Reklama 2

B. Vaičkienė: „Daryti gera nieko nekainuoja“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

Tik vakar gražiausiais žodžiais ir padėkomis pagerbti socialiniai darbuotojai jų profesinės dienos proga, o štai Birutė Vaičkienė, savo darbą grindžianti dvasinių dorovinių vertybių pagrindu, socialiniam darbui atidavė 25 metus. Kaip pati pašnekovė sako, šiemet jai net keletas jubiliejų – mat švenčia ir vadybinio darbo 30-metį. Spalį jos vadovaujami Senelių globos namai minės veiklos 25-metį, galima sakyti – beveik pusė savo amžiaus šiai įstaigai paskirta. Prieš reorganizaciją 23 metus po vienu stogu glaudėsi vaikai našlaičiai ir seneliai Mažeikių mieste, paskutiniuosius dvejus metus Plinkšėse.

Socialinio darbo eksperto kategoriją turinti B. Vaičkienė neliko nepastebėta, ji apdovanota ne vienu padėkos raštu – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Seimo, Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos, asociacijos „Rūpestinga globa“, Lietuvos „Carito“, Telšių apskrities viršininko, Mažeikių rajono vadovų. Svariausias įvertinimas – 2013 m. apdovanota Seimo Sidabro medaliu.

– 25 m. atidavėte klientams nuo paties mažiausio, dar kūdikio, iki solidaus amžiaus. Kaip Jūs paskirstėte save tokio įvairaus amžiaus asmenims, dar juk yra ir šeima?

– Paskirsčiau. Pradžia nebuvo sunki – tebuvo 17 vaikų ir 13 senelių, vėliau išaugome iki 90 gyventojų po vienu stogu. Tas mūsų socialinis darbas humanistinis, kaip mes sakydavome, juo gyvename, o vaikai... Esame pradėję auginti net 3 dienų ar 10 dienų kūdikius. Toliau – paaugliai iki 18 m., žmonės su fizine negalia bet kokio amžiaus, po to senjorai... Mūsų amžius tada buvo visas gyvenimas, nuo gimimo iki mirties, nes tekdavo ir krikštyti, ir laidoti.

– O vestuvių buvo?

– Esame turėję, mūsų įstaigos globotinių jaunuolių dvi poros susituokė. Senelių nebuvo, tik vienos poros, gyvenusios mūsų įstaigoje, auksines šventėme.

– Kaip manote, ar gerai, kai po vienu stogu gyvena tokios skirtingos kartos? Juk šie vaikai ir taip paženklinti šeimos netektimi, o čia dar, žiūrėk, ir senatvė laukia...

– Kai pradėjau vadovauti šiai įstaigai, buvome trys tokios įstaigos Lietuvoje, po dvejų metų likome dvi, o po metų mes likome vieni. Sakyčiau, kad tai nepraktikuotina, nes vaikų ir senelių skirtingi poreikiai. Mes vargdavome, kai ateidavo didžiosios šventės – senoliams ramybė, malda, o vaikams reikia šurmulio, diskotekų ir pan. Čia greta išėjimai, netektys, vaikams turi būti sukurta kitokia atmosfera – vaikystė, šviesios spalvos...

– Nejaugi neatsirado nė vieno vaiko, kuris pavergtų Jūsų širdį?

– Jie visi mane pavergė. Kas man padėjo neašaroti... Dėkoju Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistams, kurie pasiimdavo mane, kai vykdavo į šeimas, iš kur jie atėjo, o kai pamatai, iš kur jie atėjo, ašaros jau nebebėga, esi laimingas, kad tu tam vaikui padėsi – jį nuprausi, pavalgydinsi ir gražų išvesi į mokyklą ar darželį. Kiekvienas naujokas ateidavo su savo istorija, savo skausmu, savo ašaromis... Dirbdavome su viltimi, tikėjimu, kad mes darome gera. Su kiekvienu vaiku reikia atskirai dirbti, jis ateina piktas, nelaimingas, gyvenimo nuskriaustas. Jis keršys galbūt visam pasauliui už tai, kad, sakykim, jo mama juo nepasirūpina, už tai, kad jį paėmė iš namų, kad jis negali daryti, ką nori, ir tas piktumas turi kažkur prasiveržti. Tačiau su laiku viskas keičiasi. Kaip smagu, kai užaugę jie sugrįžta ir sako: „Ačiū, kad buvai greta.“ Štai neseniai buvome susitikę su būreliu buvusių globos namų auklėtinių. Surengėme pikniką prie ežero. Nepakartojamas jausmas, kai jie grįžta, po dvidešimties, penkiolikos ir t. t. metų, su gėlėmis. Kiek tada džiaugsmo ašarų būna. Dažnai aplanko grįžę iš svetimų kraštų...

– Tokio darbo atsidavusiai dirbti negali, jei neturi šeimos palaikymo, nes priešingu atveju reikėtų rinktis – arba darbas iš širdies, arba šeima?..

– Taip, visiškai pritariu, nes tenka ir po darbo dirbti, ir savaitgaliais, galų gale tu pareini pavargęs, nes, jei atiduodi save, jis tave išsekina – kartais pareini namo piktas ar susierzinęs, tave ir tokį supranta šeima ir stengiasi tada nelįsti į akis. Esu labai dėkinga šeimai, kuri buvo supratinga, ypač vyras, su kuriuo kartu koja kojon žengiam 36 m. Turiu nuostabius suprantančius, palaikančius, mylinčius vaikus .Gal todėl tas darbas ir sekėsi. Per šv. Kalėdas, Velykas mano šeima, kaip ir mano kolegų, būdavo kartu su manimi tuose nameliuose. Man šeima yra didžiausia vertybė.

– Kur dirbote prieš 25 metus ir kodėl nėrėte į gana plačią darbų apimties sferą?

– Prieš tai dirbau Mažeikių lopšelio-darželio „Liepaitė“ vedėja. Susiklostė tokios aplinkybės, darželį uždarė ir man pasiūlė pereiti į šią – tada visiškai naują – sferą, nes mūsų rajone nei tokių namų nebuvo, nei kas tas socialinis darbas dar niekas iš tikrųjų nežinojo, o aš, kadangi labai mėgstu iššūkius ir man patinka ieškoti įvairių naujovių, surizikavau. Tai buvo pedagoginis darbas, nes buvo orientuotas į vaikus, niekas netikėjo, kad tų senelių bus daugiau, o jų daugėjo. Teko keisti ir kryptį, ir išsilavinimą, nes jau tapo socialinis darbas. Man su žmonėmis visada patiko dirbti, o profesinė pradžia buvo darželio auklėtoja. Po to metodininkė, dar vėliau vedėja – visą laiką su vaikais, su žmonėmis, o kai gali padėti žmogui – čia išvis fantastika.

– Gal tas noras padėti kitam atėjo iš šeimos. Kokia buvo Jūsų vaikystė?

– Gimiau ir augau Tauragėje, čia baigiau 1-ąją vidurinę mokyklą. Vaikystė buvo sudėtinga, mama mudu su broliu viena augino, tėvelis sukūrė kitą šeimą. Turbūt todėl gyvenimas mane išmokė savarankiškai priimti sprendimus. Bet aš turėjau be galo jautrią, gerą mamą, mamos meilė mums buvo tas vilties ir gerumo skydas. Sunku tai paaiškinti, nes, jei tu gauni tą meilę, didelę meilę, turi su kažkuo tuo pasidalinti, todėl ir mąstai – tau mama tiek davė meilės, tiek mylėjo, tai gal ir tu gali kažkam padėti. Kai baigiau vidurinę, net neabejojau, kad pedagoginis manęs laukia, o kai įstojau ir prasidėjo pirmosios praktikos, supratau, kad pataikiau – man tinka ir patinka.

– Kada suvokėte kad gavote didžiulę dozę švelnumo?

– Žinokit, tai tikriausiai suvoki, kaip ir visi, kai netenki. Kai mano mamytė išėjo anapilin, tada suvokiau, ko netekau, nes ta jos begalinė meilė vaikams atrodė, kad taip ir turi būti. Tą labiausiai suvoki, kai jau pats turi savo šeimą, vaikus ir tai, ką gavai, stengiesi perduoti ar darbe, ar savo vaikams, anūkams, galbūt dar ir ta moteriškoji prigimtis įtakos turi. Mes su broliu buvome skirtingi – jis ramus, o aš tokia judri, visur norinti spėti – mėgau sportuoti, lankiau ir sporto mokyklą, dalyvavau įvairiose veiklose ir mokykloje, ir užklasinėje veikloje, kad tik galėčiau save realizuoti. Tai padeda ir dabar, norisi padaryti dar daugiau...

– Tik baigusi Šiaulių K. Preikšo pedagoginį institutą, kur įgijote ikimokyklinės pedagogikos ir psichologijos dėstytojos, ikimokyklinio auklėjimo metodininko specialybę, pradėjote dirbti Akmenės rajone vaikų darželio auklėtoja. Kaip likimas atvedė į Mažeikius?

– Po mokslų gavau paskyrimą į Akmenės rajoną. Man labai sekėsi su vadovais, jų buvo trys. Pirmoji vadovė, direktorė Rimkienė, manimi rūpinosi kaip savo dukra ir pabardavo kaip mama, nes jos dukra buvo tų pačių metų ir studijavo tą patį, ką ir aš. Lenkiu prieš ją galvą, nes tai nuostabi pirmoji darbdavė, kuri parodė man kelią, vedė ir buvo mano mokytoja. O į Mažeikius atvedė meilė, aš irgi meilės emigrantė (juokiasi), čia sutikau antrąją pusę, susituokėm, čia gimė vaikai – dukra ir sūnus, kurie čia gyvena, yra sukūrę šeimas. Esu turtinga ir laiminga močiutė – turiu tris anūkus. Šiuo metu dukra – geriausia mano draugė. Atvykusi į Mažeikius pradėjau dirbti auklėtoja lopšelyje-darželyje „Žilvitis“, kolektyvui vadovavo direktorė Irena Petrutienė – tai buvo nuostabus žmogus, kuri man daug kuo padėjo ir pamokė. Po kiek laiko pasiūlė dirbti metodininke lopšelyje-darželyje „Liepaitė“, vėliau tapau šio darželio vedėja, galiausiai pradėjau vadovauti Mažeikių r. vaikų našlaičių ir senelių globos namams.

– Minėjote apie iššūkius, kokį didžiausią iššūkį turėjote ir koks rizikingiausias Jūsų poelgis?

– Viskas daugiau susiję su darbu. Jis man viena didžiausių vertybių. Kaip juokaujame šeimoje, kad mano pomėgis – tai mano darbas. Jaučiu malonumą dirbdama, todėl ir keičiau specialybę – įgijau socialinio darbo magistrą, kad galėčiau kokybiškai dirbti šį darbą. Rizikingiausias poelgis, kai surizikavome Plinkšių filialo veiklą vykdyti, paklausus, ar imsiuos šios veiklos, nepamatuotai, labai greitai pasakytas – taip norim, imam, darom. Statybos buvo sunkios, daug nervų kainavo. Tai buvo didelė rizika. Dabar prisimenu, sunkus etapas buvo, kai reikėjo ir vadovauti Vaikų našlaičių ir senelių globos namams, ir statybas prižiūrėti, vadovauti rekonstrukcijai, ir įstaigų reorganizaciją padaryti, bet nėra to, ko žmogus negalėtų padaryti. Jei Dievulis tau siunčia tuos iššūkius, vadinasi, juos gali padaryti. Aišku, ir padarėm, žinoma, ne viena – su visa komanda, kuri buvo labai gera – man visada sekėsi su komanda.

– Jūs panaikintos mokyklos patalpas pritaikėte patogiam senolių gyvenimui čia. Kaip priėmė kaimo bendruomenė?

– Oi, šauniai, mes bijojome, kaip mus, naujakurius, priims, bet mus taip gerai priėmė, vyksta ir bendri koncertai, renginiai, kokia graži Žolinė buvo, kokį didžiulį advento vainiką pynėme. Mes turime koplytėlę, kur vyksta šv. Mišios, į jas ateina ir bendruomenės nariai.

– Ar pagalvojate apie senatvę, juk dirbate tokioje įstaigoje, kuri lyg ir primena apie jos neišvengiamumą?

– Ne, niekada negalvojau, bet niekada nebijočiau globos namų. Pati vadovauju ir galiu įvertinti. Vienintelis, ką keisčiau, jei galėčiau – stengčiausi, kad visi gyventų vienutėse. Dabar įstaigoje turime 10 vienviečių, 15 dviviečių kambarių. Greta gyventi su kitu žmogumi ne visada ir ne visiems išeina, bendrauti galima išėjus į bendras erdves. Žmonės turėtų perlipti tą barjerą ir nebijoti globos namų. Senatvė... Žiūrint, kokia ta tavo senatvė, kokia sveikatos būklė, viskas priklauso nuo to. Jei manim reikia rūpintis, tuomet vaikai turi atsisakyti darbų ir mane slaugyti. Nežinau, ar tai teisinga, kai yra pritaikytos sąlygos institucijoje. Laikai keičiasi – vaikai turi gyventi savo gyvenimą. Aišku, jei senas žmogus gali dar savimi pasirūpinti, jis puikiai jausis savo artimųjų šeimoje. O jei ne?

– Ar įsisukus į tokį darbų verpetą, belieka laiko sau?

– Reikia nepamiršti savęs. Per tą reorganizaciją aš buvau tiek išsisėmusi. Pradedi galvoti, kad gyvenimas eina pro šalį, pastebėjau, kad ir šeimą labai skriaudžiu, visada pervargusi. Turėdama gerą šeimos palaikymą, sustojau, o ir dukra vis kartojo, kad reikia susiimti, šypsotis. Tai užsiėmiau ir kita veikla – esu įkūrusi „Biručių“ klubą, sąraše 42 mažeikiškės Birutės, nors susirenkame 15–16. Tai į kavinę susibėgame pakalbėti, tai į ekskursiją išvažiuojame. Idėja kilo labai paprastai – vardadienio dieną, vasario 5 d., su vyru pietavome kavinėje, prie kito stalelio pietavo kita Birutė, išeinant pasveikinome viena kitą su vardadieniu, pasijuokėme abi, sakome – reikia Biručių klubą steigti. Gal po mėnesio ją sutikau turguje, o ji ir klausia – tai kada renkamės, nustebau – kur renkamės. Sako „Biručių“ klubą sakei įsteigsi, o aš tokio charakterio, jei pasakiau, tai ir padarau. Ir ką manote... Po kokio mėnesio susirinkome gal 12 Biručių, mat daug jų pažinojau. Taip ir įsteigėme, jau penkeri metai gyvuojame. Mūsų tikslas – propaguoti lietuvybę, ją išsaugoti, kas dabar bededa Birutės vardą... Bet nuvažiuoji į užsienį ir pašaukus Birutę iškart aišku, kad tai lietuvaitė – tai lietuviškas vardas. Tai veikla dėl savęs: istoriką pasikviečiame, važiavome į Palangą ant Birutės kalno – ten vyksta Birutės parko dienos, važiavome į Šiaulius – „Rūtos“ šokolado fabrikas anksčiau vadinosi „Birutė“, kur dar susitikimai su žymiomis Birutėmis. Mūsų toks klubas – vienintelis Lietuvoje. Stengiamės propaguoti šį vardą, buvau ir Metrikacijos skyriuje, ir pas kunigą, prašiau, kad praneštų, jei kas duotų šį vardą, kad ją galėtume pagloboti, ir per penkerius metus tokios informacijos negavome – nė vienos Birutės nesulaukėme.

– Gal turite kokį planą „chuliganą“, susijusį su Plinkšėmis?

– Mes turėjome ir jį jau įvykdėme – įsteigėme Plinkšėse Socialinės gerovės centrą (NVO). Jame apie 20 narių savanorių – tai Plinkšių bendruomenės atstovai, mūsų įstaigos darbuotojos, yra ir kitų savanorių. Mes padedame sunkiau besiverčiančioms šeimoms, gyvenančioms Plinkšėse, Šerkšnėnų seniūnijoje. Dalyvaujame Maisto banko akcijose, vežame maistą, drabužius, prieš mokslo metų pradžią aprūpiname mokymuisi reikalingomis priemonėmis. Padedame dabar vienišai mamai, kuri kabinasi į gyvenimą, ieškome rėmėjų, kas padėtų jai įsigyti darbo įrankius.

– Kokį „varikliuką“ turite, galėtumėte sėdėti ir džiaugtis anūkais?

– Bet aš ir džiaugiuosi anūkais, užtenka laiko, mat jie greta. Savęs realizaciją man veikla duoda. Jei noriu ir galiu padaryti, tai ir darau. Kartą per savaitę dalyvauju „Sidabrinės linijos“ veikloje, pakeliu ragelį pabendrauti su močiute. Skiriu pusvalandį ar valandą ir man gera, kad padariau kažką laimingesnį. Tų veiklų yra ir daugiau – tai ir Lietuvos pagyvenusių ir neįgalių asmenų vadovaujančių darbuotojų asociacijos „Rūpestinga globa“ viceprezidentė, teko ir Mažeikių r. tarybos nare pabūti, vadovavau Sveikatos priežiūros ir socialinių reikalų komitetui. Dalyvauju įvairiuose renginiuose tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų, tenka pranešimus paskaityti, Socialinių paslaugų ir priežiūros departamento komisijose dalyvauti ir t. t.

– Minėjote, kad vienas iš pomėgių – darbas, o kitiems pomėgiams laiko lieka?

– Mėgstu keliauti pagal galimybes, dažniausiai į netolimas keliones, kiek leidžia finansinės galimybės, nesu materialistė – didžiausias turtas – ŠEIMA ir DARBAS. Jei yra galimybė, išvykstu ir toliau – ką tik grįžau iš kelionės, buvau Prancūzijoje, Italijoje, Monake, Prahoje, Čekijoje, keliavome autobusu su kolegėmis, bet dažniausiai keliauju su vyru. Mėgstu slidinėti nuo kalnų. Kadangi vyras motociklu važinėja, tai aš taip pat velku tą odinę aprangą, sėdu ir važiuoju. Norėjau mokytis važinėti motociklu, bet niekas manęs nemoko (juokiasi). Kažkada mėgau ir siuvinėti, ir megzti. Paskui pasinėriau į darbus ir tie smulkūs darbeliai nutolo. Paskaitau knygas: ir profesinę literatūrą, ir lengvo turinio atsipalaidavimui. Nors labiau mėgstu aktyviai poilsiauti – čiumpu dviratį ir lekiu, tai su anūkais po parką pasivaikštom.

– Kaip lepinate anūkus?

– (Atsidūsta) Oi, sunkiai su tuo lepinimu... Saldainių mama duoti neleidžia, bet... parvykstu iš kelionės, kaip neparveš močiutė anūkams saldainių. Daugiau lepinu pramogomis – tai į parkelį išeinam, į Balsių parką pasikarstyti važiuojam, vyresniajam anūkui jau 12 m., į Klaipėdos delfinariumą važiuojam. Vietoj saldainių – pramogos, mažiuką trimetį mašinėlėmis palepinu.

– Kokias tradicijas puoselėjate?

– Pagrindinės – Kalėdų rytas būtinai namuose, šventas reikalas – Kūčios, visada pas mus būna malda. Velykoms, jei tik geras oras, prisimąstom įvairių dalykų – ir medžius pasipuošiam išvažiavę į gamtą. Kol buvo mažesni anūkai, su vyru darydavome jiems šventes gimtadienio proga. Kuo tik mes nebuvome – ir klounų fiestą darėme, ir piratais buvome. Kai vyresnysis anūkas paaugo, pareiškė, kad dabar nei klounai, nei fėjos nebedomina, ir tarė, kad nori futbolo temos. Mes su vyru apsirengėme teisėjais, pasiėmėme futbolo kamuolį ir ką – buvo varžybos sode. Kartu dalyvauja ir vaikučių tėvai, visko prigalvojame. Dabar jau yra vaikams žaidimų kambariai, daug pasiūlos, todėl kitomis pramogomis papuošia savo šventes.

– Minėjote, kad turite sukaupusi nemažą klounų kolekciją. Ar tai vienas iš pomėgių?

– Tai jau praeitas etapas, sudėta į maišus, reikės kažkam padovanoti. Namuose turiu šaukštelių kolekciją – su miestų ženklais, herbais. Pati parsiveždavau ir draugai padovanoja – turiu daug, visa siena nukabinėta, bet nesu azartiška kolekcionierė.

– Ką tik paminėta Socialinio darbuotojo diena, artėja Jūsų vadovaujamos įstaigos jubiliejus...

– Visiems, dirbantiems socialinį darbą, palinkėsiu labai paprastai – linkiu nepavargti, nes reikia turėti ir širdies, ir meilės, ir jėgų, nes tas, pas kurį ateini, iš tavęs labai daug tikisi. Mes, socialiniai darbuotojai, privalome padėti žmogui, kad jis tavimi patikėtų, suvoktų, jog yra saugus, galėtų į tave atsiremti. Taip pat norisi palinkėti sveikatos, šypsenos, nes būtent jos laukia klientas. Savo darbuotojoms, kolegėms noriu padėkoti už atsidavimą savo darbui, kad mūsų gyventojai būtų laimingi, nes gali į jas atsiremti, yra saugūs ir gali pasitikėti. Svarbiausia, linkiu tikėti ir rūpintis savimi... Gyvenimas susideda iš daugelio dalykų. Nepamirškime, kad turime savo šeimas, branginkime jas ir save. Tada viskas bus gerai.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode