Dvasininkų dienoraščiai ne vien apie dvasinius dalykus

 

Tekstas publikuotas žurnale „Naujasis židinys“

Povilas Dogelis, KAS PERGYVENTA: 1930–1949 METŲ DIENORAŠTIS, parengė Regina Laukaitytė, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2017, 823 p., iliustr., 250 egz. Apipavidalinimas „Savitai“

Antanas Pauliukas, DIENYNAS, 1918–1947 M., kn. 1: 1918 m. rugsėjo 1-oji – 1926 m. birželio 30-oji, parengė Gediminas Rudis, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2017, 734 p., iliustr., 300 egz. Apipavidalinimas „Savitai“

Lietuvos valstybingumo šimtmečio išvakarėse Lietuvos istorijos instituto mokslininkai visiems besidomintiems pirmosios respublikos politinio, socialinio, kultūrinio ir ekonominio gyvenimo kasdienybe padovanojo ne vieną vertingą dovaną. Tarp jų ir dvi solidžios apimties dvasininkų dienoraščių publikacijas. Nors gal ir ne visai pagrįstai dienoraščiai istorikų paprastai laikomi vertingiausiu vadinamųjų egodokumentų grupės šaltiniu dėl jiems būdingos savybės pergyventus įvykius fiksuoti iš minimalios laiko distancijos. Itin vertinami tokie dienoraščiai, kurių autoriai buvo svarbūs savo laikmečio veikėjai, todėl turėjo galimybę iš arti stebėti istoriškai reikšmingus įvykius, žmones, reiškinius. Vis dėlto pastaruoju metu, keičiantis istorijų rekonstravimo ir rašymo madoms, vis labiau įvertinami elitui nepriklausę kronikininkai, atidžiai stebėję juos supusių paprastų žmonių gyvenimus, jų nuotykius ir nuotaikas, o savo įspūdžius apie visa tai reguliariai užrašinėję be minties kada nors juos paviešinti.

Kanauninko Povilo Dogelio Kas pergyventa: 1930–1949 metų dienoraštis akivaizdžiai patenka į pirmąją kategoriją, nes jo autorius buvo aktyvus atkurtos valstybės politinio ir bažnytinio gyvenimo dalyvis, per visą dienoraštyje atspindėtą laikotarpį gyvenęs ir dirbęs Kaune. Pasak publikacijos rengėjos Reginos Laukaitytės: „Suprasdamas, kad yra savotiškas epochos liudininkas, jis kruopščiai pildė savo dienoraščio, kurį vadino „kronika“, lapus, greičiausiai tikėdamasis ilgainiui sukauptą medžiagą sutvarkyti ir publikuoti kaip atsiminimus“ (p. 8). Tuo tarpu kunigo Antano Pauliuko Dienynas, 1918–1941 m.(I knyga, 1918 m. rugsėjo 1-oji – 1926 m. birželio 30-oji) labiau primena antrojo tipo kasdienybės kronikas. Jo autorius – paprastas, sakyčiau netgi tipiškas XX a. pirmos pusės Lietuvos provincijos klebonas, visus publikuotoje dienyno dalyje aprašomus metus dirbęs Troškūnų parapijoje. Dienoraščio publikaciją rengusio Gedimino Rudžio spėjimu jis neketino remdamasis dienoraščiu rašyti atsiminimų, tačiau su stebėtinu reguliarumu fiksavo kiekvienos dienos išgyvenimus, taip palikdamas neįkainojamą pergyventos epochos šaltinį.

Tik piktybiškai nusiteikęs skaitytojas galėtų priekabiauti prie šių, laikantis istorinių šaltinių publikavimo reikalavimų, itin kokybiškai parengtų publikacijų. Patį šaltinių tekstą jose palydi nenuobodūs (Pauliuko dienoraščio atveju netgi gana žaismingas) įvadai, pristatantys šaltinių atsiradimo aplinkybes, jų pobūdį, autorių asmenybes ir fiksuojamų įvykių kontekstus, taip pat gausūs ir labai informatyvūs komentarai (atitinkamai 1646 ir 1491). Todėl pagarbiai nusilenkus rengėjų profesionalumui ir padėkojus už jų triūsą, toliau tenka kalbėti apie pačių dienoraščių kaip šaltinių vertę ir jų (ne)unikalumą.

Tūlas skaitytojas, paėmęs į rankas dvasininkų dienoraščius, matyt, pirmiausia tikėtųsi juose rasti duomenų apie ano meto žmonių religinius vaizdinius bei praktikas, kunigo sielovadinio darbo rūpesčius, sėkmes ir nusivylimus, miesto ir kaimo pastoracijos skirtumus. Reikia pažymėti, kad abiem atvejais tokie lūkesčiai neišsipildytų. Kunigiškos tarnystės aspektai šiuose egodokumentuose toli gražu nėra dominuojanti tema. Čia žymiai daugiau vietos skirta vidaus ir tarptautinės politikos realijoms, visuomeninei veiklai, ūkinio gyvenimo niuansams, kasdieniškiems buitiniams rūpesčiams ir laisvalaikio praktikoms. Plačiau aprašomi tik neeiliniai religinio gyvenimo įvykiai: provincijoje – atlaidai ir vyskupo vizitacijos, mieste – didžiosios religinės šventės ir kiti nacionalinio lygmens renginiai (pavyzdžiui, vyskupų konferencijos). Bažnyčios istorijos tyrinėtojo toks dienoraščių turinys pernelyg nestebina, nes jų abiejų autoriai reprezentuoja dvasininkijos kartą, pradėjusią savo dvasinę tarnystę XIX ir XX a. sandūroje. Dauguma jų buvo kilę iš prakutusių ūkininkų šeimų, kurioms bent vieno sūnaus išleidimas į kunigus buvo aukštesnio socialinio statuso patvirtinimo ženklas. Tuomet į kunigų luomą plūstelėjo daug asmenų, kurie nejautė didesnio pašaukimo sielovadiniam darbui, todėl jausdami diskomfortą įvairiais pretekstais jo šalinosi, kai kurie netgi vengė išsiskirti iš aplinkos specia­lia kunigiška apranga. Vieni nuėjo į politiką, kiti mieliau organizavo bažnyčių ir ūkinių trobesių statybas, treti iš viso nukunigėjo. Bet kokiu atveju dominavo ne kunigo sielovadininko, o klebono ūkininko, statybininko, geresniu atveju – visiškai į visuomeninę veiklą pasinėrusio dvasininko tipažai.

Turėdami labai panašią kunigystės sampratą ir mažai besiskirdami interesų akiračiu, aptariamų dienoraščių autoriai užėmė nevienodą vietą oficialioje bažnytinėje hierarchijoje ir neoficialiame šalies politinio gyvenimo žemėlapyje, o tai, manytina, daugiausia ir lėmė jų darytų įrašų turinį. Buvęs Steigiamojo Seimo deputatas, katedros klebonas ir kapitulos kanauninkas Dogelis, fiksuodamas laikinosios sostinės gyvenimą ketvirtame dešimtmetyje, iš esmės perteikia dominuojantį politiškai aktyvių katalikų visuomenininkų, skaudžiai išgyvenusių tautininkų valdžios įvestus jų veikimo suvaržymus, pasakojimą. Be to, Dogelis į savo pasakojimą įterpia nemažai publikuotų straipsnių ir dokumentų tekstų, todėl ši dienoraščio dalis mažai kuo papildo iš kitų šaltinių gana gerai žinomą to dešimtmečio Kauno politinio ir kultūrinio gyvenimo paveikslą. Įdomesnė yra antroji jo dienoraščio pusė, kur aprašyta slogi atmosfera ir žmonių nuotaikos sovietų, nacių ir vėl sovietų užimtame mieste, pastangos išgyventi sudėtingomis sąlygomis ir nelengvi apsisprendimai nekasdienių iššūkių akivaizdoje.

Įdomų liudijimą apie miestiečių nuotaikas ankstyvą 1945 m. pavasarį randame krepšinio turnyro aprašyme:

Nuo IV.15 d. Kauno sporto halėje eina krepšinio rungtynės, kuriose dalyvauja be lietuvių dar rusai, ukrainiečiai, azerbaidžanai, gruzinai, estai, latviai. Jaunimas ypač rungtynėmis domisi. Kauno vyrų komanda visur eina pirmose eilėse  – visas kitas komandas nugali. Tik rungtynėse su Maskva rusas teisėjas neteisingai įvertino Kauną, išvesdamas rungtynes lygiomis. Ir tai jau rusams nepatiko. Užtat publika švilpimais, iš vietos prasvardžiavimais teisėją vadindama kiaule, arkliu kumeliu, reiškė savo nepasitenkinimą. Bendrai, publika prieš rusų komandas neigiamai yra nusistačiusi, o saviesiems reiškia savo pritarimą. Dėl to „Tarybų Lietuva“ savo vedamajame „Įžymus sporto įvykis“ (N 83 iš 1945) bara publiką. (p. 543–544). 

Publikacijos kaip istorinio šaltinio vertę gerokai padidina šioje dienoraščio dalyje Dogelio dažnai cituojami jo paties ir kitų kunigų gauti tremtinių ir politinių kalinių laiškai. Kai kurie iš jų suteikia vertingos informacijos apie jų gyvenimo sąlygas, kultūrines ir kasdienybės praktikas. Pavyzdžiui, mokytoja Sofija Keraitienė 1949 m. birželio 25 d. rašo apie neformalų lietuvių tremtinių švietimą – iš kitų šaltinių itin mažai žinomą ištremtų mokytojų mėginimą sukurti atsvarą sovietiškai-rusiškam ugdymui:

Pasibaigus miško plukdymo darbams, turime laisvus­ sekmadienius. Tačiau vienoje vietoje jau nebei­šeina susirinkti. Su vaikučiais pasikalbėti dabar, vasarą, randame daug gražių vietų. Čia pagiedame ir padainuojame. Mažais būreliais susirenka paaugliai 13–16 metų. Su jais mes prisimename išeitą mokslą ir išmokstame kai ką naują. (p. 770)

Šioje Dogelio dienoraščio dalyje atsiranda ir daugiau religinio gyvenimo atspindžių. Pavyzdžiui, 1945 m. pirmos pusės įrašuose ne kartą išnyra sielovados metodų sankirtos su mieste dirbusių vyrų vienuolijų kunigais. Vasario 26 d. Dogelis piktinasi tuo, kad Vytauto bažnyčios rektorius, tėvas Aloyzas Janušaitis OFM „mėgsta pajuokti, pašiepti tretininkes visaip jas išvadindamas – prasmirdusiomis, pamišėlėmis ir kitais biauriais žodžiais“ (p. 526). Kovo 21 d. jis jau skundžiasi dėl pranciškonų ir jėzuitų sudaromos konkurencijos katedrai per Sopulingosios Dievo Motinos atlaidus, mat pastarieji tuo pačiu metu rengė savo tradicines misijas ir rekolekcijas, atitrauksiančias dalį potencialių atlaidų dalyvių (p. 535).

Visiškai kitoks Troškūnų klebono dienyne užrašytas pasakojimas. Čia daug nekonvencinių dalykų, į sunkiai tveriamos valstybės gyvenimą žiūrima „iš apačios“, todėl pamatomi ne vien pozityvūs pokyčiai. Atvirkščiai, pradinį entuziazmą, su kuriuo pasitikta sava kariuomenė, išvadavusi kraštą nuo bolševikų per kelias savaites sukelto visiško chaoso ir nesaugumo būklės, greitai nusveria dienyno autoriaus skepsis dėl nepriklausomo valstybingumo ateities. Jį maitino dažnas dienyno autoriaus sąlytis su korumpuotais ir neefektyviai veikiančiais vietos valdžios aparato pareigūnais, girtuokliaujančiais ir be reikalo galią demonstruojančiais, tačiau, jo manymu, patriotizmo ir kovinės dvasios smarkiai stokojančiais Lietuvos kariuomenės kareiviais, alų be saiko maukiančiais (beje, pats kronikininkas irgi nevengė stipraus ir gero alaus), o degtinę „ne taurėmis, bet stiklinėmis“ geriančiais parapijonimis, kurių šventės dažniausiai baigdavosi muštynėmis, kartais netgi panaudojant rimtesnes priemones: „Troškūnų jaunimo elgesys yra labai bjaurus. Laike Gailiutiškio Kazlausko vestuvių jaunimas susibadė peiliais. Keturi jų sunkiai serga, sako neišturėsią, reikėsią mirti. Gerai būtų, kad vienas kitas ir numirtų, tai nors kitiems būtų perspėjimas, kad su peiliais reikia atsargingai elgtis“ (p. 154).

Nors Pauliukas bijojo bolševikų ir organiškai negalėjo pakęsti „cicilistų“, neslėpė jis nusivylimo ir krikščionių demokratų vykdyta, pasak jo, bolševikiška žemės reforma. Ne viename dienoraščio įraše jis dėsto savo požiūrį, kad tokia reforma, viena vertus, bereikalingai nuteikė prieš valdžią ne tik sužlugdytus dvarininkus, bet ir sėkmingai besivertusius ūkininkus, kita vertus, ženk­liai nepadidino mažus sklypus gavusių buvusių bežemių ir mažažemių valstiečių simpatijų. Pauliukas aiškiai nepritarė ir tuometinio Lietuvos visuomenės elito antilenkiškoms nuostatoms. Pats palaikydamas bičiuliškus ryšius su lenkiškai kalbančiais apylinkių šlėktomis ir stambesniais dvarininkais, jis buvo įsitikinęs, kad žymiai perspektyviau valstybei būtų juos integruoti, o ne atstumti rusišką itin primenančia retorika ir veiksmais. Kitaip negu šaltinio rengėją, mane mažiau stebina Pauliuko dienoraštyje nuosekliai atkartojamos tuo metu lietuvių visuomenėje paplitusios ideologinės kilmės antižydiškos mitologemos. Šis egodokumentas, be kita ko, patvirtina, kad „žydo komunisto“ stereotipas yra ne 1940–1941 m. įvykių interpretacijos produktas, o pirmiausia kilęs iš bolševikų perversmo Rusijoje ir susidūrimo su jais Lietuvoje 1918–1919 m. patirties. Žymiai labiau stebina, kaip dienoraštyje ir jo autoriaus galvoje šie ideologiniai konstruktai sugyvena su ne vienoje vietoje užrašytais visiškai draugiškų santykių su žydais atvejais. Gavęs kvietimą, Troškūnų klebonas nepasididžiuodavo nueiti į miestelio žydų teatro vaidinimus (jų lygį beveik visuomet vertindavo geriau negu lietuvių spektaklius), skolindavo (!) pinigus kaimynams žydams, nebijojo įžengti net į jų maldos namus.

Pabaigai dar norisi atkreipti dėmesį, kad Pauliuko Dienynas yra gera duomenų bazė ir XX a. pradžios lietuvių kalbos tyrimams, nes jame, skirtingai negu Dogelio dienoraštyje, vartojama dar mažai norminimo paliesta, lokalinį kalbos variantą reprezentuojanti leksika. Geriausias to patvirtinimas – sumanus rengėjo sprendimas knygos gale pridėti dienoraštyje sutinkamų, dabar nebevartojamų žodžių žodynėlį. Čia ne tik gausybė žodžių, kuriuos kalbininkai pavadintų polonizmais, rusicizmais ir germanizmais, bet ir tokie žavūs aukštaitiški veiksmažodžiai kaip atlešiuotikakeliauti,meištipasirumtauti... Kam įdomi jų reikšmė, siūlau ne tik atsiversti knygos pabaigą, bet ir paskaitinėti dienų įrašus. Esu tikras – ten galima rasti ne vien egzotiškų dingusios praeities kriaukšlių, bet ir iki šiandien mažai pakitusių lietuviško kaimo gyvenimo konstantų. Kad ir štai tokį pasažą apie „metalistus-antimodernistus“: 

Ne tik pakelėje nuo Viešintų iki Šimonių sunaikintas barbariškai telefonas, bet naikintas visoje Lietuvoje. Sunaikinus telefoną, man rodos, pradės naikinti užsilikusius geležinius tiltus ir gelžkelį. Jau šiandien Troškūnų miestelio Kavolis Ščiavinskas pačiame vidudieny iš reikų (bėgių) kala ratams šinas ir dirba plūgus. Brangi Lietuva, kada gi Tu susilyginsi su Euro­pos kultūringomis šalimis? (p. 206) 

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode