Reklama 2

„Šalis ta Lietuva vadinas...“ Anykščiai

 

Netrukus minėsime Lietuvos valstybės atkūrimo 100-ąsias metines. Tuo tikslu portalo skaitytojams norėtume pateikti informaciją apie Lietuvos įžymiausias vietoves, svarbias šalies kultūrai, istorijai ir valstybingumui.

Pirmasis pasakojimas apie Anykščių kraštovaizdžio draustinį, ypač išgarsintą Antano Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“, antro pagal dydį Lietuvoje – Puntuko – akmens istoriją ir kitas šio rajono kultūrines paslaptis.

Draustinis

 

Anykščių regioninio parko kraštovaizdžio draustiniai: Anykščių šilelio; Elmė; Storių; Virintos. Šį kartą kalbėsime apie pirmąjį.

Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinis įsteigtas išsaugoti raiškų asociacinį Anykščių šilelio kraštovaizdį, Šventosios upės slėnį su atodangomis ir salpinėmis pievomis, Puntuko ir Puntuko brolio riedulius, šaltinį Karalienės liūnas, Vetygalos atodangą, Peniankų pilkapyną ir kitas kultūros paveldo vertybes.

Draustinis užima 1421,5 ha plotą. Botaninių tyrimų duomenimis, čia rasta 769 aukštesniųjų augalų rūšių, daugiau nei 20 įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą. Floros nevienodumas ir jos gausumas palyginti nedidelėje draustinio teritorijoje priklauso nuo augimviečių, dirvožemių ir vandens telkinių įvairovės. Šilelio reljefas labai įvairus ir sudėtingas. Abipus upės tęsiasi statūs, gilių griovų išraižyti šlaitai. Šlaitų griovomis į Šventąją suteka upeliai Marčiupis, Piktupis, Šlavė, Išplėštravis, Vingerkštynė, Pakalnytė, Paramavietė, Gaugaris, Pašaltupis, Limenė.

Be išvardintų gamtos ir kultūros vertybių, šilelyje auga saugomi medžiai: šventieji ąžuolai, uoksinė pušis ir kiti. Su daugeliu vertybių susipažinti padės Šventosios pažintinis takas. 

Akmuo

Puntuko akmuo – antrasis pagal dydį riedulys Lietuvoje, stūkso 6 km į pietus nuo AnykščiųAnykščių šilelio kraštovaizdžio draustinyje, netoli Šventosios. Tai gamtosmitologijos ir istorijos paminklas, geologiniu gamtos paminklu paskelbtas 2000 m.

Iki 1957 m. Puntukas laikytas didžiausiu Lietuvos akmenimi, kol Puokėje nebuvo aptiktas Barstyčių akmuo.

Puntuko akmuo pagal sudėtį yra granitas. Sveria apie 265 tonas, yra 7,54 m ilgio, 7,34 m pločio ir 5,7 m aukščio (iš jų – 1,5 m po žeme). Puntuko tūris – 100 kub. m, tankis – apie 2,7 g/cm³. Didžiausia horizontali apimtis – 21,39 m.

Archeologų manymu, milžinišką riedulį paliko Skandinavijos kalnų ledynai, slinkę čia prieš 20–14 tūkstančių metų.

Puntuko akmenyje iškalti „Lituanicos“ lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefai bei jų testamento žodžiai lietuvių tautai. Šiuos bareljefus ir žodžius Antrojo pasaulinio karo metu, 1943 m. vidurvasarį, per 180 dienų iškalė skulptorius Bronius Pundzius 10-ųjų skrydžio metinių proga. Šalia Puntuko įrengtas Anykščių šilelio medžių lajų takas. Į pietvakarius nuo Anykščių, priešingoje Šventosios upės pusėje, yra akmuo Puntuko brolis ir Karalienės liūnas.

Legendos

Apie Puntuko akmens kilmę paskojami mitai. Viename iš mitų pasakojama, kaip velnias nešęs akmenį bažnyčiai nugriauti, o pragydus gaidžiams, jį pametęs.

Kitas mitas pasakoja, jog akmuo pavadintas lietuvių karžygio Puntuko, kuris ant jo buvo sudegintas,  vardu. Sakoma, kad Puntukas norėjęs pagrobti šventąją ugnį saugojusią vaidilutę, už tai ir buvo nubaustas.

Dar kitoje legendoje pasakojama, kad Puntuko akmuo seniau gulėjo giliai girioje. Toje vietoje, kur dabar Anykščių upė įteka į Šventosios upę, gyveno Anykštos giminė. Gerai gyveno Anykštos giminė, nei vargo, nei bado nematė. Nelabieji ir prisiartinti prie tos giminės negalėjo. Motina Anykšta buvo galinga žynė. Turėjo ji stebuklingą ženklą, kurį pamatę nelabieji skradžiai žemę prasmegdavo. Pyko nelabieji ant motinos Anykštos, ant jos giminės ir sumanė kartą seniausias nelabasis ją pribaigti, jos pirkią akmeniu užversti. Pasišaukė nelabasis savo sūnaitį ir įsakė jam tą darbą atlikti. Ir šiaip mėgino mažasis tą akmenį pakelti, ir taip, o akmuo nė krust. Atbėgo sūnaitis pas senelį ir verkdamas skundžiasi, kad negali akmens nė iš vietos pajudinti. Pasiuntė tada senis nelabasis savo sūnų, kad jis tą darbą atliktų. Mėgino sūnus tą darbą atlikti, bet akmuo nė krust. Atėjo sūnus pas tėvą ir sako, kad negali to akmens nė iš vietos pajudinti. Supykęs senis suriko: „Tai silpni dabar pasidarė nelabieji, menko akmenioko iš vietos pakelti negali. Žiūrėkite, aš, kad ir senas, bet dar tą akmenioką viena ranka paėmęs numesiu ant tos raganos pirkios!“ Nuėjo visa nelabųjų giminė prie to akmens. Griebė senis nelabasis akmenį šiaip, griebė taip, o akmuo nė krust. Dar kartą pamėgino pakelti jis akmenį, bet tik prakaitu pasipylė ir vis tiek nieko neišėjo. Pavargo senis, ėmė dairytis aplinkui. Mato, kad sūnus ir vaikaičiai plyšta juoku. Supykęs senis, kad sušvilps, net lapai nuo medžių pabiro. Subėgo nelabųjų, kiek uodų girioje. Senis jiems ir sako: „Neškite, vaikaičiai, tą akmenioką ir meskite ant raganos Anykštos pirkios.“ Paklausė nelabieji senio. Iš visų pusių aplipo akmenį. Griebė kartą – akmuo pajudėjo, griebė antrą – nuo žemės pakėlė, griebė dar kartą – virš medžių iškėlė ir, nors sunkiai, bet ėmė nešti. Baisiai neapkenčia Dundulis nelabųjų. Kur tik juos pamato, tuoj ugninę strėlę į juos paleidžia. Tai ir dabar, pamatęs nelabųjų darbą, kaip trenks į juos iš giedro dangaus, nelabieji į visas puses pasipylė, o akmuo čia pat nukrito, o žmonės Puntuku akmenį pradėjo vadinti. Mat netoliese gyveno toks vyras Puntukas. Piktas ir nedoras buvo žmogus. Sugyventi su žmonėmis negalėjo. Išvarė jį motina iš namų. Pasistatė jis toje vietoje, kur akmuo krito, pirkią. Nei jis piktųjų dvasių baidėsi, nei gerųjų gerbė, o iš kitų tik juokėsi. Tai, kai krito akmuo iš nelabųjų rankų, tai tiesiai ant Puntuko pirkios. Nuo to laiko niekas Puntuko daugiau nematė, o akmenį jo vardu pradėjo vadinti.
 

Kitos Anykščių lankytinos vietos


     Medžių lajų takas Anykščiuose – vienintelis ne tik Baltijos šalyse, bet ir Rytų Europoje. Takas prasideda netoli Puntuko akmens. Medžių lajų takas nuo žemės pamažu kyla iki 21 metro ties medžių laja. Takas medžių lajų viršūnėmis vingiuoja 300 metrų. Toliau galima lipti aukštyn į 35 metrų aukščio bokštą, iš kur galima apžvelgti Anykščių šilelį ir kitas vietas.

     Apžvalgos aikštelė Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios bokšte. Prieš šimtmetį iškilusi Anykščių Šv. Mato bažnyčia išskirtinė Lietuvoje ne tik savo aukščiu (architekto N. Andrejevo suprojektuota neogotikinė dvibokštė bažnyčia yra aukščiausia Lietuvoje – 79 m), meno kūriniais, bet ir apžvalgos aikštele, įrengta bažnyčios bokšte, 33 metrų aukštyje. Užlipus 186 laiptelius galima pasigrožėti nuostabiu Anykščių apylinkių vaizdu.

     Angelų muziejus. 2010 m. Anykščiuose duris atvėrė pirmasis Lietuvoje Angelų muziejus, kuriam savo sukauptą angelų kolekciją padovanojo kultūrininkė Beatričė Kleizaitė-Vasaris. Jos kolekcijoje 109 angelai: tapybos, grafikos, lietuvių tautodailininkų darbai, senasis liaudies menas. Antrajame Angelų muziejaus aukšte įrengta ekspozicija, kurioje – meno kūrėjų muziejui padovanoti angelai, angelų kūrėjų plenerų metu sukurti darbai.

2015 m. kovo 4 dieną po renovacijos duris atvėrė Burbiškio dvaras, kuris yra  įsikūręs Anykščių regioniniame parke, netoli Rubikių ežero, 8 km nuo Anykščių. Anykštos upės kairiajame krante stovi rūmai – XIX a. architektūros paminklas, neoklasicizmo epochos statinys. Prie jo prigludęs parkas, kuriame išlikę daugiau kaip 30 rūšių medžių bei krūmų.

Labirintų parkas yra šalia kelio į Kurklius, prie Šlavėnų. Toks parkas vienintelis tiek Lietuvoje, tiek ir Baltijos šalyse. Jį sudaro trys skirtingi karklų labirintai: didysis labirintas, kuriame tikslas – nepasiklysti ir pereiti labirintą, apvalusis labirintas, kuriame reikia surasti labirinto centrą bei išėjimą.

Apžvalgos bokštas Bijeikiuose (Anykščių rajone, Anykščių regioniniame parke) yra 15 metrų aukščio, stovi ant kalvos, esančios 163 m virš jūros lygio. Šis apžvalgos bokštas taip pat dar vadinamas ir Rubikių apžvalgos bokštu, nes yra prie Rubikių ežero. Nuo apžvalgos bokšto atsiveria graži Dusyno ir Rubikių ežerų panorama, taip pat galima įžvelgti trijų bažnyčių (Debeikių, Leliūnų ir Alantos) bokštus.

Niūronių kaime 1978 m. įkurtas unikalus Arklio muziejus, kuriame galima susipažinti su jau daug šimtmečių trunkančia arklio ir žmogaus draugystės istorija, pajodinėti, paglostyti arklius ar pasivažinėti karieta. Arklio muziejus įsikūręs senoje daržinėje, buvusios pradinės mokyklos pastate. Muziejų įkūrė prof. Petras Vasinauskas (1906–1995), pats bričkele keliavęs po Lietuvą ir rinkęs eksponatus.

Šeimyniškėlių piliakalnis, vadinamas Voruta, yra šiauriniame Anykščių pakraštyje, prie kelio į Rokiškį. Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, kurio šiaurės vakarų papėde teka Varelis, o pietrytine – Volupis. Manoma, kad būtent čia stovėjo Lietuvos karaliaus Mindaugo pilis, pavadinta Voruta. Piliakalnio aikštelė – 80 m ilgio, 35 m pločio pietrytiniame gale ir 23 m – šiaurės vakariniame.

Dar viena lankytina vieta Anykščių rajone – Laimės žiburys – tai antkapinis paminklas rašytojui Jonui Biliūnui ant Liudiškių kalvos. Lietuvių literatūros klasikas J.Biliūnas mirė 1907 m. Lenkijoje, Zakopanėje. Ten buvo palaidotas, nes žmona Julija neturėjo pinigų parvežti jo kūną į Anykščius. J. Biliūno valia buvo įvykdyta 1953 metais.

Pagal Anykščių regioninio parko, Vikipedijos, infoanyksciai.lt bei turisto pasaulis.lt informaciją parengė Birutė ŠNEIDERAITIENĖ

Nuotraukos infoanyksciai.lt bei turistopasaulis.lt

www.budas.lt 

 

Projektui „Šalis ta Lietuva vadinas...“ skirta 1000 eurų

 

 

 

 

 

 

 

 

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode