Reklama 2

„Šalis ta Lietuva vadinas...“ Alytus

 

Trečiojoje šio projekto dalyje supažindinsime www.budas.lt skaitytojus su Alytumi: Pirmuoju ir Antruoju, apžvelgsime Pirmojo Alytaus istorinę aikštę, aukščiausią Lietuvoje Baltosios rožės pėsčiųjų ir dviračių taką...

Alytaus miesto istorija

Alytaus apylinkėse gyventojai kūrėsi jau pirmaisiais amžiais po Kristaus gimimo. Tai liudija Bakšių gyvenvietė, datuojama III–IV a., Radžiūnų piliakalnio gyvenvietė, datuojama III–V a., Alytaus piliakalnio gyvenvietė, datuojama VII–XII amžiais.

Alytaus vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1377 m. Vygando Marburgiečio kronikoje. Ant Alytaus piliakalnio stovėjusi medinė pilis, pirmą kartą minima 1384 m. Ši pilis kartu su Merkinės, Nemunaičio, Punios, Birštono, Darsūniškio ir Kauno pilimis sudarė svarbiausių kelių į Trakus, Vilnių gynybinę sistemą nuo kryžiuočių puolimo. 1387 m. Jogailos išduotoje privilegijoje Skirgailai Alytus vadinamas miesteliu, minima Alytaus žemė su jos centre esančia didžiojo kunigaikščio pilimi.

Po Žalgirio mūšio išnykus Kryžiuočių Ordino grėsmei, Alytaus piliakalnis neteko gynybinės reikšmės. Šalia papilio įsikūręs miestelis ėmė augti. Pradėjus įsisavinti Užnemunę, miestelis pradėjo kurtis ir kairiajame krante. Miestelio plėtimuisi įtakos turėjo ir du Alytaus dvarai, stovėję dešiniajame ir kairiajame Nemuno krantuose.

XVI a. Alytus priklausė įvairiems savininkams: krašto maršalkai Jonui Zabžezinskiui, karalienei Bonai, Žygimantui Augustui, Barborai Radvilaitei. Pagal XVI a. antrosios pusės miesto inventorius, pagal mokamą sidabrinės mokestį Alytų galima apibūdinti kaip mažą miestelį, kuriame gyveno per 1000 gyventojų. Dauguma iš jų vertėsi amatais, prekyba. 1524 m. Alytuje minima pirmoji katalikų bažnyčia, 1595 m. jau minima ir mokykla.

Naujas miesto raidos etapas prasidėjo 1581 m. birželio 15 d., kai Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras pasirašė privilegiją, kuria Alytui suteiktos Magdeburgo miesto teisės. Miestas gavo savivaldos teisę ir herbą – baltą rožę raudoname fone. Miestiečiams buvo nurodyta pasistatyti miesto rotušę, kurioje turėjo posėdžiauti savivaldos organas magistratas. 1589 m. įkurta Alytaus karališkojo stalo ekonomija, sudariusi palankesnes sąlygas miesto ūkinei raidai.

XVII–XVIII a. miestas dažnai kentėjo nuo įvairių nelaimių: karo, maro, gaisrų. Visa tai atsiliepė jo raidai, sumažėjo gyventojų skaičius, teritorija. 1775 m. iš Trakų ir Merkinės į Alytų perkelti pavietų teismai. 1776 m. Abiejų Tautų Respublikos Seimas priėmė Konstituciją, pagal kurią iš daugelio miestų, tarp jų ir Alytaus, buvo atimtos savivaldos teisės. Remdamiesi Ketverių metų (1788–1792) seimo nutarimais, 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija, 1791–1792 m. alytiškiai mėgino atkurti savivaldą. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis S. A. Poniatovskis nesuteikė Alytui renovacinės privilegijos, todėl miesto savivalda nebuvo įteisinta. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m., Nemunu išvedus sieną tarp Rusijos ir Prūsijos, Alytų pasidalijo dvi valstybės.

Daugiau nei šimtą metų abi miesto dalys vystėsi skirtingai. 1796 m. dauguma Lietuvos miestų buvo priskirti miestelių („miestiečko") kategorijai, atiduoti dvarų administracijai. Alytaus miestelis (Pirmasis Alytus) buvo priskirtas Trakų apskrities Lelionių raktui. Po baudžiavos panaikinimo 1861 m. visoje Rusijos imperijoje įsteigti valsčiai. Pirmasis Alytus priskirtas Aleksandrovsko (dab. Alovės, Alytaus r.) valsčiui. 1870 m. Rusijoje priimtas miestų įstatymas, Lietuvoje šis įstatymas įsigaliojo 1876 m. Išlikę negausūs istoriniai šaltiniai atskleidžia, kad šios miesto dalies gyventojai XIX a. pab. rinko seniūną ir miestiečių valdybą, XX a. pr. – kaimo seniūną. Kairioji miesto dalis (Antrasis Alytus) atiteko Prūsijos karalystei, vėliau Napoleono įkurtai Varšuvos kunigaikštystei. Vietoj Varšuvos kunigaikštystės įkurta autonominė Lenkijos karalystė, kuri, Vienos kongreso nutarimu, 1815 m. autonomijos teisėmis įtraukta į Rusijos imperiją. Miestas priskirtas Augustavo vaivadijos, vėliau Augustavo gubernijos, nuo 1867 m. Suvalkų gubernijos Kalvarijos apskričiai. Lenkijos karalystėje įsteigus gminas (valsčius), Alytus tapo gminos centru. Šios miesto dalies gyventojai atkakliai siekė atgauti turėtą savivaldą ir miesto herbą. Iki 1870 m. veikė magistratas. Kelis šimtmečius Antrasis Alytus buvo laikomas Pirmojo Alytaus priemiesčiu. 1897 m. Rusijos imperijoje vykdyto gyventojų surašymo duomenimis, Pirmajame Alytuje gyveno 1435 žmonės, Antrajame Alytuje – 2010.

Dėl savo strateginės padėties XIX a. pab., carinės valdžios sprendimu, Alytus paverstas trečios klasės pasienio tvirtove. Abiejose Nemuno pusėse pastatytos trejos kareivinės. Kairiajame Nemuno krante pastatyti keturi fortai ir dvi baterijos. Nutiesti plentai, geležinkelis, per Nemuną pastatyti trys tiltai. Visos šios statybos buvo naudingos ir miestui: išaugo gyventojų skaičius, plėtėsi prekyba, gyvenamųjų namų statyba. Pradėjo kurtis pirmosios nedidelės pramonės įmonės.

Besikuriančiai Lietuvos valstybei teko kovose apginti savo laisvę. Svarbus vaidmuo šiose kovose teko ir Alytui. Nuo 1918 m. gruodžio mėnesio Alytuje formavosi I pėstininkų pulkas. Šis pulkas kartu su vokiečių savanoriais 1919 m. vasario 12–15 d. prie Alytaus sustabdė Raudonosios armijos dalinių puolimą. 1919–1920 m. vykstant kovoms su Lenkija, Alytui vėl teko didelis vaidmuo. Jo kareivinėse tada bazavosi Lietuvos kariuomenės pulkai.

Tarpukario metais Alytus tapo Dzūkijos centru. 1931 m. jis pripažintas pirmos eilės miestu, o 1932 m. – kurortu. Mieste įsteigta gimnazija, kelios pradžios mokyklos, aukštesnioji miškininkų mokykla, žemesnioji žemės ūkio mokykla. Vystėsi prekyba. Pramonėje vyravo miško ir žemės ūkio produkcijos apdirbimo įmonės. Miesto valdžia didelį dėmesį skyrė miesto tvarkymui: gatvių grindimui, miesto parko įkūrimui, statyboms. Kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime aktyviai veikė įvairios kultūrinės, religinės ir tautinės organizacijos. Svarbų vaidmenį miesto gyvenime vaidino ir Alytuje įsikūrę Lietuvos kariuomenės daliniai. Savotišku neatsiejamu miesto simboliu tapo Antrasis kunigaikštienės Birutės ulonų pulkas.

II pasaulinio karo pradžioje kilę politiniai neramumai buvo susiję ir su Alytumi. 1939 m. pabaigoje mieste įkurdintas didžiausias Lietuvoje SSRS karinis dalinys. Per pirmąją sovietų okupaciją (1940–1941 m.) nemažai miesto gyventojų buvo suimti ir ištremti, nacionalizuotos pramonės ir prekybos įmonės.

1941 m. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, Alytus buvo smarkiai sugriautas. Vokiečių okupacijos metais daug miesto gyventojų žuvo, buvo išvežti darbams į Vokietiją. Karo pabaigoje dalis emigravo į Vakarus. 1944 m. liepos mėnesį prasidėjo antroji sovietų okupacija. Alytiškiai vėl nukentėjo nuo represijų, trėmimų. Dalis miestiečių įsitraukė į rezistencinį pasipriešinimą.

Sovietinės Lietuvos valdžios sprendimu, Alytus tapo pramonės centru. Per keletą dešimtmečių buvo pastatytos didelės pramonės įmonės. Miestas sparčiai augo: daugėjo gyventojų, buvo statomi nauji mikrorajonai. 1977 m. Alytus tapo respublikinio pavaldumo miestu.

Po valstybingumo atkūrimo 1990 m. Alytaus miesto savivaldybės tarybai teko spręsti naujas problemas. Pradėjus vykdyti ekonomines reformas, dauguma įmonių privatizuotos. Kilus ekonominei krizei, daug didžiųjų pramonės įmonių bankrutavo. Dabar mieste vyrauja lengvosios pramonės, medienos perdirbimo, maisto pramonės įmonės. Daug dėmesio skiriama miesto įvaizdžiui: tvarkomos gatvės, parkai, rūpinamasi švietimu, mokyklų renovacija. Mieste įkurta aukštoji neuniversitetinė mokykla – Alytaus kolegija. Aktyviai veikia jaunimo, visuomeninės, kultūrinės, tautinės organizacijos. Šiandieną Alytus yra Pietų Lietuvos politinis, ekonominis, kultūrinis ir švietimo centras.

Pirmojo Alytaus istorinė aikštė

Alytų Nemunas dalija į dvi dalis: dešiniajame Nemuno krante – Pirmasis Alytus, kairiajame – Antrasis Alytus. Miestas kūrėsi dešiniajame Nemuno krante. Istorikai mano, kad miesto aikštė Punios, Merkinės ir Vilniaus (tuometinė ši gatvė buvo dešiniajame Nemuno krante) kelių sankryžoje susiformavo XV amžiuje. Stepono Batoro Alytui suteiktoje savivaldos privilegijoje nurodyta miestelėnams šioje aikštėje, kurią dabar vadiname Pirmojo Alytaus, pasistatyti rotušę.

XIX a. vidurio žemėlapiuose matyti jau pakitęs Pirmojo Alytaus aikštės kontūras – vietoj ištęsto trikampio (dėl įvairaus namų užstatymo) – laužyto kontūro pavidalas. Panašus aikštės vaizdas liko iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Pasikeitė XX a. 3-iajame dešimtmetyje, atlikus Antano Juozapavičiaus gatvės tvarkymo darbus. Kiekvieną savaitę aikštėje vykdavo turgūs.

Antrojo pasaulinio karo metais aikštė stipriai nukentėjo nuo vokiečių aviacijos bombardavimo, ilgą laiką ji nebuvo tvarkoma. Tik 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atlikti rekonstrukcijos darbai.

Istorijos vingiuose keitėsi ir aikštės pavadinimai. Sovietmečiu jai buvo suteiktas Tarybų vardas, esą 1919 m. vasario mėnesį, Alytų užėmus Sovietų Rusijos kariuomenei, grupelė vietinių bolševikų šioje aikštėje paskelbė sovietų valdžią. 2009 m. aikštėje buvo atliekami archeologiniai kasinėjimai, jų metu buvo rasta laidojimo vieta su žmogaus palaikais. Archeologų žiniomis, toks radinys šiose vietose jau ne pirmas, tad daroma prielaida aikštės teritorijoje galėjus būti senas kapines. Pasakojama, kad aikštė prieš amžių buvo vadinama Kryžiaus aikšte, čia stovėjo medinis kryžius, sustodavo laidotuvių procesijos, jas pasitikdavo klebonas.

Kasinėjimų metu daugelį rastų radinių galima apžiūrėti greta aikštės įsikūrusioje Alytaus kraštotyros muziejaus archeologinėje ekspozicijoje (Jiezno g. 2).

Atlikus archeologinius kasinėjimus, aikštė buvo rekonstruota.

Pirmojo Alytaus aikštė įtraukta į Kultūros vertybių registrą, kaip Alytaus senojo miesto vietos viena iš sudedamųjų dalių.

Baltosios rožės pėsčiųjų ir dviračių tiltas

Aukščiausias Lietuvoje pėsčiųjų ir dviračių tiltas pastatytas 2015 m. ant išlikusių buvusio geležinkelio tilto taurų, įrašytas į Lietuvos rekordų knygą. Jo aukštis – 38,1 m, ilgis – 260 m. Projekto autorius – V. Karieta.

XIX a. antroje pusėje stiprinant vakarines Rusijos imperijos (tuo metu Lietuva priklausė jos teritorijai) sienas, į Alytų, kaip III klasės tvirtovę, buvo nutiestas karinis geležinkelis. Šioje vietoje 1897–1899 m. pastatytas novatoriškos gembinės konstrukcijos tiltas (projekto aut. N. Beleliubskis), kurio aukštis – 33 m, ilgis – 240,5 m. Tilto važiuojamoji dalis buvo skirta traukinių ir vežimų eismui. Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 m., besitraukianti caro kariuomenė tiltą susprogdino. Alytų užėmę vokiečiai jo vietoje pastatė laikinąjį medinį karinį geležinkelio tiltą. Jo aukštis buvo 35 m, ilgis – 294 m. Tiltas tarnavo iki 1926 m., vėliau – išardytas. 2013 m. rugpjūčio mėn. prasidėjo naujo paspyrinio trijų tarpsnių tilto statyba, kuri baigta 2015 m. spalį. Oficialiai tiltas atidarytas 2016 m. birželio 4 d.

Parengė Birutė ŠNEIDERAITIENĖ pagal Alytus.lt, Alytaus turizmo ir informacijos centro bei pamatyklietuvoje.lt informaciją

www.alytus-tourism.lt nuotraukos

Publikaciją remia

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode