Jeigu artėjant šv. Velykoms daugiau laiko praleidžiate parduotuvėse – nieko blogo. Kauno vyskupas augziliaras Kęstutis Kėvalas sako, kad šventėms reikia ko nors nekasdienio, tačiau ragina nepamiršti ir pusiausvyros. "Jeigu žmogus rūpinasi tik tuo, kaip ko nors daugiau nusipirkti, neišgyvena šventės pilnatvės", – sako dvasininkas.
– Nebestebina prekybininkų nėrimasis iš kailio artėjant Kalėdoms, kurias jau tarsi ir prarijo komercija. Ar Velykų šventę tai palietė mažiau?
– Žmonės patys nustato, kiek komercijos nori įsileisti. Komercija visada save siūlo, nes tokia jos prigimtis. Jeigu mes leidžiamės pagaunami to komercinio šurmulio, tą ir turime. Jeigu žmogus skiria dėmesio dvasiniams dalykams, patiria kito lygio komerciją – dangiškąją mainų.
– Negi komercija gali būti dangiška?
– Pats žodis ir mintis ateina iš senos antifonos – psalmės priegiesmio, giedamo vienuolynuose sausio 1-ąją: "O admirabile commercium!" Lietuviškai: "O nuostabioji komercija", arba, kitais žodžiais tariant, tai yra mainai: Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų dieviškas. Ši mainų mintis yra labai svarbi kuriant ir stiprinant žmonių santykius. Ryšiai tarp žmonių bendruomenėje šiltėja ir gerėja įvairiais būdais. Tai gali vykti per informacijos ir žinių perdavimą arba per gėrybių mainus. Gėrybių mainai tikrai nėra blogis. Tai paslauga, padedanti man patenkinti būtinuosius poreikius. Neretai kalbame apie tai, kad per daug dėmesio kreipiame į žmogaus žemiškuosius poreikius, bet tie poreikiai negali būti nubraukiami ir ignoruojami. Kad žmonėms pasiūloma daugiau prekių ar paslaugų artėjant šventėms – visiškai natūralu, nes šventei reikia ko nors nekasdienio. Komercinio sujudimo nelaikau blogybe, nes tai yra pasiūlymas žmogui surengti ir išgyventi gražesnę bei iškilmingesnę šventę. Žinoma, jeigu žmogus rūpinasi tik tuo, kaip ko nors daugiau nusipirkti, neišgyvena šventės pilnatvės. Kita vertus, net jeigu tik tiek išgyvena, jau yra geriau, negu liktų tik kasdienybė.
– Per Kalėdas dovanojame vieni kitiems dovanas. Per Velykas tokios tradicijos lyg ir nėra, nebent pradžiuginami vaikai. Ar tinka dovanos Velykų proga?
– Kiekviena šventė turi dovanojimo aspektą. Pirmiausia – savo laiko dovanojimas artimajam. Per Velykas susitinka šeimos, draugai, bendraujama. Per šventes svarbu džiaugsmas ir kito žmogaus pradžiuginimas, o dovana reiškia, kad aš apie tą žmogų galvoju. Jeigu žvelgsime giliau, Kristaus Prisikėlimas yra pati didžiausia dovana žmogui. Ji įkvepia ir mums visiems suteikia viltį. Mūsų vienų kitiems teikiamos dovanos šiek tiek atspindi tą džiaugsmą ir viltį, ką per Velykas ir švenčiame. Dovanos labai tinka ir per Velykas. Gal jos turėtų būti šiek tiek subtilesnės nei per Kalėdas, bet dovanos neprieštarauja šios šventės prasmei, o ją dar ir papildo.
– Velykų proga žmonės dažnai sveikina vieni kitus su pavasariu, su gamtos atbudimu, o apie Kristaus Prisikėlimą lyg ir sąmoningai nutyli. Gal žmogui sunku tai suvokti? Ar įžvelgiate kokių nors kitų priežasčių, kodėl per Velykas Kristaus Prisikėlimas kartais lieka antrame plane?
– Sveikinti su Kristaus Prisikėlimu reiškia viešai išpažinti savo tikėjimą. Ne visi drąsūs tai daryti. Gal dėl to žmonės pasitelkia metaforas. Įvairiuose renginiuose, susitikimuose pastebiu, kad Lietuvoje metaforinis kalbėjimas yra labai gajus – eilėraštis, metafora tampa neatsiejama šventės dalimis. To nepastebiu kitose Vakarų šalyse, kur žmonės gerokai paprasčiau sveikina vieni kitus. Kita vertus, tai gali būti ir mūsų kultūros dalis – esame tokia susimąsčiusi, gal net šiek tiek mistinė tauta, kaip ir oras Lietuvoje. Mūsų žmonėms tas tiesus kalbėjimas mažiau imponuoja negu metaforinis. Kita vertus, sveikinti su Kristaus Prisikėlimu reiškia ir tuo gyventi. Jeigu žmogus pasirenka sveikinti būtent taip, jis skelbia Gerąją naujieną, skelbia Prisikėlimą. Būtų džiugu, kad daugiau žmonių tai darytų drąsiau. Neklystame sveikindami su pavasariu, gamtos atbudimu, bet giliausia Velykų šventės prasmė yra Kristaus Prisikėlimas. Velykos galėtų padrąsinti mus kalbėti apie žmogui pačius svarbiausius, pačius giliausius klausimus, nes būtent Kristaus Prisikėlimas daro mūsų gyvenimą nepaprastai gražų ir prasmingą.
– Žmonės lyg ir įpratę, kad Velykų rytą reikia anksti keltis ir skubėti į bažnyčią, tačiau dabar nemažai parapijų kviečia tikinčiuosius į Velyknakčio pamaldas. Ar pasimeldus iš vakaro, sekmadienio rytą dar reikia eiti į šv. Mišias?
– Jeigu sakytume taip tiesiai šviesiai, tai Velyknakčio pamaldos įskaitomos. Velyknakčio šv. Mišiose paskelbiama žinia apie Prisikėlimą. Žmogus, kuris dalyvauja tose apeigose, jau švenčia Velykas. Iš tiesų žmonės dažniau renkasi Velyknakčio pamaldas. Jų liturgija yra daug turtingesnė: ir skaitiniai, ir apeigos, ir Krikšto pažadų atnaujinimas, ir ugnies bei vandens šventinimas. Matyt, žmonės jaučia, kad ta liturgija jiems kalba daugiau. Apeigos vėlai vakare taip pat suteikia savitumo, kai lauki aušros ir gali giliau išgyventi tai, kas pasakojama evangelijoje: rytui tik išaušus, mokiniai bėgo prie kapo. Pradedant šeštadienio vakaru, visos šv. Mišios yra velykinės visą Velykų savaitę.
– O kaip jūs pats švenčiate Velykas?
Pagrindinis dėmesys – liturgijai švęsti. Dalyvauju visose pagrindinėse šv. Mišiose – ir Velyknaktį, ir sekmadienio rytą, tad Velykų džiaugsmą išgyvenu bažnyčioje. Žinoma, ir šventinis stalas, prie kurio susėdame per Velykas, yra labai svarbus akcentas. Kartu su kunigais susėdę pabendraujame, ir ateina toks tarsi atsipūtimas, kad tiek daug ruošėmės, ir Velykos atėjo. Dažniausiai Velykos – susitikimas ir prie altoriaus, ir prie Velykų stalo. Tai ne kasdienybė: Velyknaktis – išskirtinė naktis, o Velykos – išskirtinė diena. Žinoma, prie vaišių stalo smagu pažiūrėti, kieno margutis stipriausias. Be šito lietuviško ritualo taip pat neapsieiname. Kiaušinis yra gražus, be galo stiprus gyvybės ir prisikėlimo simbolis. Nuo pat seniausių laikų Velykų šventė yra siejama su kiaušiniu, iš kurio kas nors gimsta – kažkas, ko anksčiau nebuvo. Tai tarsi nuoroda į Kristaus Prisikėlimą, kuris suteikia naują kokybę mūsų gyvenimui. Tai, kad daužiame kiaušinius, juos ridename, yra žaidimas, o žaidimas visada yra neatsiejama šventės dalis. Taip patiriame ir šventės prasmę, ir džiaugsmą.
Aušra GARNIENĖ
Klaipėda.lt
