Kas yra šeima? Ar kiekvieną santuoką galima vadinti šeima?

 

 Tai klausimai, į kuriuos atsakymų ieško ne vienas šiandieninės visuomenės narys. Šeima vaidina ypatingą vaidmenį mūsų gyvenimuose, ji yra bendrystės širdis tiek visuomenėje, tiek Bažnyčioje. Čia dedami mūsų ir mūsų vaikų gyvenimo pamatai bei vertybės, kurios išlieka ilgam ir daro įtaką gyvenimui.

Pagrindas

Mes visi esame kilę iš šeimos, visi pradedame turėdami pavardę, visų mūsų lopšys buvo kokia nors šeima. Šeima yra pagrindas. O jeigu ji yra pagrindas, mes negalime „pagrįsti šeimos“. Jeigu ji yra mūsų konkrečių gyvenimų ištakos, tampa neįmanoma ją pateisinti arba paaiškinti, nes tam reikėtų remtis dar ankstesne pradžia, o šeima tokiu atveju taptų antrine, išvestine tikrove. Teoretikai, norintys, kad pirmoji žmonių bendrija būtų sukuriama sutartimi, kurią sudarytų belyčiai ir vieniši individai, patys teigia, kad kalbama apie fikciją, darbinę hipotezę, o ne apie tikrovę. Žmogišku lygmeniu nėra prado, ankstesnio už šeimą, todėl mes negalime jos paaiškinti ar pateisinti, galime tik geriau suvokti jos buvimą, kuris visada yra pirmiau už mus.

Santuoka

     „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“ (Pr 1, 27).

„Šeima remiasi santuoka. Santuoka – tai sąjunga, kuria vyras ir moteris susivienija visam gyvenimui ir kuri savo prigimtimi yra skirta sutuoktinių labui ir vaikų gimdymui bei auklėjimui“ (KBK, 16301). Tik tokia sąjunga gali būti pripažinta ir visuomenės patvirtinta kaip santuoka. Kiti asmenų ryšiai, neatitinkantys minėtų sąlygų, negali būti laikomi santuoka.

Santuokos sujungti vyras ir moteris drauge su savo vaikais sudaro šeimą. Sutuoktinių meilė ir vaikų gimimas sukuria asmeninius ryšius ir pirmapradę atsakomybę tarp tos pačios šeimos narių. Šeima taip pat yra pirminė visuomeninio gyvenimo ląstelė ir pagrindas“ (plg. KBK, 2201–2207).

„Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 5–6).

Žmogus nėra vien vyras ar vien moteris. Jie abu drauge yra Dievo paveikslas ir panašumas (plg. Pr 1, 26) – lygūs ir lygiateisiai. Pats Dievas sujungia vyrą ir moterį, judviejų laisvam pasirinkimui suteikdamas juos pačius pranokstantį pašventinimą.

Ryšiai

Tik todėl, kad vyras pamilo moterį ir iš jų suėjimo radosi vaikai, atsirado šeimos narių pavadinimai – tokie žodžiai kaip tėvas, motina, sūnus, duktė, sesuo, brolis. Netgi respublikos šūkį užbaigiantis žodis „brolybė“ yra atėjęs iš prigimtinės šeimos ir iš lytiškumo.

Taigi šeima pirmiausia yra ta vieta, kur susijungia lyčių ir kartų skirtumai, taip pat šių dviejų skirtumų skirtumai. Lyčių skirtumas pagimdo kartų skirtumą, bet šis kartų skirtumas niekuo nepanašus į lyčių skirtumą. Šeima sukuria penkių tipų ryšius. Pirmiausia santuokinį (tarp vyro ir moters), sūnišką (tarp tėvų ir vaikų) ir brolišką (ryšį tarp giminaičių). O prie šių dar prisideda dviejų tipų ryšiai, kuriuos dažnai pamirštame, nors jiems tenka lemiamas vaidmuo įrašant šeimą į istoriją ir netgi politiką. Visų pirma, tai senelių ir anūkų ryšys, leidžiantis sušvelninti tėvų įtaką ir atverti šeimos laiką tradicijos laikui. Yra dar penktas ryšių tipas, kurį santuokinis idealas linksta nustumti į šalį, bet kurį netrunka priminti uošvė. Per šį ryšį santuokinė sandora padauginama iš gentinės sandoros, ir taip šeimos erdvė atsiveria visuomenei.

Šeiminiai ryšiai ypatingi tuo, kad jie grindžiami ne sprendimu, o troškimu, jie kyla ne iš sutartinumų, bet iš natūralaus poreikio. Žinoma, turime prisiimti atsakomybę už savo troškimą, ir tai padarome sprendimu (tiksliau – sutikimu), o įvairūs sutartinumai yra tai, per ką reiškiasi prigimtis. Bet pirmiausia yra kažkas, kas mus persmelkia, dovana, ateinanti iš kito ir vedanti kito link, pranokstanti visus mūsų skaičiavimus. Tai mus nuneša toliau, nei norėjome, toliau, nei siekia mūsų individualūs planai, nes tai mus atveria kitai lyčiai ir kitai kartai, nes tai mus paliečia laike, kuris nebepriklauso mums.

Slėpinys

Pasakykime paprastai: gimimas negali būti jokio skaičiavimo rezultatas. Niekas negali sąžiningai pasakyti: „Viskas, aš pasirengęs, esu pakankamai brandus, kad turėčiau vaiką, puikiausiai žinau, ką reikia daryti, kad jį išauginčiau visaverčiu žmogumi, turiu suverenią teisę leisti jam ateiti į gyvenimą ir būti jo šeimininku.“ Kaip mes galime turėti teisę auginti vaiką, kai patys nesuvokiame gyvybės slėpinio?

Taigi tai ne teisė, o faktas. Vaikas ateina kaip gamtos dovana, ir mes niekada nebūname iš tiesų verti tos dovanos. Jis yra lytiškos meilės perviršis, o ne tiesioginio planavimo rezultatas, nes joks žmogiškas, techninis ar moralinis užtikrintumas negali teisėtai būti jo atėjimo ištakose. Jeigu jo atėjimas priklausytų nuo mūsų kompetencijos, mes jį visiškai valdytume, jis tebūtų mechanizmo sraigtelis, projekto etapas, o ne prasidedančio ir mus visada pranokstančio gyvenimo įvykis. Kai vaikas meta savo gimdytojams: „Aš nepasirinkau gimti“, šie jam gali taip pat maloniai atsakyti: „Ir mes nesirinkome, tai mums buvo duota, ir mes vis stengiamės netikėtumo jausmą paversti dėkingumu.“

Šeiminė meilė yra meilė be pasirinkimo. Tai pirmiausia galioja tėvų ir vaikų santykiuose. Tėvų ir vaikų meilė grindžiama kraujo ryšiu, o ne polinkių bendrumais. Matome tai, kai tėvas skaito Titą Livijų, o sūnus pasinėręs į kompiuterinius žaidimus. Jie niekada nebūtų susitikę tame pačiame salone. Jie niekada nebūtų drauge kūrę klubo. Šeima kaip tik yra kiekvieno politinio ar interesų klubo priešingybė. Kraujo ryšiai sutrauko šališkumo grandines ir kaprizų grandinėles.

Šeima visada viršija pati save. Ne tik gimimo dovana, bet ir tomis išorinėmis sąjungomis, iš kurių ji atsiranda ir į kurias veda. Yra uošvė ir yra sūnaus uošvė. Ryšiai plinta nuo artimo prie artimo, ir tai, pasak Aristotelio, suformuoja kaimą, o paskui ir miestą. Šita laisvė be sprendimo, įtraukianti jus į nuotykį ar netgi į dramą, atitinka ryšius, kurie nėra sudaromi sandoriu. Mums gal patiktų gyventi tik pagal sutartis ir suderinti santykius, kaip mums labiau tinka, bei pasišalinti, kai tik pakvimpa krize. Betgi mes galime pereiti į kitą asociaciją, tačiau negalime pakeisti vaikų. Galima susirasti vyresnį už save draugelį, tačiau neįmanoma, nemeluojant sau, tapti savo tėvo draugeliu. Kaip lyčių skirtumas neleidžia susitapatinti, taip kartų skirtumas padaro neįmanomą niveliaciją. Tenka susitaikyti su priežastine tvarka, su kartų hierarchija, o tai kviečia laisvę atsiverti tikrovės skirtumams, nenugrimzti į tariamos visagalybės nediferencijuotą būvį.

Tai kas gi yra šeima? Tai kūniškas cokolis, nuo kurio atsiveriame transcendencijai. Lyčių skirtumas, kartų skirtumas ir šių dviejų skirtumų skirtumas mus moko gręžtis į kitą kaip kitą ir kitokį. Tai vieta, kur neskaičiuojant duodama ir gaunama gyvybė, kuri skleidžiasi per mus, bet ir nepaisydama mūsų, ir kuri visada mus meta vis giliau į egzistencijos slėpinį.

Kaip mums prabyla Šventoji Šeima?

Šventoji Šeima – Jėzus, Marija, Juozapas – yra tyli evangelijų puslapiuose, bet iškalbinga savo gyvenimu. Ne idiliškais paveikslėliais, kuriuos esame įpratę matyti, o būtent pačiu tikroviškiausiu gyvenimu. Tai buvo šeima, giminystės saitais susijusi su artimaisiais, turinti kantriai triūsti, kad pelnytų duoną, tuo pačiu likimu besidalijanti su paprastais Galilėjos kaimo gyventojais. Kur kitur, jei ne Marijos rankose, Jėzus matė senu lopu taisomą jo paties ar Juozapo drabužį, raugą, įmaišomą į kelis saikus miltų. Ir kas, jei ne Juozapas, pamokė, kad naujo vyno negalima pilti į senus vynmaišius. Tyliu Šventosios Šeimos gyvenimu Šventasis Raštas, o per jį – pats Viešpats prabyla mums apie šeimą – vyro ir moters bendrystės paslaptį, kuri prilygsta Jėzaus ryšiui su Bažnyčia.

Parengta pagal „Kelionę“ bei Kauno arkivyskupijos informaciją

Parengė

Birutė ŠNEIDERAITIENĖ

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode