Virginija Vingrienė: Kauno kogeneracinės jėgainės vertėtų atsisakyti

 

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje diskutuojama dėl atliekų deginimo kogeneracinėse jėgainėse. Kol kas Lietuvoje atliekos deginamos vienoje jėgainėje – Klaipėdoje. Dar dvi tokias jėgaines planuojama statyti Vilniuje ir Kaune. Jų statyba kainuos daugiau kaip 500 mln. eurų. Teigiama, kad per metus trijose jėgainėse bus galima sudeginti 615 tūkst. tonų atliekų.

Kauno technologijos universiteto mokslininkų Seimo Energetikos komisijai pateiktoje studijoje paskaičiuota, kad pastačius dvi naujas jėgaines Kaune ir Vilniuje, jau 2030 metais jų efektyviai veiklai trūks per 180 tūkst. tonų atliekų.Mokslininkų teigimu, net ir optimistiškiausiu atveju bendras deginimui skirtų atliekų kiekis sieks tik 433,8 tūkst. tonų.

Labai akivaizdu, kad šiandien planuojamos vienos iš trijų kogeneracinių jėgainių, t.y. Kauno su 200 tūkstančių t atliekų deginimo pajėgumu, projekto būtina atsisakyti. Juo labiau, kad Kaune jau ir šiandien tarpusavyje konkuruojančios esamos biokuro katilinės patenkina miesto šilumos pigesne kaina poreikius. Žvelgiant optimistiškai, labai logiška, kad įgyvendindami uždaro ciklo ekonomikos aspektus ir kitose dviejose Klaipėdos ir būsimoje Vilniaus kogeneracinėse jėgainėse dalį degiųjų atliekų arba kietojo atgautojo kuro (KAK) teks keisti kitos rūšies kuru arba atsisakyti. Juk Lietuvoje ir visoje Europos Sąjungoje (ES) ambicingai plėtojant žiedinės ekonomikos modelį, kuriuo siekiama daugiau atliekų perdirbti, naudoti kaip žaliavas kitų produktų gamybai ir naudoti mažiau išsenkančių šaltinių, atliekų šalinimo sąvartynuose turi būti palaipsniui atsisakyta iki 2030 m. (pvz. diegiant naujas atliekų perdirbimo technologijas), o jų šalinamas kiekis neturėtų viršyti net 10 procentų. Deginimas energijos gavybos tikslais yra tik vienas atliekų tvarkymo būdų, bet ne pagrindinis tikslas. Čia Komisija pareiškusi savo griežtą poziciją, kad šis kiekis negali viršyti 20-25 proc., o, kad šalys narės mažintų šiuos kiekius rekomenduoja deginimo mokestį, kuris Lietuvoje Lietuvos energijos teigimu siektų 30 Eur/t ir be abejo gultų trečiąja našta ant mūsų vartotojų pečių. Juo labiau, kad Europos Komisija savo komunikate, kalbėdama apie atliekų tvarkymą energijos gavybos tikslais pirmenybę teikti siūlo cemento ar kalkių gamybai. Tačiau sprendžiant klausimą dėl po MBA liekančių degiųjų atliekų, Aplinkos ministerija nusprendė deginti jas šilumos ir elektros energijos gavybos tikslais, tam įrengiant dar dvi papildomas kogeneracines jėgaines Vilniuje ir Kaune (viena jau veikia Klaipėdoje, administruojama Suomijos kapitalo įmonės „Fortum Lietuva“). Atrodytų, kad vienu šūviu nušaunami du zuikiai – išsprendžiamas atliekų tvarkymo klausimas ir tuo pačiu pigesne šiluma aprūpinami du didžiausi Lietuvos miestai. Sprendimas ieškoti pigiausio šilumos energijos tiekimo varianto, apgalvotai ir efektyviai panaudojant prieinamas atliekų tvarkymo galimybes, yra sveikintinas, tačiau kodėl nuspręsta nepasinaudoti kitomis atliekų panaudojimo alternatyvomis, taikomomis pasaulio praktikoje?

Pavyzdžiui, Akmenės cemento gamykla gali per metus sudeginti ne vieną dešimtį tūkst. tonų sertifikuoto KAK; degiąsias atliekas galima naudoti ir kitose pramonės šakose. Tokių alternatyvių sprendimų paieška tampa itin svarbi įvertinus tai, kad naujosios kogeneracinės elektrinės neišvengiamai konkuruos su mažosiomis biokuro jėgainėmis, taip pat gaminančiomis šilumos energiją. Adekvačiai neįvertinamos ir naujų atliekų perdirbimo technologijų diegimo galimybės, dėl ko galėtų sumažėti iki šiol neperdirbtų atliekų kiekiai, sudaryta galimybė kurti naujus verslus ir daug naujų darbo vietų.

Taigi, jei mokslininkų paskaičiavimais po 2030 m. būtų 420 tūkst. tonų degintinų atliekų, jų kogeneracinėms jėgainėms teliktų 320-300 tūkst. tonų,  kai Klaipėdos „FortumHeat Lietuva“ pajėgumai šiandien siekia 255 tūkst. tonų, o Vilniaus planuojamos jėgainės, kurio statybai Lietuvai jau suteikta 190 mln. Eur Junkerio fondo paskola – 160 tūkst. t. O akmenės cemento gamykla kasmet teigia sudeginsianti 100-120 tūkst. t sertifikuoto KAK.

Tuo tarpu Kauno su 200 tūkst. t pajėgumu jau gerokai perteklinė. Nes trijų kogeneracinių jėgainių metiniai atliekų deginimo pajėgumai pagal dabartines prognozes siektų 600 tūkst. tonų. Gerokai sunkiau yra prognozuoti, su kokiais atliekų kiekiais tvarkysimės iki 2030 metų ir po jų. Kiek tikėtinas yra atliekų trūkumas ir jo dengimas importu? Metinis deginimui tinkamų pramoninių atliekų srauto dydis Lietuvoje niekam nėra gerai žinomas dėl visiško atsakingų institucijų nesusikalbėjimo. Dar sunkiau numatyti, kokius skaičius realiai matysime 2030 metais, juo labiau, kad niekas gerai nežino, kaip suveiks ir kokias pasekmes turės ekologinis Lietuvos piliečių sąmoningumas bei inovacijos atliekų perdirbimo technologijose.

Nieko konkretaus negalima pasakyti ir apie galimo perdirbimo rezultatyvumą, nes verslas yra dinamiškas ir gali netikėtai rasti patrauklių alternatyvų atliekų tvarkymui. Juo labiau, kad būdų iš perdirbtų atliekų uždirbti tikrai yra ir tai daug patraukliau negu dar patiems primokėti už deginimą kogeneracinėse jėgainėse. Kokiu keliu verslininkai pasuks, abejonių nekyla.

Dėl ko tikrai galima neabejoti – tai, kad vienoks ar kitoks deginimui tinkamų atliekų kiekis tikrai liks. Tačiau akivaizdu, kad trijų deginimo jėgainių tikrai nereikės ir Kauno projekto labai protinga ir būtina atsisakyti.

Virginija Vingrienė yra Seimo Aplinkos apsaugos komiteto ir Energetikos komisijos narė

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode