Paminėta Gedulo ir vilties diena

 

 

Trečiadienį mažeikiškius subūrė ir suvienijo prasmingi, visai Lietuvai gilius, skaudžius 1941-ųjų metų praradimus bei išgyvenimus menantys renginiai – paminėta Gedulo ir vilties diena. 1941 m. birželio 14-ąją prasidėjo masiniai trėmimai. Prisimenant šiuos įvykius prie Mažeikių geležinkelio stoties uždegtos žvakutės, padėtos gėlės. Bažnyčioje aukotos šv. Mišios, Kultūros centre vyko tremtinių ir politinių kalinių chorų koncertas. Ši diena paminėta ir Sedoje bei kitose rajono vietose.

Pagerbti malda

Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje šv. Mišiose melstasi už tremtinius ir politinius kalinius. „Kaip gyvulius sumetė ir išvežė... Čia susirinkusieji tų įvykių dalyviai ir jų artimieji skaudančiomis širdimis klausiate, kodėl? Kodėl toks turėjo būti įvykis, toks skausmas?! Į šį klausimą turbūt neatsakysime, – šv. Mišių įžangoje kalbėjo kun. Paulius Jaraminas. –  Akimirka, kai ašara nurieda per skruostą tokia sūri, o žodžių ištarti negali. Čia susirinkome pagerbti senelių, tėvų ir ištarti: „Aš esu laisvas.“ Melskime, kad tai nepasikartotų.“

Koncertavo chorai

Vakare Mažeikių kultūros centro Didžiojoje salėje surengtas iškilmingas koncertas „Amžinam įšalui tirpstant“, kuriame  dalyvavo Lietuvos miestų chorai: Mažeikių kultūros centro politinių kalinių ir tremtinių choras „Atmintis“ (vadovė Zita Gužauskienė, koncertmeisterė Jurgita Kungienė), Kretingos kultūros centro buvusių tremtinių choras „Atminties versmė“ (vadovė Kristina Rimienė, koncertmeisterė Goda Čaraitė), Mažeikių trečiojo amžiaus universiteto choras „Melodija“ (vadovė Janina Grušienė).

Nuostabiais balsais sužavėjo Irenos Petrulionienės ir Vladimir Novikov duetas, charizmatiškoji solistė Dina Mataitienė, atlikusi ukrainietiškas dainas, solistas Dovydas Jokubauskis ir I. Petrulionienė. Koncertinę programą šokiais paįvairino Mažeikių kultūros centro šokių kolektyvas „Jurginėlis“, nuostabų pasirodymą dovanojo Klaipėdos ukrainiečių dainų ansamblis „Prosvit“.

Tos lemtingos birželio 14-osios dienos įvykius prisiminė Mažeikių rajono savivaldybės mero pavaduotoja Sigutė Bernotienė ir Savivaldybės tarybos narė Lina Rimkienė.

Dėkojo dalyviams

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Mažeikių skyriaus pirmininkė Bronė Tautvydienė  ir choro „Atmintis“ vadovė Z. Gužauskienė dėkojo visiems choristams ir jų vadovams, solistams ir svečiams, atvykusiems ir surengusiems žiūrovams gražią programą, dovanojusiems nepakartojamas, šiltas akimirkas. Renginiui baigiantis atlikėjams įteiktos gėlės, išsakytos padėkos.

Įgavo kitokį atspalvį

                     

Antrus metus Sedoje Gedulo ir vilties dienos minėjimas įgauna kitokį atspalvį. Pernai Kultūros centre buvo rodomas meninis filmas „Ekskursantė“, šiemet – dokumentinis filmas „Ledo vaikai“, kuris atskleidžia totalitarinių režimų aukų istorijoje rečiau nagrinėjamą temą – tremtinių vaikus, jų identiteto sampratą, kviečia permąstyti šį istorijos puslapį platesniame Europos kontekste. Filmo herojai: lietuvė, kelios moterys latvės ir kazachų tautybės vyriškis, dalijasi savo tėvų prisiminimais apie tuos šiurpius laikus.

Dalijosi prisiminimais

Po filmo peržiūros prie arbatos puodelio apie savo tėvelį sediškį Joną Stonkų pasakojo jo dukra, buvusi sediškė, bet jau daugelį metų gyvenanti Kaune, Leonora Viktorija Stonkutė-Čepienė. Garbaus amžiaus sulaukusios moters teigimu, jos tėvelį suėmė tuoj po Sedos kautynių – 1944 m. spalio 7-ąją.

„Netikėjome, kad viskas baigsis taip liūdnai. Mama sakė, kad šiek tiek palaikys ir paleis, tačiau pagal 68-ojo straipsnio antrąją dalį tėtis buvo nuteistas ilgiems 25-eriems metams kaip nelojalus tarybų valdžiai ir pateko į Vorkutos lagerį – amžinojo įšalo žemę.  Kai jau išvežė, galvojome, kad baigsis karas ir sugrįš“, – pasakojo L.Čepienė.

Tačiau pasibaigus karui į gimtinę J. Stonkus dar negrįžo. Tai jam pavyko padaryti tik po Stalino mirties.

Pasak L. Čepienės, grįžęs tėvelis apie lagerio baisumus daug nepasakojo: pernelyg skaudu jam buvo visa tai prisiminti. Vis dėlto keletą faktų moteris pateikė. J. Stonkus ir kiti vyrai dirbo anglies kasimo šachtoje, į kurią buvo nuleidžiami, o iškeliami tik tada, kai nuo nepakeliamai sunkaus darbo nualpdavo. Svilindavo 40 laipsnių šaltis, o nežmoniškai sutepti drabužiai būdavo iškaitinami krosnyje.

Kai Leonora baigė vidurinę mokyklą, negalėjo įstoti studijuoti pedagogikos: lydėjo tėčio buvimo lageryje dėmė. Tik trupučiuką „pakoregavusi“ duomenis ir parašiusi, kad yra kilusi iš darbininkų šeimos, mergina pateko į studentų gretas ir dar gavo padidintą stipendiją.

Buvusi sediškė susirinkusiesiems pasakojo ne tik apie savo tėčio kalinimą, bet ir  prisiminė savo vaikystės, jaunystės metus, kai Sedoje gyveno nemažai žydų tautybės žmonių, papasakojo apie jų užsiėmimus bei kultūrą, apibūdino, kur buvo vilnų karšykla, NKVD būstinė ir kitos žinomesnės miestelio vietos.

Alina JONIKĖ

Valerija KVEDARAITĖ

Autorės ir

Gintauto Griškėno nuotraukos

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode