Mažeikiškė E. Gabalytė – jauna ir labai talentinga fotografė, kurios darbai džiugina ne vieno žmogaus širdį. 18-metės merginos atsidavimas ir meilė fotografijai atsispindi jos nuotraukose, kurios patraukia akį ir prikausto dėmesį. Erika fotografija užsiima jau šešerius metus – tai didžiausias merginos pomėgis, padedantis jai išreikšti save ir savo jausmus.
– Papasakok trumpai apie save, kas tu ir kuo užsiimi?
– Visų pirma, nuo pat vaikystės didžiausia vertybė man buvo šeima ir draugystė. Bendravimas – tai vienas iš maloniausių dalykų, kada galiu dalintis mintimis su savo draugais, su jais leisti laiką. Stengiuosi būti aktyvi visose srityse, esu nuoširdi, visada išklausanti, be galo mėgstanti gerą kompaniją ir juoką! Šiuo metu pats mėgstamiausias mano pomėgis – fotografija.
– Kaip ir kada pasinėrei į fotografiją?
– Sunku žodžiais nusakyti, kaip viskas prasidėjo, tiesiog nuo labai nedaug, nuo paprasto „muilinuko“ fotoaparato, buvo įdomu su 
juo lakstyti ir fotografuoti visokius drugelius, augalus. Jau tikriausiai tada, kai man dar buvo tik 13 metų, pajutau, kad tai iš tikro „užvedantis“ malonumas. Jis augo, labai stipriai mano širdyje atsirado tiek daug vietos... vietos fotografijai. Pamenu, kai pirmą kartą už rankos, nors buvau ir didelė, mane mama atvedė į nuostabų Mažeikių techninės kūrybos centre esantį fotografijos būrelį, ten ir pradėjau gilinti savo žinias. Pirmąjį fotoaparatą man padovanojo tėvai. Pamenu, tą dieną nenustygau vietoje ir pačią pirmą fotosesiją padariau savo geriausiai draugei, darbas su naujuoju fotoaparatu mane „vedė iš proto“.
– Nuo kada pradėjai rengti fotosesijas? Kas pradžioje buvo sunkiausia?
– Fotosesijas pradėjau rengti po pirmojo fotoaparato įsigijimo praėjus porai savaičių. Manimi pradėjo domėtis kiti žmonės, nauji veidai. Pradžioje visada sunkiausia būdavo sutikti naują žmogų, kadangi tarp fotografo ir modelio labai svarbus ryšys, todėl visada svarstydavau, kaip tą ryšį užmegzti, kaip susidraugauti. Taip pat trūko patirties dėl pozų, bet visada stengdavausi padėti.
– Ką tau reiškia fotografija?
– Kai žmonės manęs klausia, ką man reiškia fotografija, mano galvoje tarsi išsiveržia emocijų ugnikalnis. Šis darbas man reiškia daugiau negu pomėgį. Nepajutau, kaip fotografija užkariavo mano širdį. Visų pirma, tai galimybė matyti daugiau, nei mato kiekvieno žmogaus akys, tai kūryba, kuria aš atskleidžiu save ir savo jausmus. Taip pat malonu matyti žmones, kurie tavimi džiaugiasi, tavimi domisi. Kiekviena mano sustabdyta akimirka turi savo istoriją, istoriją, kuri niekada nepasikartos. Kiekvienas sutiktas žmogus, pasakojantis savo istoriją, yra mano kūrybos pagrindas.
– Koks fotografijos žanras tau artimiausias? Kodėl?
– Yra labai daug įdomių žanrų, atrodo, dar daug norėtųsi išmėginti, bet man visada arčiausiai prie širdies portretinė fotografija. Šis žanras atskleidžia nuotraukoje gražiausius žmonių nematytus bruožus, jų jausmus. Portretais domiuosi, nes tai susiję su bendravimu. Tu bendrauji su modeliu ir tada bandai visas jo savybes perteikti savo nuotraukoje.
– Gal gali paminėti įsimintiniausią fotosesiją?
– Įsimintinų fotosesijų savo gyvenime turėjau labai daug... Labai sunku išskirti vieną vienintelę, bet, manau, pati įsimintiniausia būtų, kai fotografavau savo geriausią draugę ir fotosesijos tema buvo Kalėdos, pamenu, šia fotosesija labai džiaugiausi, nes pavyko nuotraukose perteikti savo idėjas, kalėdinę nuotaiką ir geras emocijas.
– Kaip gimsta naujos idėjos fotosesijoms?
– Dažniausiai įvairios idėjos dėl fotosesijų šauna į galvą tiesiog einant namo iš mokyklos ar kur keliaujant. Dažnai visos idėjos atsiranda įvykio vietoje jau fotografuojant žmogų, viskas įvyksta dėl to, kad pamatau naują žmogų, susibendrauju su juo ir tada kyla įvairių idėjų, kaip jį perteikti nuotraukoje.
– Kas svarbiausia norint padaryti gerą kadrą?
– Mano manymu, svarbiausias dalykas norint padaryti gerą kadrą – meilė tam pomėgiui, tas cinkelis. O kai turi meilę ir pašaukimą, naudojiesi savo žiniomis ir kūryba.
– Kokie tavo fotoaparatai, kiek į juos investuoji?
– Į profesionalią įrangą reikia investuoti tikrai nemažai ir, aišku, patį pirmą įnašą padarė mano tėvai. Dabar viskam, ko man reikia geresniam rezultatui, taupausi pati. Turiu du fotoaparatus, vienas jau „atidirbęs“, o naujasis geresnis už pastarąjį, be galo geras.
– Kas geriausiai tau padeda mokytis fotografijos – praktika, kitų fotografų darbų stebėjimas ar...?
– Geriausiai man fotografijos padeda mokytis patirtis, kuo daugiau sutiktų nuostabių žmonių, tuo aš kaupiu savyje visas žinias, idėjas ir svajones. Taip pat daug patarimų gaunu iš fotografijos būrelio mokytojos Gražinos Plonienės – tai be galo nuostabi mokytoja, labiau ją įvardinčiau kaip draugę, kuri su tavimi pasikalbės ne vien fotografijos klausimais, ji visada išklausys, patars ir visada prajuokins!
– Esi abiturientė, daug savo laiko skiri fotografijai, kaip viską spėji?
– Taip, esu abiturientė ir iš tikro spėti viską be galo sunku. Visada stengiuosi planuoti savo laiką, savaitgalius visada praleidžiu prie kompiuterio tvarkydama nuotraukas arba fotografuodama, todėl stengiuosi, kad nuskriausti neliktų nei žmonės, nei mokslai.
– Kokie tavo planai baigus mokyklą? Ar ateitį siesi su fotografija?
– Baigusi mokyklą vis dar nežinau, kur keliauti toliau, bet visu šimtu procentų žinau, kad fotografijos kelio nestabdysiu, stengsiuosi toliau mokytis, tobulėti ir džiuginti žmones! Mano nuomonė dažnai keičiasi, pradžioje planai buvo, kad fotografiją paliksiu kaip pomėgį ir mokysiuosi kažko kito, bet, kai suvokiau, kad be fotografijos niekas man daugiau taip nesiseka ir nelabai įdomu, nusprendžiau, kad būtent su fotografija norėčiau viską tęsti.
– Ar turi dar kitų pomėgių be fotografijos?
– Tokių rimtų pomėgių manau, kad jau nebeturiu, esu ištikima fotografijai!
– Ar norėtum surengti savo asmeninę fotografijų parodą? Kokia ji būtų?
– Esu nemažai apie tai galvojusi, mane vis skatina fotografijos mokytoja Gražina Plonienė, bet vis to neprisiverčiu padaryti. Manau, kad pirmojoje savo parodoje norėčiau parodyti visus savo įdomių ir nuostabių žmonių portretus su kiekvieno žmogaus istorija ar kokiu įdomiu aprašymu apie nuotrauką. Stengčiausi savo parodoje sukurti jaukią aplinką ir parodyti, koks svarbus man šis darbas.
Kalbino Kristina KONČIŪTĖ
