Didysis įsakymas: Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis; mylėk savo artimą taip, kaip save patį

  

Vienas iš Rašto aiškintojų priėjo prie Jėzaus ir paklausė: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“ Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: „Klausyk, Izraeli, – Viešpats mūsų Dievas yra vienintelis Viešpats; tad mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis.“ Antrasis: „Mylėk savo artimą, kaip save patį.“ Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu.“ Tuomet Rašto­ aiškintojas jam atsakė: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei:­ „Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo; o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą, kaip save patį“ svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas.“ Matydamas, kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: „Tu netoli nuo Dievo Karalystės!“ Ir niekas daugiau nebedrįso jo klausinėti (Mk 12, 28–34).

Evangelijoje minimas Rašto aiškintojas iškėlė svarbų klausimą, koks įsakymas svarbiausias. Tuometinėje žydų įstatymų aiškinimo knygoje – Toroje – buvo įrašyta 613 įsakymų, kurių privalėjo laikytis Dievui ištikimi izraelitai. 365 buvo draudžiantys ir 248 įsakantys. Matome, kad Rašto aiškintojo klausimas visai pagrįstas. Jėzus atsako sujungdamas du Senojo Testamento reikalavimus į vieną Dievo ir artimo meilės įsakymą. Išgirdęs Jėzaus atsakymą, šis žmogus nuoširdžiai apsidžiaugė. Iš Jėzaus lūpų išgirdęs tai, ką ne kartą svarstė, jis pasakė: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei.“ Filosofija moko, jog niekas negali mylėti to, ko nepažįsta. Dievo meilė irgi turi remtis pažinimu. Šiandien prisiminkime, ką žinome apie Dievą, kad mūsų Dievo meilė neatšaltų, bet naujai suliepsnotų. Savo tikėjimo išpažinimą pradedame žodžiais: „Tikiu Dievą Tėvą, Visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją.“ Įsigilinkime į kiekvieną žodį. Sakome, kad Dievas yra viso ko Kūrėjas. Atsiverčiame pirmąjį Šv. Rašto puslapį ir skaitome: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę.“ Ne tiktai sukūrė, bet ir atidavė savo mylimiausiam kūriniui – žmogui. Mokslas mums sako, kad Žemė kadaise buvo ugnies kamuolys. Šiandien ji pasipuošusi miškais ir sodais, miestais ir kaimais. Ar tai atsitiktinumas? Protas su tuo sutikti negali. Ir Apreiškimas mums sako, kad Dievas mums paliko šią nuostabią žaliuojančią žemę. Aprūpino viskuo, ko reikia žmogui. Padarė jį visų žemiškųjų turtų valdytoju. Įsigilink, žmogau, į savo buvimo slėpinį. Ne tik gyveni, bet ir turi protą, laisvą valią, esi apdovanotas kūrybinėmis galiomis, dalyvauji nuostabiausioje pasaulio dramoje kaip reikšmingas jos veikėjas. O, kad žmogus būtų išlikęs Dievui klusnus, kad nebūtų užsigeidęs pats tapti kaip Dievas, kad nebūtų valgęs to nelemto „gero ir blogo“ pažinimo vaisiaus! Bet ir po nuopuolio Dievo tėviška širdis žmogaus nepaliko be savo globos: ir baudė, ir vėl glaudė, pažadėdama galutinę pergalę prieš blogį.

Kristus mums Dievą pristatė kaip mūsų Tėvą: „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys <…> Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia“ (Mt 6, 7–8). Vis dėlto ir Kūrėjas, ir Tėvas nėra tos sąvokos, kurios galutinai pripildo mūsų širdį. Viešpats nori intymesnės draugystės. Jis pats mus kviečia: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28). Viešpatie, kuo tu mane vilioji? Kiekvieną kartą, kai pabūgęs tavo mokslo radikalumo renkuosi platų kelią, greitai visa būtimi pajuntu, kad ne tuo keliu pasukau, o širdyje vis kirba sūnaus palaidūno palyginimas: „Kelsiuos ir eisiu pas Tėvą!“ Dažnai mąstau, ką reiškia Tavo žodžiai: „Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Kai ieškodamas nusiraminimo ateinu į tuščią bažnyčią, mano žvilgsnis krypsta į kryžių. Žiūriu, Viešpatie, į tavo erškėčiuotą galvą, prikaltas rankas, pervertą šoną. Prisimenu Pauliaus žodžius: „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, – kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?! Kas kaltins Dievo išrinktuosius <…> Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, <…> kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės?“ (Rom 8, 31–35). Ne kartą mano mintys persikelia į Paskutinės vakarienės kambarį, kur Viešpats savo mokiniams plauna kojas. Jis elgiasi su jais kaip su artimiausiais žmonėmis: „Jau nebevadinu jūsų tarnais, <…> Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs“ (Jn 15, 15). Prisimenu savo draugus. Ak, tie mano draugai! Gera būti su jais, bet jie patys paskendę savo reikaluose. Tu, Viešpatie, nepalyginamas. Kiekvieną akimirksnį galiu Tave prisišaukti, intymiausiais ryšiais su Tavimi vienytis. O, kad visada išlikčiau žaliuojančia vynmedžio šakele!

Jėzus Kristus yra sakęs: „Aš ir Tėvas esame viena.“ Jeigu viena prigimtis, tai ir meilė viena. Eidamas Kryžiaus kelią, galiu mąstyti apie Tėvo meilę, kuris „taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16). Tėvas pamilo pasaulį ir panorėjo jį išgelbėti iš nuodėmės vergijos. Žiūrėk, nekantrusis žmogau, kaip Dievo Sūnus grumiasi dėl tavo laimės. Nešdamas kryžių, Jėzus klumpa ir vėl keliasi. Kaipgi kitaip įrodys savo meilę žmogui, jeigu ne iškeltas, kad visi matytų. Jis nori būti tarp dangaus ir žemės, kad žmogus neužmirštų nuodėmės baisumo ir meilės didumo. Kryžiaus kelyje Jėzus sutinka savo Motiną. Gal tik motinos širdis supras šį susitikimo kalaviją. Motina Jėzų lydi iki kalno viršūnės, girdi kūjo smūgius: perkalamos rankos, kojos. O, Marijos žemės žmogau, kodėl taip retai ateini pabūti Golgotos kalne, kur tęsiama Jėzaus auka! Ar nenori žinoti, kaip Dievas tave myli, kaip jis trokšta tave matyti savo karalystėje? Prisikėlęs Kristus klausė Petrą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?“ (Jn 21, 15). Tris kartus Jėzus šito klausė apaštalo, kurį buvo paskyręs būti Bažnyčios pamatu. Tik kai Petras tris kartus prisipažino, kad Jėzų myli, jis paskyrė Petrą būti aukščiausiuoju ganytoju. Savo gyvenime tu nuolat sutinki tave klausiantį Kristų: „Ar myli mane?“ Jis tavęs klausia kaip ir Petro: „Ar myli mane?“ Klausia, nors jau ne kartą buvai jo išsigynęs. Atsakyk šiandien su šventuoju Petru: „Viešpatie, žinai, kad tave myliu, tik suteik man savo malonės, kad ištverčiau kelyje, kurį man rodai.“

Parengta pagal Vievio parapijos informaciją

Dievo ir artimo meilės įsakymas 

Prieš pradedant pokalbį apie šį Dievo įsakymą, norėčiau paklausti, koks žodis šiandien dažniausiai skamba žmonių lūpose? 

Atsakymas, be abejonės, vienas – tai trumputis žodelis „aš“ arba „man“. Aš pirkau, aš pardaviau, aš padariau, aš pastačiau, aš „prasukau reikalą“ arba man reikia, man sekasi, man tai nepatinka ir t. t.

Žmogus yra tapęs savo egoizmo vergu. Egoizmas neleidžia jam aukotis vardan kito. Toks žmogus niekada neturi laiko net artimiausiems žmonėms, jis nemato skurstančio, alkstančio, stokojančio meilės ir dėmesio. Jis neturi laiko ir Dievui. Jo puikybė diktuoja, kad jis pats sau Dievas. 

Taip be Dievo ir žmonių meilės pasaulis darosi vis skurdesnis ir nežmoniškesnis. Iš žmogaus egoizmo kylantis pyktis, nepasitenkinimas, pavydas užgožia gražiausius jausmus, iškreipia bendražmogiškuosius santykius. 

Žodis „meilė“ dažnai sukelia pašaipėlę ar iššaukia pasipiktinimą.

Vienoje parapijoje buvo įsteigta Šv. Rašto pažinimo grupė. Vieną kartą į šią grupę atsitiktinai atėjo vaikinas. Kaip tik tą vakarą buvo perskaityta šios dienos Evangelijos ištrauka. Kunigui pradėjus kalbėti apie begalinę Dievo meilę, apie krikščionišką meilę vienas kitam, vaikinas garsiai sušuko: „Nesąmonė! Jūs vis kartojate – meilė, meilė, meilė... Aš nežinau, kas yra meilė. Viskas melas, visiškas absurdas!“ Visi sutrikę nutilo, pokalbis tą vakarą neįvyko. Kai visi išsiskirstė, vaikinas liko vienas su kunigu. Tuomet jis atvėrė širdį. Pasirodo, kai jis buvo dar mažas, girtuokliai tėvai jį išmetė į gatvę. Vaikinas augo įvairiuose globos namuose, mėtomas iš vienos vietos į kitą. Kunigas pakvietė vaikiną dažniau ateiti ir paprašė grupės narių rodyti šiam vaikinui daugiau dėmesio ir jautrumo. Vienas narys parūpino vaikinui darbą, vėliau vaikinas įsigijo profesiją, sukūrė šeimą. Taip darbais grupės nariai įrodė meilę artimui.

Kas gi yra meilė, kuri tiek daug diskusijų sukelia šiandien? 

Bažnyčios Katekizme parašyta: „Meilė yra dieviškoji dorybė, kurios padedami mes mylim Dievą labiau už viską vien dėl Jo paties, o savo artimą – dėl Dievo meilės – kaip save pačius“ (KBK,1822). 

Jėzus meilę padarė naujuoju įsakymu (plg. Jn 13, 34). Mylėdamas savuosius „iki galo“ (Jn 13, 31), Jis apreiškia Tėvo meilę, kuria Tėvas Jį myli. Mylėdami vieni kitus, mokiniai seka Jėzaus meile, kuria juos Jis taip pat myli. Dėl to Jėzus sako: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje!“ (Jn 15, 9). Arba kaip girdėjote pradžioje: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtume, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12) (plg. KBK, 1823). 

Kristus mirė už mus iš meilės, „kai dar buvome priešai“ (Rom 5,10), – sako apaštalas Paulius. Viešpats iš mūsų reikalauja mylėti kaip Jis, net savo priešus (plg. Mt 5, 44), tapti artimu pačiam tolimiausiam, mylėti vaikus ir vargšus kaip jį patį (KBK, 1825). 

„Iš to pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 25), – sakė Kristus. Jis nuolat kartoja savo mokiniams, kad, ką jie padaro vienam iš brolių, padaro jam pačiam.

Savo kunigystės praktikoje susidūriau su žmonėmis, kurie stropiai lanko bažnyčią, daug meldžiasi, pasižymi daugeliu dorybių, tačiau jų sielos nesusilieja su Dievu. Ilgą laiką tai buvo man mįslė. Pagaliau priėjau prie išvados, kad tai atsitinka dėl artimo meilės trūkumo.

Tikroji meilė nėra paprasčiausias jausmingumas, bet pasirengimas padaryti artimui visa, ką sugebame ir vengti viso, kas jam gali kenkti. Ne visi žmonės mums vienodai simpatiški, priimtini. Kartais mus gali atstumti jų ydos: grubumas, jautrumo stoka, įžūlumas, prieštaringumas ir daugelis kitų dalykų, tačiau tai nėra kliūtis juos nemylėti. Priešingai, rodydami jiems meilę ir jautrumą, galime pasėti gėrio sėklas jų širdyse, kaip tai atsitiko su išsišokėliu vaikinu. 

Mylėti artimą, vadinasi, mylėti konkretų žmogų, tą, kuris yra šalia tavęs, o ne apskritai žmoniją. Jėzus niekada neliepė mylėti žmonijos, bendruomenės.

Lengva mylėti tam tikrą visumą žmonių, nes ta visuma niekada tavęs neįžeis, nenuvils, nesuerzins. Kur kas sunkiau mylėti savo artimą ir jam tarnauti. Jėzus į žemę atėjo dėl kiekvieno asmeniškai – dėl tavęs, dėl manęs, dėl jo – ir kiekvienam asmeniškai apreiškė Dievo meilę. Tokia meile mums įsakyta mylėti konkretų žmogų su visais jo trūkumais, ydomis. Bažnyčios Katekizmas moko: „Meilė iš visų dorybių didžiausia. Iš dieviškų dorybių ji yra pirmoji: „Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“ ( Kor 13,13), – rašė apaštalas Paulius laiške korintiečiams.

Meilės įkvėptas, dorinis gyvenimas duoda krikščioniui dvasinę Dievo vaikų laisvę. Tada jis nebėra nei Dievo tarnas, vergiškai bijantis, nei samdinys, laukiantis atlyginimo, bet vaikas, atsiliepiantis į meilę To, kuris „mus pirmas pamilo“. (1Jn 4,19; KBK, 18,28).

Meilės vaisiai yra džiaugsmas, taika ir gailestingumas, meilė reikalauja daryti kitiems gera ir prireikus broliškai įspėti; ji yra geranorė; žadina atsiliepti meile; išlieka nesavanaudiška ir dosni; ji reiškia draugystę ir bendravimą (KBK 1829). 

Kaip gera gyventi mylint ir dovanojant save kitam. Tuomet nėra beprasmių dienų, bemiegių naktų, kurias gimdo žmogaus egoizmas, nuolatinis rūpestis savuoju „Aš“. Dievas mus myli pasiaukojančius, iš meilės tarnaujančius, dalijančius gėrį ir meilę kitiems. 

Mons. Vytautas GRIGARAVIČIUS

Taisyklės ar vaistai?

Pasak VDU Katalikų teologijos fakulteto docento dr. Artūro Lukaševičiaus,  neteisinga Dekalogą suprasti kaip taisyklių rinkinį, kurio reikia laikytis, kad nesupykintume Dievo, ir šis tada duos kažkokį atlygį: „Dešimt Dievo įsakymų – ne „buhalterinės“ taisyklės, o kvietimas į pilnutinį apstų gyvenimą. Dažniausiai žmogui tai iššūkis. Jis turi dėti pastangų, kad judėtų reikiama linkme. Dekalogas nėra taisyklių rinkinys – tai kelio ženklai meilės bendrystei įgyvendinti. Tai Dievo meilės žodžiai, kuriuos Jis duoda kaip nuorodą, kokiu keliu eiti, kad būtų įgyvendinta ta laimę duodanti bendrystė. Pirmieji trys įsakymai nusako bendrystę su Dievu, kiti septyni – teisingą ryšį su artimu.“

A. Lukaševičiaus  teigimu, Dekalogo tikslas nėra man pranešti, kad, jei kažko neatliksiu, būsiu nubaustas. Pasak jo, tai pozityvus kvietimas į apstesnį gyvenimą, kuriam, būdami puolę žmonės, esame nepajėgūs be Dievo pagalbos: „Tačiau, kai nepajėgiu, bet noriu ir bandau, įvyksta labai svarbus dalykas. Tada suprantu, kad man gyvenime reikia Dievo. Tai svarbiausia Dekalogo pamoka. Dievas teikia malonę, pagalbą daryti vieną ar kitą žingsnį į pilnutinį gyvenimą. Kai Jėzus pagydė žmogų su padžiūvusia ranka, šis turėjo pats kelti ją, judėti: „Ištiesk ranką!“ Šis ištiesė, ir ranka atgijo“ (Mk 3, 5). Gaudami Dievo malonę, turime į ją atsiliepti.“

Anot docento, krikščioniškoji moralė iš tiesų reikli, Dekalogo įsakymai aiškūs ir konkretūs: „ Kad juos tinkamai suprastume, reikia asmeniško santykio su jų Davėju. Kai žmogui kyla sveikatos bėdų, jis tiki, jog gydytojo nurodymai yra jo labui. Ligų, negalavimų prispaustas turi laikytis tam tikrų taisyklių: keisti gyvenimo būdą, mesti rūkyti, laiku eiti miegoti, nevalgyti tam tikro maisto. Ir negali to atidėlioti, turi daryti jau dabar, kad pasveiktų. Panašiai ir Dekalogas yra duotas Dangiškojo Gydytojo. Tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu leidžia priimti Dekalogą ir apskritai krikščioniškąją moralę kaip skirtus mano sielos sveikatai ir laimei.“

Birutė ŠNEIDERAITIENĖ

 

Komentarai  

0 #4 Rolland 2017-11-08 01:19
new kind of viagra
http://viagrabs.com/ - buy viagra
recommended usse of viagra
viagra online: http://viagrabs.com/
amerikan gold viagra yorumları
viagra online: http://viagrabs.com/
difference between viagra and viagra pro
Cituoti
0 #3 Anya 2017-11-07 14:26
Thank you, I've just been loking for info about this topic for a
while and yours is the best I've discovered so
far. However, what abot the conclusion? Are you sure about
the source?

My blog :: website: http://sportsmanac.com/2016/12/02/big-five-bets-week-13/
Cituoti
0 #2 Luciana 2017-11-05 09:15
I think your page needs some fresh content.
Writing manually takes a lot of time, but there is tool for this time
consuming task, search for: Boorfe's tips unlimited content

Here is my web site; Ebony04: https://Roland02.wix.com
Cituoti
0 #1 Gwendolyn 2017-11-04 19:08
I think your page needs some fresh posts. Writing manually takes a lot of time,
but there is tool for this time consuming task, search for;
Boorfe's tips unlimited content

Here is my webpage ... Kennith04: https://Micah03.jimdo.com
Cituoti

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode