neapsikentusi delsimo 1269 metais įkalino kardinolus vienuose rūmuose, o 1270 metų vasarą net nuardė stogą virš jų galvų ir apribojo maisto tiekimą. Tik tada balsų dauguma buvo išrinktas Teobaldo Visconti, kandidatas iš išorės, dvasininkas, bet ne kardinolas, sukaupęs didelę diplomatinę, bažnytinę ir politinę patirtį europiniu lygiu.
T. Visconti, pasirinkęs Grigaliaus X vardą, pasiryžo užkirsti kelią delsimui išrinkti popiežių, kuris, pasak jo, Bažnyčios gyvenimui daro didelę žalą. Kardinolai yra „užrakinami“ vienoje patalpoje tol, kol nepriima sprendimo. Bulė „Ubi Periculum“ taip pat nurodo, kad kardinolų laikas konklavoje negali būti susietas su jokia alga, jokiu uždarbiu, kad pašalintų dar vieną galimą delsimo motyvą. Kita vertus, joje pabrėžiamas taip pat rūpestis užtikrinti kardinolų saugumą konklavos metu, kad jų valia ir balsas rinkimuose būtų visiškai laisvi.
Galbūt svarbiausi šio XIII amžiaus dokumento žodžiai yra tie, kurie skiriami ateities konklavose dalyvausiantiems kardinolams: tai maldavimas, dėl brangaus Viešpaties išlieto kraujo, kad kardinolai atidžiai apsvarstytų savo pareigą, kai reikia išrinkti Jėzaus Kristaus vietininką, Petro įpėdinį, tą, kuris valdo visuotinę Bažnyčią ir vadovauja Viešpaties kaimenei.
Tegul jie, pataria Grigaliaus X bulė, atsiriboję nuo bet kokių asmeninių aistrų, bet kokio kontrakto, susitarimo, įsipareigojimo, nuo minčių apie susitarimus, nežiūri į save ar tai, kas jų, tegul neieško kažko sau ar savo asmeninių interesų ir, be jokio įsikišimo, išskyrus Dievo, tyrai ir laisvai renka bei sprendžia, suprasdami savo atsakomybę, siekdami visų gėrio, dėl garbingiausio ir reikalingiausio kandidato Bažnyčiai.
Konklavų procedūros per amžius kito, tačiau šis patarimas šiandien aktualus tiek pat, kaip ir tada.
Nuotr. Biblioteca Apostolica Vaticana: 1689 metų konklava.
