„Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ (Mt 14, 27)

 

Eilinių metų  devynioliktojo sekmadienio Evangelija mums primena Jėzaus ėjimo vandeniu stebuklą. Jėzus ne stebuklais rūpinosi pasitikrinti savo reitingus mokinių akivaizdoje, bet veikiau Jis patikrino mokinių tikėjimą. Šio sekmadienio Evangelijos žinia aiški – tikėjimas įgalina mus gyventi visavertį dvasinį gyvenimą. Be tikėjimo mūsų gyvenimas skęsta  audrose ir bangų šėlsme.

Šio sekmadienio Evangelijoje susitinkame su Petru ir jo vis dar abejonėmis apraizgytu tikėjimu, tačiau Petro asmenyje atpažįstame ne tik savo baimes, gyvenimišką skendimą, bet ir netvirtą mūsų tikėjimą. Petro asmenyje turime atrasti ir negęstančią tikėjimo ugnį, kuri rusena kiekviename iš mūsų. Tai jis, išgąsdintas ežero paviršiuje kartu su mokiniais pasirodžiusio Jėzaus, staiga ištaria: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“ (Mt 14, 28). Kiekvienas iš mūsų yra Petras, kai surandame jėgų patikėti savo gyvenimą Jėzui, žengti savo pirmus žingsnius Dievo artumoje ir tuo pačiu, pajutus gyvenimo tvirtą pagrindą po kojomis, nukreipti savo žvilgsnį šalin nuo Jėzaus. Tada tokio atsitraukimo nuo Dievo pasekmė aiški: MES SKĘSTAME!

Nežiūrint Petro silpno tikėjimo, Jis tampa Bažnyčios uola, nes jis moka ištarti: „Viešpatie, gelbėk mane!“ (Mt 14, 31).  Šie Petro žodžiai galėtų būti ir kiekvieno iš mūsų kasdienės maldos dalis, kai supa mus gyvenimo audros, tamsa ir nežinia dėl rytojaus.

Kun. Egidijus ARNAŠIUS

Airija

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode