„Šalis ta Lietuva vadinas...“ Elektrėnai

 

Šį sykį pasisvečiuosime Elektrėnuose. Pasidomėsime Abromiškių dvaro istorija, Abromiškių miestelio pavadinimo kilme, lankytinais objektais.

 

 

Dvaro istorija

Abromiškių dvarą XVI a. antroje pusėje (1571 m.) pastatė Abrahamas Poniatovskis. Nuo jo vardo kildinamas ir gyvenvietės pavadinimas. XVII a. dvaras priklausė Bychovcų giminei, o XVIII–XIX a. jį valdė prancūzų kilmės grafai de Raesai. 1812 m. birželio 27 d. pakeliui į Vilnių Abromiškių dvare nakvojo Napoleonas. XIX a. viduryje Kazimiera de Raes (1818–1893) ištekėjo už grafo Pranciškaus Pliaterio ir Abromiškės tapo šios giminės nuosavybe. Pliateriai dvarą valdė iki 1937 m. Jie gerokai rekonstravo Raesų pastatytus medinius rūmus, pristatydami du triaukščius flygelius. XX a. pirmoje pusėje, vykdant žemės reformą, dvaras buvo išparceliuotas. 1937 m. dvaro rūmus su parku nupirko bankininkas ir plačiai žinomas meno kūrinių kolekcionuotojas Mykolas Žilinskas (1904–1992). Nors ir gerokai apgriuvę, dvaro rūmai sulaukė šių dienų. 1951 m. dvaro rūmuose čia buvo įkurdinta Vievio ligoninė, o vėliau – paštas, felčerinis punktas, biblioteka, meninio apipavidalinimo dirbtuvės, parduotuvė. 1977 m. Abromiškėse buvo įkurta Elektrėnų šiluminės elektrinės sanatorija-profilaktoriumas, o 1980 m. – Širdies ir kraujagyslių sistemos fiziologijos ir patalogijos instituto Elektrėnų klinika. Šiuo metu dvaro rūmai tušti ir gerokai nuniokoti. Dauguma dvarą valdžiusių Raesų ir Pliaterių giminės palikuonių amžinam poilsiui atgulė netoliese esančiose Sabališkių kapinaitėse ir čia esančioje koplyčioje.

Peizažinis Abromiškių dvaro parkas švelniai banguoto reljefo teritorijoje šalia to paties pavadinimo ežero buvo įkurtas XIX a. pirmoje pusėje. Jį puošė trys tvenkiniai, bet gražiausias parko akcentas – Abromiškių ežeras. Per parką rūmų link veda lenkta alėja, kuri priešais rūmus apgaubia apskritos formos parterį. Parke vyravo vietinės medžių rūšys: mažalapė liepa, paprastasis klevas, paprastasis uosis, karpotasis ir plaukuotasis beržai, kalninė guoba… Nuo rūmų į sodą vedė apie 100 m ilgio mažalapių liepų alėja. Iš gana gausių čia augusių egzotinių augalų šių dienų sulaukė nedaug – paprastieji kaštanai, paprastosios eglės Olendorfo forma (Picea abies ‘Ohlendorfii’), vakarinės tujos, didžialapės ir paprastosios liepos, platanalapiai klevai, pilkosios ir kanadinės tuopos… Iš ypač vertingų parko medžių paminėtini sachalininis kėnis ir galinga didžialapė liepa

Abromiškių miestelio pavadinimo kilmė

Kaimo vardas yra asmenvardinės kilmės – nuo vardo Abromas, Abraomas – Abromiškių dvaro valdytojas XVI a. antrojoje pusėje buvo Abraomas Poniatovskis. Kaimas yra Elektrėnų savivaldybėje, 1 km į rytus nuo Elektrėnų, piečiau magistralės VilniusKaunasKlaipėda. Seniūnaitijos centras. Veikia biblioteka, Abromiškių reabilitacijos ligoninė, piečiau nuo kaimo telkšo Abromiškių ežeras.

Lankytini objektai

Gatvinis rėžinis Grabijolų kaimas

Į šiaurės rytus nuo Kazokiškių (4 km) yra senas gatvinis rėžinis Grabijolų kaimas, įsikūręs prie Neries (Neries regioniniame parke). Tai XVIII a. vidurio kaimas. Seniausiam kaimo namui apie 300 m. Gyvenamieji namai ir ūkiniai pastatai pastatyti galais į gatvę, želdiniai auga šalia gatvės.

Grabijolų kaimą galima rasti važiuojant nuo Vievio tilto per Nerį link Zabarijos kaimo. Šiame kaime reikia sukti dešinėn ir važiuoti kaimo keliu iki Grabijolų.

Grabijolai – kairiajame Neries krante išsidėstęs gatvinis rėžinis 25 sodybų kaimas, kuriame išlikę nemaža senosios medinės architektūros statinių, įdomios puošybos. Įvažiuojant į kaimą, dešinėje matyti apaugęs pušimis smėlio kalnelis. Šioje vietoje yra buvę Grabijolų pilkapiai, kuriuos 1857 m. kasinėjo K. Tiškevičius. Pilkapynas turėjo būti ir kaimo vietoje, nes 2002 m. vienos sodybos kieme, lyginant žemę, buvo iškastos degintinio kapo įkapės. Rasti du vėlyvojo geležies amžiaus ietigaliai ornamentuotomis įmovomis, kurie datuojami IX a.–XI a. pradžia ir yra atvežtiniai, atgabenti iš Skandinavijos kraštų. Ginkluoti tokiais ginklais kariai buvo profesionalai arba asmenys, turintys aukštesnį socialinį rangą baltų bendruomenėje.

Greta kaimo esančiose kalvose vienas iš kalnų vadinamas Cypeliu. Pasakojama, kad jame yra nuskendusi bažnyčia. Ko gero, ten yra buvęs žvalgakalnis (kalnas, nuo kurio buvo stebimos apylinkės ir pranešama apie pastebėtus priešus). Žmonės pasakoja, kad seniau nuo šio kalno matėsi penkios bažnyčios: Kernavės, Kazokiškio, Vievio, Dūkštų, Sudervės. Šiuo metu kalnas apaugęs medžiais ir krūmais.

Kaimo gatvelė baigiasi Neries paupyje. Kitapus upės matosi vieniša dešiniojo Neries kranto Grabijolų sodyba. Kažkada toje vietoje stovėjo Grabijolų dvaras. Grabijolų senovės gyvenvietės vietą galima rasti, važiuojant nuo Dūkštų į Kernavę, ties Miežionių kaimu pasukus kairėn. Pravažiavus senąjį Miežionių gatvinį kaimą, toliau reikia važiuoti laukų keliuku žemyn nuo kalvos, sukti į mišką ir važiuoti iki Neries.

Senovės gyvenvietė aptikta 1991 metais dešiniajame Neries krante, netoli vienišos Grabijolų kaimo sodybos. Jos teritorija nemaža – apie 5,5 ha. Žvalgant teritoriją aptikti radiniai rodo, kad gyventojai šioje vietoje apsistodavo jau neolite. Pagrindinis kultūrinis sluoksnis yra iš II–IV amžių, kai žmonės čia gyveno sėsliai. Iš to laiko rastas molinis verpstukas, daug geležies gargažių, ankstyvosios grublėtosios ir ankstyvosios brūkšniuotosios keramikos šukių.

Įdomu, kad šalia yra ir daugiau panašaus laikotarpio objektų. Ant tiesiai virš gyvenvietės stūksančio šlaito yra Grabijolų–Žemaitiškių pilkapynas su 74 pilkapiais. Kitapus upės matosi Alkų kalnai su Paalkių piliakalniu, o upės vagoje – mitologiniai „Užkeiktos veselios“ akmenys.

Kelių muziejus

1995 m. spalio 19 d., minint automagistralės Vilnius–Kaunas 25 metų sukaktį, Vievyje iškilmingai atidarytas Kelių muziejus. Įsikūręs miesto centre, valstybės įmonės „Automagistralė” patalpose.

Muziejaus vadovas – vienas jo įkūrėjų ir aktyvus puoselėtojas, kelininkas veteranas, kelių inžinierius Juozas Stepankevičius.

Per metus muziejų aplanko apie 5000 žmonių. Dažni svečiai užsieniečiai, tolimiausių kraštų atstovai. Muziejaus ekspozicijas apžiūrėjo ir jomis džiaugėsi 25 valstybių atstovai, tarp jų JAV, Japonijos, Kinijos ir kitų.

Kietaviškių pagrindinės mokyklos kraštotyros muziejus

Kietaviškių pagrindinės mokyklos kraštotyros muziejus įsteigtas 1981 metais. Muziejus – vietovės etninės kultūros ir istorijos atspindys. Visi eksponatai surinkti tik Kietaviškių apylinkėse. Vertingiausi: akmeniniai kirvukai, puodų ir koklių šukės iš didikų Pociejų dvarvietės, vyrų ir moterų įvairių darbų įrankiai, knygnešio M. Grybausko daiktai, rašytojo J. Kralikausko laiškai, kraštotyros darbai ir senieji mokyklos dokumentai. Muziejuje vyksta pradinių klasių, lietuvių kalbos, istorijos, geografijos ir netgi matematikos pamokos (eidami temą „Ilgio matai“ mokiniai matuoja raktų, šaudyklių, kirvukų ilgius, senųjų knygų ilgius ir pločius, lygina gautus rezultatus, dirba grupėse ieškodami ilgiausio daikto ir pan.).

Lietuvos geologijos muziejus

1926 m. Vilniaus universiteto Didžiojoje auloje įkurtas Gamtos muziejus, kuris, be kitų, turėjo ir Geologijos-mineralogijos skyrių.

1929 m. Kaune įkurtas Mineralogijos muziejus.

1939 m. įkurtas Geologijos muziejus su Paleontologijos, Petrografijos, Istorinės geologijos ir Lietuvos geologijos skyriais. 1940 m. šis muziejus perkeltas į Vilniaus universitetą. Karo metais žuvo 75 proc. muziejaus geologijos-mineralogijos kolekcijų. Po karo kolekcija buvo pradėta rinkti iš naujo.

Geologijos instituto muziejui pradžią davė neįprasta Alfonso Žukelio (1899–1977) dovana Lietuvai. Vilniaus ekspozicija pradėjo veikti 1968 m. Tada jos pagrindą sudarė Jekaterinburgo (buv. Sverdlovsko) mokslinių mineraloginių dirbtuvių ilgamečio direktoriaus A. Žukelio 1965 m. Lietuvai dovanota 2 100 vnt. mineralų, uolienų bei dirbinių kolekcija iš buvusios Sovietų Sąjungos, Birmos, Šri Lankos, Brazilijos ir kitų pasaulio vietų.

1980 m. Vievyje pradėjo veikti Kerno saugykla (kernoteka). Pastačius Kerno saugyklą, joje imta rengti muziejines ekspozicijas. Kerno saugykla iki 1989 m. veikė kaip atskiras Geologijos instituto padalinys. 1992 m. sujungta Kerno saugykla ir Vilniaus ekspozicija. Taip naujai įkurtas Geologijos muziejus. 2000 m. pasikeitus Geologijos instituto struktūrai, Kerno saugyklai Vievyje suteiktas savarankiškos organizacijos – Lietuvos geologijos muziejaus – statusas.

Medinių skulptūrų parkas

Tarptautinis medžio drožėjų simpoziumas „Elektrėnai 2001“, skirtas išnykusiems etniniams kaimams atminti, įvyko 2001 m. rugpjūčio 1–24 d. Simpoziumo vadovas – Juozas Kareiva. Dalyvė-organizatorė Vanda Umbrasienė. Projekto tikslas – įamžinti liaudies medžio skulptūroje išnykusių šios vietovės kaimų atminimą. Parko skulptūrose vyrauja stogastulpiai, koplytėlės, monumentalioji skulptūra. Menininkų sukurti motyvai, jų siužetai įprasmina kaimo žmonių gyvenimą, jų buitį, senovės kultūrą bei papročius, istorijos bei krikščionybės etapus ir jų mitus.

„Bitės“ apžvalgos bokštas

Bazinė mobiliojo ryšio stotis ir 30 metrų aukštyje įrengta apžvalgos aikštelė stovi Šiliniškių kalvagūbryje, šalia kelio Ginučiai–Kirdeikiai (apie 2 km nuo Ginučių), netoli Ukojo ir Pakaso ežerų.

Nuostabūs vaizdai iš bokšto apžvalgos aikštelės atsiveria visais metų laikais, tačiau atvykus čia rudenį ar žiemą, gali tekti ropštis per spygliuotą tvorą.

Parengė Birutė ŠNEIDERAITIENĖ

Informacija ir nuotraukos regionunaujienos.lt bei wikipedija.lt

 

 

 

 

 

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode