Pal. Itala Mela: nuo paaugliško ateizmo iki besąlygiško atsidavimo Dievui

 

Birželio 10 d. La Specijos mieste Italijoje paskelbta palaimintąja Itala Mela, gyvenusi 1904 -1957 metais. Apie šios pasaulietės, benediktinų oblatės, kurios įžadų vardas buvo Švč. Trejybės Marija, šventumo kelią pasakoja Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Angelo Amato.



Nepaisant silpnos sveikatos ji mokytojavo, vykdė įvairias didaktines ir apaštalines veiklas. Po mėnesius trukusių kančių, ji mirė su šventumo žyme La Specijoje 1957 m. balandžio 29 dieną, būdama penkiasdešimt trejų metų amžiaus.

Švč. Trejybė buvo jos gyvenimo ir misijos centras ir pagrindas. Perėjusi nuo paaugliško užsispyrėliško ateizmo iki besąlygiško atsidavimo Dievui, Itala kilo į šventumo kalną nepaisydama jokios psichologinės, fizinės ir dvasinės kliūties.

Pasak kardinolo Amato, Italos Melos gyvenime galima išskirti tris etapus. Pirmasis – paaugliškas nerūpestingas gyvenimas, nesidomint tikėjimu. Abejingumą, šaltį ir panieką bažnytiniams dalykams perėmė iš ateistinių pažiūrų tėvo. Tačiau Viešpats laukė prie jos širdies durų ir beldėsi. Taip priartėjo antrasis etapas, kai Genujos universiteto literatūros programos studentė apsigyveno Tyrosios Dievo Motinos seserų pensionate.

Kai vienuolės 1922 m. ją pakvietė dalyvauti Nekaltai Pradėtosios šventėje, Itala iš pradžių jautė prieštaravimą ir atmetimą. Paskui, nenorėdama nuvilti geraširdžių seserų, kurios patraukė ją savo paprastumu ir maldos dvasia, kapucinų bažnyčioje ji priėjo išpažinties. Tai buvo netikėtas susitikimas su malone, kuri pradėjo budinti jos sielą ir paskatino ją ištarti: „Viešpatie, jei tu čia esi, leisk tave pažinti“. Tai abejonių ir vidinio nerimo laikas, trukęs keletą mėnesių. Tačiau Šventoji Dvasia veda ją po truputį į nusiraminimą, pripildydama ją ramybės ir tikrumo jausmu.

Ir taip Itala grįžo prie savo Krikšto tikrovės. Atrastas tikėjimas traukė ją kaip magnetas. Tokiu būdu Šventoji Dvasia grąžino visuomenei ir Bažnyčiai merginą, giliai tikinčią ne tik savo krikščionišku gyvenimu, tačiau ir šventumu.

Žinojimas, kad jos sieloje gyvena Švč. Trejybė, paskatino Italą ne tik duoti įprastus neturto, skaistumo ir paklusnumo įžadus, tačiau ir pasišvęsti atsiskyrėliškam gyvenimui bei pilnai atsiduoti dieviškajai apvaizdai. Ji nori priklausyti tik Dievui, kaip paklusni Tėvo dukra, ištikima Kristaus mokinė, tikras Šventosios Dvasios tabernakulis.

Gili meilė Švč. Trejybei skatino ją gręžtis link stokojančių, apglėbti juos konkrečiai ir švelniai. Itala, nepaisydama savo gana ribotų finansinių galimybių, padėjo žmonėms ne tik maldomis ir patarimais, tačiau ir pinigais, maistu ar parūpindama drabužių, padėdama spręsti kasdienes gyvenimiškas problemas. Visa tai – nepaisant jos silpnos sveikatos, tai paskatino jos ankstyvą mirtį.

Kardinolas Angelo Amato sako, jog palaimintoji Itala Mela šiandien mums liudija, kad visuotinis kvietimas į šventumą skirtas ne tik kunigams ir pašvęstiesiems, tačiau ir tikintiems pasauliečiams, kurie autentiškai išgyvena krikšto pažadus, kurie gali tapti naujosios evangelizacijos veikėjais. Visuomenei reikia pasauliečių šventumo visur: švietimo, šeimos, socialinės komunikacijos, ekonomikos, sporto, politikos srityse. Per Pal. Italos Melos pavyzdį Bažnyčia skelbia tikinti, kad pasauliečiai ne tik gali  pilnai išgyventi krikščionišką šventumą, tačiau ir būti  visuomenės kultūrinio ir dvasinio atsinaujinimo varikliai. Pasauliui reikia šventų pasauliečių, kurie atneša žmonijai brangių liudijimo, gerumo ir meilės vaisių. (Vatikano radijas)

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode