Neabejoju, kad sportininkai olimpiadoje padarė viską, kas buvo jų jėgoms. Atletams dalyvavimas olimpinės žaidynėse yra karjeros viršūnė, kurią labai sunku pasiekti. Nuoširdžiai dėkoju jiems. Atmetus ypatingai sudėtingą pasirengimą pandemijos sąlygomis ir varžybų trūkumą, turime pripažinti – esame sudėtingoje situacijoje. Ir tik sutelkus kompetencijas ir visiems susėdus už bendro stalo, galime situaciją pakeisti. Sportui reikia ne tik dėmesio, bet ir sprendimų.
Privalome kuo greičiau sutarti dėl sportininkų rengimo sistemos
Akivaizdu, kad Seimui pateiktų Sporto įstatymo pokyčių, kurie leis didinti finansavimą aukštam sportiniam meistriškumui, išplėsti stipendijų gavėjų ratą, užtikrinti daugiau skaidrumo federacijų valdyme nepakanka. Būtina visiems atsakingiems susėsti už bendro stalo kartu su sportininkais ir peržiūrėti sportininkų rengimo modelį. Koks jis turėtų būti, kad mes galėtume džiaugtis ne tik olimpiniais, bet ir kitų varžybų medaliais? Todėl rugpjūčio pabaigoje kviečiame darbo grupę, kurios tikslas iki naujųjų metų pasiūlyti būtinus žingsnius aukštojo sportinio meistriškumo sistemai sustiprinti. Prie bendro stalo turi susėsti visi, ir čia nėra mažiau ar daugiau atsakingų.
Problemų yra daug, tačiau noriu akcentuoti kelis dalykus, kurie man atrodo labai svarbūs ir kuriuos būtina spręsti nieko nelaukus.
Pirma, reikia dar kartą įsivertinti strateginių sporto šakų sąrašą. Atidžiai persvarstyti kriterijus. Manau, kad strateginių sporto šakų turėtų būti ne daugiau 15, o dar geriau 10, kad valstybė galėtų užtikrinti reikalingą finansavimą ir pasirengimą. Labai svarbu, kad su strateginėmis sporto šakomis būtų susieta ir sporto infrastruktūra – bazės, nes kol kas finansavome bet ką ir bet kaip. Lietuvoje labai trūksta tarptautinio lygio sporto bazių, kuriose galėtų treniruotis aukščiausio lygio sportininkai.
Antra, turi būti aišku, kad aukštas sportinis meistriškumas yra vystomas per federacijas. Prieš keletą metų buvo priimtas daug kritikos sulaukęs sprendimas decentralizuoti medicininį sportininkų aptarnavimą. Tai nebuvo blogas sprendimas, tačiau dauguma mažesnių federacijų tam nebuvo pasiruošę ir finansiškai nepajėgios pačios organizuoti medicininį aprūpinimą. Akivaizdu, kad federacijoms reikia pagalbos įvairiose srityse – pradedant strateginiu veiklos planavimu, efektyviu ir skaidriu finansų valdymu ir baigiant sportininkų motyvavimu.
Turime stiprinti federacijas, suformuoti kompetencijų centrą, kuris joms padėtų. Reikia apibrėžti aiškius valstybės biudžeto lėšomis finansuojamų sporto federacijų tikslus, atidžiai vertinti jų veiklos rezultatus, kontroliuoti lėšų panaudojimą. Panašiai kaip šiandien turime valstybės valdomų įmonių Valdymo koordinacinį centrą, kuris teikia paramą ir konsultacijas valstybės valdomoms įmonėms, taip reikėtų padėti ir sporto federacijoms. Medicininės paslaugos galėtų būti teikiamos mišriu būdu. Stiprios federacijos galėtų gauti krepšelį medicininėms paslaugoms, o mažesnės jas gautų per Sporto centrą.
Kol kas federacijų vaidmuo ir kompetencijos nėra pakankamos. Reikia pripažinti, kad bendradarbiavimas tarp ministerijos, savivaldybių, LTOK ir sporto federacijų taip pat nepakankamas.
Įgyvendinant sporto reformą Lietuvos olimpiniame sporto centre buvo panaikinta centralizuota aukšto meistriškumo sportininkų rengimo funkcija, o nauja sistema nepradėjo veikti efektyviai. Lietuvos olimpinis sporto centras reorganizuotas į Lietuvos sporto centrą, paliekant tik sporto infrastruktūros priežiūros veiklas. T.y. buvo atsisakyta centralizuotos valstybinės individualaus sportininkų rengimo sistemos, šią funkciją (aukščiausio lygio sportininkų rengimo) deleguojant sporto šakų federacijoms. Buvo nežymiai padidintas federacijų finansavimas, tačiau ne visos federacijos efektyviai ir kryptingai gautas lėšas naudojo sportininkų rengimui. Nauja sistema dar neveikia tinkamai ir dėl neišbaigto, silpnai organizuoto finansavimo-atskaitomybės modelio.
Turime suprasti, kad šiuolaikinis aukšto meistriškumo sportas kainuoja labai brangiai. Net apie 8 pastaruosius metus jam nebuvo didinamos valstybės lėšos. Šis netoleruotinas požiūris jau keičiamas. Medicininis, metodinis (sporto mokslininkų) palaikymas taip pat buvo nepakankamas. Juk šiuolaikinį sportą lydi pažangiausių sporto medicinos, sporto mokslininkų laimėjimai.
Be to, ne visa Lietuvos sporto infrastruktūra atitinka aukščiausiojo lygio treniruotėms reikalingas sąlygas, todėl sportininkai turi vykti treniruotis į užsienį. Net ir įprastomis sąlygomis tai sukelia papildomų sunkumų ir reikalauja papildomų lėšų, o pandemijos sąlygomis tai tapo ypač aktualia problema.
Trečia, pamainos ir trenerių rengimas. Šalyje trūksta aukštos kvalifikacijos trenerių ir kitų sporto specialistų. Yra problemų su talentingų sportininkų atrankos-identifikavimo, sportininkų rengimo, migravimo tarp sporto organizacijų sistemomis. Juk pasaulyje taikomi pažangiausi medicinos, reabilitacijos, treniruočių, mitybos metodai.
Treneriai privalo turėti galimybes mokytis visą gyvenimą ir taip prisitaikyti prie sporto rinkos pokyčių bei poreikių. Reikia įvertinti galimybes pertvarkyti sporto specialistų darbo apmokėjimo sistemą visais valdymo lygiais, kad būtų sudarytos sąlygos konkuruoti su kitais ūkio sektoriais šalies ir tarptautinėje darbo rinkose.
Svarbu apsvarstyti galimybes kurti regionuose dirbančių sporto specialistų motyvacinę programą ir taip paskatinti specialistus rinktis darbą regionuose. Panašiai, kaip dabar jau įsigali praktika, kai pasirašomos trišalės sutartys tarp būsimo specialisto, aukštosios mokyklos, kurioje ir savivaldybės, į kurią specialistas sugrįš dirbti. Patraukliai skamba ir idėja Lietuvos regionuose kurti strateginių sporto šakų sporto gimnazijas - centrus, kur galėtų tobulėti gabiausi sportui vaikai.
Svarbūs Sporto įstatymo pokyčiai – būtini
Tik atėjus į ministeriją, vienas pirmųjų mano rūpesčių buvo Sporto įstatymo pokyčiai. Po Konstitucinio teismo sprendimo buvo būtina koreguoti sporto finansavimo modelį, tuo pačiu įgyvendinant sportininkams svarbias permainas. Apmaudu, kad pavasarį Seime nebuvo patvirtintas Sporto įstatymo pakeitimo projektas, kuriame suplanuotos aukšto meistriškumo sportininkams labai reikšmingos permainos.
Svarbiausia jų – pasikeitęs finansavimas aukšto meistriškumo sportui. Nuo 2016 m. aukšto meistriškumo sportui skiriamas biudžetas nedidėjo, o įstatymo projekte numatyti pokyčiai leistų jį padvigubinti – nuo 7 iki 14 mln. Eur per metus.
Kita svarbi įstatymo projekte numatyta permaina – didesnės valstybės stipendijos sportininkams. Pasiūlėme išplėsti stipendijas gaunančiųjų ratą: jos būtų skiriamos jauniems sportininkams už 4–6 vietas Europos jaunimo čempionate, 2–3 vietas pasaulio ir Europos jaunimo neįgaliųjų čempionate iškovotas vietas; taip pat būtų sulyginti olimpinėse, paralimpinėse ir kurčiųjų žaidynėse už 1–6 vietas skiriamų stipendijų dydžiai.
Numatytais pakeitimais siekiama sustiprinti skaidrumo reikalavimus sporto federacijų veiklai – atsiranda reikalavimai atlikti finansinių ataskaitų auditą, apibrėžti valdymo organų narių kadencijų skaičių, formuoti nacionalinę rinktinę pagal paskelbtus kriterijus ir sudaryti sporto veiklos sutartis su sportininkais, kurie rengiami pagal aukšto meistriškumo sporto programas ar gauna valstybės stipendiją. Taip pat įstatymo pakeitimai įgalina įsteigti sporto registrą, kuris reikalingas siekiant užtikrinti nuoseklią šalies sporto stebėseną bei priimamų sprendimų skaidrumą.
Tai, kas garsina Lietuvą
Sportas dažnai siejamas su hobiu, jis vertinamas lyg kokia užklasinė veikla. Problema tikriausiai yra ir tai, kad sportas apskritai nėra identifikuotas kaip valstybei svarbi ir reikšminga veikla, nors tai yra labai svarbi šalies ūkio dalis. Kaip parodė praėjusiais metais atlikta „Baltijos tyrimų“ apklausa, net septyni iš dešimties 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų mano, kad geriausiai šalies vardą pasaulyje garsina mūsų šalies sportininkai.
Sportas garsina Lietuvą, pritraukia turistus, užtikrina šalies žinomumą. Todėl būtina sutelkti visas pajėgas ir priimti reikalingus sprendimus.
ŠMM nuotrauka
