Šį mėnesį apžiūrime Rimolių piliakalnį – Užpilą. Piliakalnis įrengtas Varduvos dešiniajame krante, siauriausioje didelės kilpos vietoje.
Pasiekimas
Rimolių piliakalnis su priešpiliu ir gyvenviete, Užpilis, Kulšėnai– piliakalnis Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje, prie Rimolių kaimo, Sedos seniūnija. Pasiekiamas keliu Renavas – Seda Rimoliuose pasukus į dešinę pietvakarių kryptimi, pavažiavus 600 m, ant kalvos, prieš kelio posūkį į dešinę pasukus į kairę pietų kryptimi, pavažiavus 220 m iki senojo kelio griovio – yra priekyje, už 150 m.
Išvaizda
A. Tautavičius taip aiškina „Užpilių“ vardą: „Vardas turbūt kilęs iš to fakto, kad piliakalnis yra įrengtas didelės Varduvos daromos kilpos tarsi kakle – siauriausioje kilpos vietoje, o už piliakalnio lieka dar nemažas plotas – tarsi už pilies esąs laukas, kuriame ir dabar yra sodybų.“.
Išvaizda
Aikštelė netaisykilingo ovalo formos, orientuota Š–P kryptimi, 55 m ilgio, 65 m pločio, iš visų pusių apjuosta pylimo, kuris išliko tik P dalyje (2 m aukščio, 16 m pločio) ir 1 m aukščio, 11 m pločio fragmentas Š krašte. Jo 3,5 m aukščio išorinis šlaitas leidžiasi į 5 m pločio, 0,5 m gylio griovį, už kurio supiltas antras 0,3 m aukščio, 7 m pločio pylimas. Už Š pylimo, dabar likusiame siaurame užnugaryje buvęs priešpilis. Šlaitai statūs, 13–14 m aukščio. 1996 m. sutvirtintas erodavęs V šlaitas. P-iliakalnis labai apardytas arimų, ŠV šlaitas – erozijos, link į P nuo jo stovėjusios sodybos ėjusių kelių. Į PV nuo piliakalnio ir į Š nuo priešpilio, 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė. Piliakalnis datuojamas I tūkst.–XIII a.
Aplinka
Piliakalnio aikštelėje buvo įrengtos kaimo kapinaitės, kurios apkastos grioviu (ten pat). Rimoliuose, prie Varduvos upės, minimas apie 1 ha ploto Šatrijos kalnas.
Maždaug 50 m į šiaurės rytus nuo Rimolių piliakalnio šiaurinio pylimo aptiktas priešpilis, nuo aukštumos apsaugotas pylimu, kurio išlikęs 1 m aukščio, 11 m pločio fragmentas. Tai šiaurės–pietų krtyptimi pailga kalva, kurios vakarinis šlaitas leidžiasi į Varduvą, rytuose ir pietryčiuose – į jos slėnį (senvagę), o šiaurės rytuose yra gili griova. Šlaitai – 2 m aukščio (nuo slėnio) ir 8–10 m (nuo upės) aukščio, gana statūs. Aikštelė iki 100 m ilgio ir iki 45 m pločio, beveik lygi, į vakarus kiek žemėja. Aikštelės pietiniame gale yra 50 cm storio kultūrinis sluoksnis. Tarp priešpilio ir piliakalnio buvusi žemesnė kalvos dalis beveik nuplauta upės, likęs tik 0,5–2 m pločio jos pietrytinis kraštas, kuriame dar matyti dviejų pylimų liekanos. Į pietvakarius nuo Rimolių piliakalnio yra papilys, kurio kultūrinis sluoksnis 60 cm storio, gerai išlikęs.
Padavimai.
Anot legendos, netoliese, Mildos slėnyje, yra Gyvasis šaltinis, kurio vanduo gydo visas ligas, o ypač akių. Senieji Sedos apylinkių gyventojai pasakojo, jog Rimolių piliakalnis – tai Sedos žinyčios krivių krivaičio ir vaidilutės kapai. Vaidilutė žuvusi gindama amžinąją ugnį, o krivių krivaitis miręs iš sielvarto, nes niekaip negalėjęs priimti įvykusių pokyčių, atneštų valdovo Vytauto. Žmonės juos labai mylėję, todėl jų garbei supylę dvi kalvas, archeologų vadinamas piliavietes su priešpiliu.
Pasakoja, kad pilį buvę pasistaę švedai. Dar ir dabar kai kurie žmonės vadina Švedkalniu. Piliakalnyje randama šaukštų, šautuvų dalių, kardų, retežių. Iškastieji daiktai geležiniai, kai kuriuose dar žymu Nr it parašai.
Piliakalnį 1903 m žvalgė L. Krzywickis, 1966 m. – Istorijos institutas. Ant piliakalnio yra pastatytas M. Pačkausko padarytas medinis kryžius.
J. Lukošiūnas parengė Varduvos upės vagos reguliavimo ir piliakalnio restauravimo projektą, todėl 1996 m. tvarkytas. Buvo sutvirtintas Varduvos upės krantas įrengiant akmenų dangą ant gargždo, o po juo žvyro sluoksnių. Upės tėkmei nukreipti sukrautos akmenų bunos ant gargždo sluoksnio. Sutvirtintas piliakalnio šlaitas - supylus žvyringo smėlio drenuojantį sluoksnį, prieš tai įrengus gaudomąsias drenas, jų tranšėjas užpylus gargždu. Virš drenuojančio sluoksnio buvo išpinti žabų tvorelių langeliai, užpilti dirvožemiu su varpučio šaknimis ir apsėti žolių mišiniu. Šlaite, kuriame išteka gruntinis vanduo įrengtos gaudomosios drenos, smėlio, žvyro, gargždo atvirkštinis filtras, atremtas į atraminę akmenų prizmę. Šlaitas užpiltas žvyringu smėliu ant kurio įrengtas priemolio ekranas ir išpinti žabų tvorelių langeliai. Jie užpilti dirvožemiu su varpučio šaknimis ir apsėti žole. Sutvarkyti piliakalnio želdiniai.
Gyvenvietė
Rimoliai, Rimaliai, kaimas Sedos seniūnijoje, 2 km į šiaurę nuo Sedos, tarp Varduvos upės ir Sedos-Židikų kelio. Šiaurėje ribojasi su Dūmaičių, rytuose – su Kulšėnų k.
Gyventojų skaičius: 1902 m. – 29, 1923 m. – 8 ūkiai, 46 gyv., 1959 m. – 37, 1970 m. – 24, 2001 m. – 9 (5 vyr., 4 mot.), 2011 m. – 5 gyv.
Rimolių kaimas susiformavo išdalijus naujakūriams Sapiegų dvaro žemę. Šio dvaro žemės dar atiteko Padvarnininkų, Kulšėnų, Nausodės k. Piliakalnio aikštelėje XIX a. ir XX a. pr. buvo kaimo kapinės.
Lenkausko sodyboje buvo koplytėlė prie medžio su Pietos skulptūrine grupe. Paminklas buvo įrašytas į kultūros paminklų sąrašą. Koplytėlė suiro, skulptūros perduotos į Mažeikių muziejų.
Šiuo pavadinimu yra pasivadinęs Sedos etnografinis ansamblis Rėmolee.
Varduvos upė
Varduva – upė šiaurės vakarų Lietuvoje; Ventos kairysis intakas. Prasideda Skuodo rajono rytuose, 4 km į rytus nuo Barstyčių, prie Paparčių kaimo, šalia Varduvos pelkės. Teka į pietryčius Plungės rajono teritorija. Už Žemaičių Kalvarijos pasuka į šiaurės rytus ir šiaurę bei teka per Mažeikių rajoną. Įteka į Ventos upę 183 km nuo jos žiočių, pasienyje su Latvija, kiek į šiaurę nuo „Mažeikių Naftos“.
Intakai
Kairieji: 86,2 km nuo žiočių - Šarnelė (ilgis 6,9 km, baseino plotas 18,6 kv. km), 71,2 km – Vaidenis, 64,7 km – Beržupis, 59,4 km – Bradumas (ilgis 9,8 km, baseino plotas 17,8 kv. km), 19,5 km - Kvistė (ilgis 28,4 km, baseino plotas 102,5 kv. km), 14,7 km – Gūžė (ilgis 10,0 km, baseino plotas 18,5 kv. km), 16,7 km – Dubulis (ilgis 9,7 km, baseino plotas 15,1 kv. km), 9,5 – Eglynupis (ilgis 11,6 km, baseino plotas 23,5 kv. km).
Dešinieji: Degemė, 87,2 km nuo žiočių – Gagrė (ilgis 6,4 km, baseino plotas 19,2 kv. km), 79,8 km – Pagardenis (ilgis 6,7 km, baseino plotas 22,8 kv. km), 66,4 km – Sruoja-Lūšinė (ilgis 51,6 km, baseino plotas 177,4 kv. km),
Iš tų intakų Sruoja su jos aukštupiu Lūšine yra 33 km ilgesnė kaip varduva nuo jų santakos
Aukštupio vaga sureguliuota, už santakos su Sruoja – labai vingiuota. Vagos vidutinis nuolydis 88 cm/km. Ties Ruzgais upės vidutinis debitas yra 5,17 m³/s, didžiausias – 113 m³/s, minimalus žiemą – 0,22 m³/s, minimalus vasarą – 0,13 m³/s. Metinė vandens lygio svyravimo amplitudė – 3,8 m. Pavasarį upe nuteka 33 % metinio nuotėkio, vasarą 10 %, rudenį 21 %, žiemą 36 %. Varduva vidutiniškai užšąla sausio 9-10 d., ledus laužia dažniausiai kovo pabaigoje. Didžiausias ledo storis žiemą – 61 cm.
Varduva ties Renavu, Mažeikių raj.
Varduvos vaga keletoje vietų užtvenkta, susidarę tvenkiniai: Renavo HE tvenkinys (31 ha), Ukrinų tvenkinys, Juodeikių tvenkinys (276 ha). Upės aukštupys ir vidurupis įeina į Žemaitijos nacionalinį parką, žemupys – į Varduvos kraštovaizdžio draustinį. Didesnės gyvenvietės prie Varduvos: Žemaičių Kalvarija, Užežerė, Seda, Kulšėnai, Renavas, Vadagiai, Ukrinai, Ruzgai.
Ankstesnė upės vardo forma buvo Vardava, ji vadinosi ir Sedula. Upėvardis Varduva kildinamas iš žodžių virti, verda („verstis, kunkuliuoti“), virdinti („virti“).
Upės pavadinimo kilmė minima padavime Žemaičių Kalvarijoje, Sedoje ir Renave:
„Kai didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas ir Lenkijos–Lietuvos karalius Jogaila atvažiavo į Žemaičius juos krikštyti, tada suvarydavo žmones būriais į vandenį ir duodavo kiekvienam būriui vardą. Pavyzdžiui, vienas vyrų būrys bus gavęs Jono vardą, ir žmonės, esą tame būryje visi bus Jonai. Kitame būryje bus moterys, ir jos visos taip pat turės vieną vardą. Kadangi toje upėje žmones krikštijo ir davė vardus, tai ši upė ir buvo pavadinta Varduva (Vardadavė).“
Puslapį parengė Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ pagal „Mažeikių krašto piliakalniai grafiniuose etiuduose ir fotografijose“ (A. Butkuvienė) leidinį, lt.wikipedia.org, mke.lt
Nuotrauka iš lt.wikipedia.org
