„Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa“ (Mt 17, 2)

 

      Viešpaties Atsimainymo sekmadienis mums primena Jėzaus neblėstančią šlovę ne tik Jo gyvenimo pavyzdžiu dulkėtoje Galilėjos krašto žmonių kasdienybėje, bet ir artimiausių mokinių akivaizdoje. Jėzaus veidas ir drabužiai suspindi akinama šviesa, kuri šviečia, bet nedegina tų, kurie ieško atsakymų į amžinojo gyvenimo klausimus. 

      Praėjusių savaičių Švento Rašto kelionėje panašiai sutikome Mozę, kuris prie Dievo kalno Horebo išvysta erškėtį, kuris dega, tačiau nesudega. Tai patraukia Mozės dėmesį pasidomėti keistu gamtos reiškiniu, kuris atveda jį į susitikimą su Gyvuoju Dievu.

      Pasakojimas apie Jėzaus atsimainymą ant Taboro kalno mums primena, kaip svarbu žmogaus dvasinio gyvenimo kelyje turėti savo Kalną – Jėzų. Į šitą Kalną kopiame ne vieną valandą ar vieną dieną, bet visą savo gyvenimą. Jei tik pagalvojame, kad mums užtenka dvasinio aukščio, kaipmat kyla pavojus nuriedėti ten, kur kažkada pradėjome savo dvasinio gyvenimo kelionę. Dar daugiau – kalno viršūnės vaizdinys, kur sutinkame Jėzų Mozės ir Elijo artumoje, Petro, Jokūbo ir jo brolio Jono akivaizdoje trokštančius sustabdyti šią svaiginančią akimirką pastatant palapines. Šis vaizdinys mums turi priminti svarbą rasti laiko dvasiniams pakylėjimams Dievo namų ir gamtos artumoje, idant išvengtume kasdienio gyvenimo nusivylimo žabangų (juk šiandien taip populiari depresijos žabanga ir į ją panašūs kiti dvasinio gyvenimo atkritimo recidyvai).

      Viešpaties Atsimainymo žinia visų laikų Bažnyčiai įvairiopa: tai ne tik Jėzaus dangiška šlovė, bet neatskiriama žinios dalis yra ir kančia, ir mirtis, ir Prisikėlimas.

Kun. Egidijus ARNAŠIUS

Airija 

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode