Reklama 1

Kalbos ir tarmių išsaugojimas

Mūsų rajone yra nemaža dalis inteligentijos, kuri daug laiko ir jėgų skiria tarmiškos kalbos puoselėjimui bei išsaugojimui.

Šiandieną kalbiname du žinomus mūsų krašto žmones, kurie yra ne tik šviesuomenės atstovai, bet ir nemažai nuveikę žemaičių kalbos gyvybingumui puoselėti. Pašnekovai pasidalino savo pastebėjimais, prisiminimais, minėjo įdomesnius gyvenimo momentus ir kitus žmones, kurie darė ar daro įtaką žemaičių kalbos naudojimui.

Dėdele patink rokoutėis žemaitėška

Milda Tenienė – Viekšnių l.-d. „Liepaitė“ meninio ugdymo pedagogė metodininkė, Mažeikių politechnikos mokyklos Viekšnių skyriaus muzikos pedagogė – į klausimus atsakė tarmiškai: „Laba dėina, sveikėnous so vėsas, katrim brongi žemaitiu kalba, anuos puoseliejėms ėr išsauguojėms. Lėipė monėi prisistatyti. Ale yr sakuoma, kou mažiau aplink savė tauzysi, tou ramiau visim gyventė būs. Galo pasakyti tėik, ka eso kėlėma iš Rėitava miesta. Daugiau kap 30 metu gyveno Vėikšniūs. Toro mama, vyra, sūno so dokra. Jau anūks, pakuolkas tik vėins, bieginie. Mėslėno, kumet nuors atsėras i daugiau.

Dėdele patink rokoutėis žemaitėška. Dėrbdama Vėikšniū lopšelie-darželie ,,Lėipatė“, stėngous so vakas ėr vėso kuolektyvo plepietė žemaitėška. Dalyvaujam įvairiuosė konferencijuose, metuodiniesė dėinuose, kor ėmanuoma pašnekietė žemaitėška. Istaiguo vykst patis įvairiausi rėngine, katrūse vedam ruoda žemaitiu kalba. Ė neėlga trokus, spalė 24-uos rytmeti, viel vyks rimts, respoblėkėnės reikšmies geruosės patirtėis rėnginys, ožvardėnėmo ,,Lai Vėikšniūs skombies žemaitėška ruoda“. Dainousam, eilieraštatius skaitysam, žaisam, špuosausam. Svarbiausė, žemaitiu kalba bėndrausam. Tėkamies, ka sogožies ciela krūva žemaitoku. Mažeikiu politechnikas muokyklas Vėikšniū skyriaus kuolektyva tep pat mėgėno išmuokintė laužytė lėižovi žemaitėška. Sekas vėsa neprasta. Šiū metū pavasari, kuova 7 d., vyka varžytovės „Tauta, pamėršosi sava praeiti, yr be ateitėis“, skėrtas Žemaitėjės metams paminavuoti.

Jau musiet 7 metos ėš eilies dalyvaujam etnokultūrėniamė pruojektė ,,Lietuvuos kolinarėjės i etnėnė pavelda ėšsauguojėms i puoseliejėms“. Karto so specelybės vyresniuojė mukytuojė Geleta Gelvinauskienė, ruošam kuomanda ėš šešiū muokėniū, regijuoniniam konkursou. Muokėne so muokytuojė čėrškėn įvairiausės striuovas, paruošam spektaklioka atitinkama tematėka. Vėsks vykst žemaitėška ruokunda. Puora meto ėš eiluos pasėsekė – laimiejuom pėrma vėita ne tik regijuonė, ale i respoblėkėniamė konkursė Vilniou. Tuo dėdele esam kontėnė.

Vuo toriečiau pasakytė, ka žemaitėška jau nedaug kas rokoujės. Mat vėina grope žemaitiu kalba yr nestraini, ontra saka, jego vaka rokousas žemaitėška, nemuokies gramatėška rašytė. Treti iš princėpa nešnek.

Vuo būn, ka paskombėn kas tilipuono, atsėlėipi žemaitėška, ontrapus tyl ė klausuos.

Mėslėnu, ka rek baigtė ruoda, nes galintiu ėr torintiu kuo pasakytė, garsinontiu žemaitiu kalba yr šmuots: Aušrelė Jadvyga Gurauskaitė, Dr. A. Biržiškas sveikatas cėntra vaduovė; Vitalijus Baltotis tautuodailininks, pedaguogs; Vitalis Lizdėnis, Mažeikiu r. Vėikšnių mena muokyklas direktuorios.

Visim linku drūtuos svekatas i šnekiekem sava – žemaitiu kalba.“

Visa plati giminė – žemaičiai

Juozapas Kukštas – pagal žemaičio pasą Koukšts Jūzaps. Gimimo vieta – Vėikšnee. Pašnekovas net 40 metų dirbo pedagogu Mažeikių Gabijos gimnazijoje, nuo 1974 m. dainuoja „Draugystės“ chore, Mažeikių kultūros centro Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro aktorius, įvairių renginių vedėjas ir personažas, skaitovas, puikus piršlys ne tik teatre, bet ir gyvenime. Nesvarbu, koks būtų oras, Mažeikių Juozapinių jomarke, kuris vyksta turguje, jau daugelį metų tradiciškai šeimininkauja Juozapas ir jo pagalbininkė Ona Griciūtė. Juozapą taip pat galima sutikti Žemaičių Kalvarijos ar Šiluvos atlaiduose, kitose religinėse šventėse ir procesijose. Daug giesmių ir maldų moka atmintinai. Mums susitikus Viešosios bibliotekos tarpdury, vidun į renginį sugužėjo būrelis mokinukų. Į Juozapo klausimą, ar kas nors šneka žemaitiškai, maždaug trečdalis vaikučių pakėlė į viršų rankeles. „Jaunimas dabar vis drąsiau ir labiau žemaičiuoja“, – gerai nusiteikęs pastebėjo J. Kukštas.

„Mano tėveliai, seneliai, proseneliai – visi žemaičiai. Ir iš tėvelio, ir iš Mamytės pusės. Aš pats gimiau Viekšniuose. Ir ne ligoninėje, o namuose. Mano atėjimo į šį pasaulį jau laukė trys vyresnės seserys. 1968 metais baigęs vidurinę (dabar gimnazija), kuria labai didžiuojuosi, toliau studijuoti išvykau į Kauną. Deja, įstoti į mediciną nepavyko, tad kita kryptis buvo – Vilnius. Sostinė! Pirmiausiai technikos mokykla, o po metų – pedagoginis institutas. Aš – lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto pirmakursis. Kiek čia sutikau nuostabių ir nepakartojamų dėstytojų, o ir bendrabučio kambaryje gyvenome trys žemaičiai, vienas suvalkietis ir vienas aukštaitis „iš pa Utenas“. Niekada nesidrovėjau kalbėti žemaitiškai. Niekada „nelaužiau“ liežuvio kalbėti kitoniškai. Išskyrus įskaitas, egzaminus ir pan.

Verta prisiminti, kad man didelę įtaką padarė lietuvių kalbos mokytojas Stasys Ablingis, bet šiandien jau yra ir dar daugiau puikių žmonių, kurie yra susiję su žemaičių kalbos puoselėjimu, tai Vladas Daukantas, Vilniuje gyvenantis viekšniškis Juozas Elekšis, poetas, dainų autorius ir atlikėjas Stanislovas Žebrauskas, režisierius Albertas Vilimas ir daugelis kitų.

Praėjusią savaitę Mosėdyje parodėme Skrajojamojo teatro komediją „Vaizdeliai iš grytelninkų gyvenimo“ pagal G. Petkevičaitę-Bitę ir J. Žymantienę-Žemaitę (režisierius M. Januška), kurią vaidiname žemaitiškai ir jau parodėme ne vienoje scenoje.

Ir toliau gyvuos

J. Kukštas itin džiaugiasi, jog žemaičių kalba po tiekos metų vis dar gyva, ir tiki, kad ji ir toliau gyvuos visame pasaulyje. Prisipažino, jog jam sunkoka žemaitiškai rašyti ir skaityti, o štai kalbėti – vienas malonumas!

„Žemai lenkiu galvą ir meldžiuosi už a. a. Aleksą Girdenį. Jo tris žemaitiškus eilėraščius moku atmintinai ir dabar. Lenkiu galvą ir meldžiuosi už profesorių Vladą Granaveckį. Jo patarimu parašiau diplominį darbą „Viekšnių tarmės fonetika“. O kur dar brangūs kiti jau į amžinybę iškeliavę dėstytojai: V. Drotvinas, J. Kalinauskas, Z. Slaviūnas ir kiti. Mes juos mylėjome ir jie mus mylėjo kaip žemaičius!

Bet šiandien kalbame apie žemaičių kalbą. Esu pabuvojęs ne vienoje Europos valstybėje. Ir? Nemokėdamas kokios nors vietinės kalbos, kreipiuosi žemaitiškai, todėl dažnai tenka pakartoti. Spėlioja, iš kur aš. Kartais galvoja, kad aš – vokietis, tačiau dar kartą prabilus ir vėl žemaitiškai, dažnai atspėja, kad mano šalis – Lietuva. Ir tai būna labai malonu. Buvo atvejis (Vokietijoje, Prancūzijoje, o gal kaimyninėje Lenkijoje), kai man pasakė, kad aš esu žemaitis.

Nežinau, ką daryčiau, jei vieną rytą atsibudęs po kokio košmariško sapno nebegalėčiau šnekėti žemaitiškai. Atrodytų, kad manęs nepažintų visas pasaulis. Neduok, Dieve, šito!

Neįsivaizduoju savęs, savo šeimos ir artimųjų, jei staiga tektų išsikraustyti į kitą pasvietį. Gal brangioje Lietuvėlėje prisitaikyčiau, priprasčiau, tačiau kitoje valstybėje – niekada. Ten aš būčiau svetimas ir man viskas būtų svetima. Dar mažas būdamas, savo trims seserimis sava „paukščių“ kalba sakydavau: „Ėmiau (gimiau), daudžiau (augau), čė mona nomele (čia mano namai)“, – pasakojo J. Kukštas.

Pabaigai – įdomi informacija tiems, kurie domisi žemaitiškais renginiais kituose šalies miestuose. Šiaulių universiteto bibliotekoje spalio 8 d.–gruodžio 20 d. veikia paroda „Keravuokem sava buočiu šneka...“ Joje pristatomi senieji žemaitiški leidiniai iš šio universiteto bibliotekos fondų.

Algirdas PETRAVIČIUS

Autoriaus nuotrauka

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode