Romas

„Šalis ta Lietuva vadinas...“ Trakai

 

Šįsyk portalo lankytojų dėmesiui – Trakai. Tai vienas žymiausių Lietuvos miestų, garsėjantis savo unikaliu kultūriniu paveldu. Pabuvosime Trakų pilyje, apžvelgsime jos istoriją. Kalbama, kad Trakai žymūs vieta, kur pildosi norai. Tai Angelų kalva. Jūsų dėmesiui žmonių pasakotos ir išgirstos legendos.

Salos pilis

Trakai žavi savo unikaliu ežeringu kraštovaizdžiu bei viduramžiais statytu, praėjusiame amžiuje iš griuvėsių prikeltu pilių kompleksu. Senųjų Trakų, Naujųjų Trakų pusiasalio bei salos pilys – tai reprezentacinė krašto kortelė, kuri šiandien atspindi ne tik materialų architektūrinį, bet ir dvasinį lietuvių tautos paveldą. Juk besikuriant Lietuvos valstybei Trakai buvo vienas svarbiausių politiniu ir kariniu požiūriu miestų.

XIV–XV a. vienoje iš daugelio Galvės ežero salų įkurdinta pilis yra strategiškai itin patogioje vietoje, ją iš visų pusių saugo vanduo. Įdomu tai, kad statant Trakų salos pilį, ežero vandens lygis buvo beveik 2 metrais aukštesnis už dabartinį! Dabartinė sala anuomet buvo trijų atskirų mažų salelių grupė. 

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pradėtą statyti pilį užbaigė jo sūnus Vytautas. Jis kiek pakeitė – sustiprino ir modernizavo – pradinį planą. Buvo pastatyta nauja gotikinė plytinė pilis, originaliai suderinus gynybinę ir rezidencinę paskirtį. Nuo 1409 m. Vytautas Didysis čia perkėlė valstybės sostinę, kurioje buvo saugoma Lietuvos Metrika bei valstybės iždas. Akmeninė raudonomis plytomis apdailinta iškili pilis ilgą laiką buvo didžiųjų Lietuvos kunigaikščių rezidencija, kultūrinis traukos centras. Šioje pilyje 1430 m. spalio 27 d. Vytautas ir mirė.

Trakų salos pilis – paprastumu bei kukliu puošnumu alsuojantys statiniai – išreiškė pažangiausias XV a. fortifikacijos (gynybos įtvirtinimo) idėjas. Ji laikoma viduramžių gynybinės architektūros šedevru, vienintele vandens pilimi Rytų Europoje.

Visi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščiai gyveno Trakų salos pilyje, tik Žygimantas Augustas nutraukė šią tradiciją, pasistatydindamas rūmus Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje.

1951 m. pilies teritorijoje buvo pradėti plataus masto tyrinėjimai, o 1962 m. restauruotuose rūmuose įsikūrė Trakų istorijos muziejus. Be nuolatinės muziejaus ekspozicijos, pilies kiemuose ir menėse organizuojamos įvairios parodos, konferencijos, muzikiniai festivaliai bei spektakliai. Jau tradicija tapo pilies kieme rengti Senovės amatų dienas, Vytauto Didžiojo istorinius vakarus ir kt. Be to, siūlomos edukacinės programos vaikams ir suaugusiems. Kaip ir senovės laikais, Trakų salos pilyje lankosi oficialios užsienio valstybių delegacijos, čia priimami karaliai, prezidentai, ministrai, ambasadoriai.

Muziejus pilyje

Nuo 1962 m. Trakų salos pilies centriniuose rūmuose veikia Trakų istorijos muziejus, suteikiama galimybė pasivaikščioti po senovinę pilį ir apžiūrėti jos rūstų interjerą bei daugybę įdomių eksponatų. Lankytojai supažindinami su Trakų miesto, jo pilių bei unikalia Trakų žemės istorija. Papildomos 16 ekspozicijų salės įsikūrusios kitame tvirtovės padalinyje, vadinamuose kazematuose – nuo sviedinių saugančiuose sutvirtinimuose. Kazemato salėse galima apžiūrėti gausius taikomosios dailės rinkinius – pypkių, laikrodžių, baldų, porceliano, stiklo bei kaulo dirbinių. Taip pat čia gausu monetų, medalių, senovinių žemėlapių, medžioklės trofėjų, papuošalų, buities rakandų, riterių šarvų bei ginkluotės, vertingų tapybos darbų. Iš viso muziejaus fonduose priskaičiuojama beveik 400 tūkstančių eksponatų! 

Verta paminėti, kad kitos – Trakų pusiasalio pilies – teritorijoje esančioje Dominikonų koplyčioje 2005 metais lankytojams duris atvėrė sakralinio meno ekspozicija.

Edukacinės programos

Trakų salos pilyje, specialiai pilies gynybinėje vartų bokšto pastogėje įrengtoje edukacinėje klasėje, organizuojami įvairūs teorinio bei praktinio pobūdžio mokomieji užsiėmimai, skirti ne vien vaikams, bet ir suaugusiems. Jų metu dalyviams suteikiama galimybė iš arčiau susipažinti su tam tikra tema: viduramžių laikų riteryste ar inkvizicija, karine technika ar karinių pergalių paslaptimis, gotikos architektūra ar herbų sudarymo įmantrybėmis...

Vykstant viduramžių karybos edukacijos užsiėmimams ne tik pristatoma gausi vizualinė medžiaga apie karių šarvus ir ginkluotę, bet ir galima juos pasimatuoti, paimti į rankas kalavijus, arbaletus ir strėles. Iš anksto susitarus, galima netgi bandyti pašaudyti iš lankų bei arbaletų rūmų terasoje su profesionaliais instruktoriais.

Trakų salos pilį supančiame Galvės ežere iš viso yra net 20 salų! Specialių užsiėmimų metu jų dalyviai gali sužinoti įdomių faktų apie patį ežerą, salas bei daugybę apie juos priverptų legendų.

Senųjų amatų dienos

Trakų salos pilyje kasmet organizuojama ypatinga šventė – tai rugpjūčio mėnesį kelias dienas trunkantis, į viduramžių laikus nukeliantis bei senovinius amatus pristatantis renginys. Šventė mini dar 1495 m. kunigaikščio Aleksandro patvirtintą statutą ir privilegijos suteikimą pirmajam cechui – Vilniaus auksakaliams.

Juvelyrikos meistrai pristato savo meno subtilybes bei dirbinius, kokiais anuomet puošėsi rūmų damos bei narsūs riteriai. Šventės metu demonstruojama ir daugybė kitų amatų: medžio drožyba, knygrišystė, kalvystė, archajinių žvejybos įrankių gamyba ir kt. Beje, kiekvienas norintis gali pats išmokti iš stiklo šukelės pagaminti karoliuką, mušti sviestą, slėgti sūrį, lieti žalvarį.

Renginyje niekada nestinga linksmumo: juokdariai, muzikos ir šokių ansambliai kelia šventės svečių nuotaiką, riteriai demonstruoja kovos menus, puodžiai čia pat degimo krosnyje gamina keptuves, kuriose kartu su kulinarijos specialistais kepa blynus ar kiaušinienę. Čia galima paragauti „ubagynę“ ir netgi senovės medicinos žinovų paruoštą jaunystės eliksyrą!

Vytauto Didžiojo šventė

Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas neabejotinai yra vienas žymiausių ir svarbiausių mūsų valstybės simbolių. Jo šlovinga pergalė Žalgirio mūšyje, Didžiosios kunigaikštystės teritorijos išplėtimas nuo Baltijos iki Juodosios jūros ir kiti nuopelnai užima itin garbingą vietą Lietuvos valstybės istorijoje.

Kasmet spalio 27-ąją – Vytauto mirties dieną – Trakų salos pilin kviečiama atvykti į kunigaikščio garbei skirtus istorinius vakarus. Didžiojoje pilies menėje paminimas garbingo amžiaus sulaukęs ir karaliaus vainiko ryžtingai siekęs didysis Lietuvos kunigaikštis, jo aplinka, prisimenama anų laikų kultūra ir kitos mažiau žinomos temos. Šventės svečiams organizuojamas gyvos muzikos koncertas. 

Angelų kalva

Šioje liaudies pamaldumo ir dvasingumo puoselėjimo vietoje gausu medinių angelų skulptūrų, dailių kaltinių saulučių bei tautiniais simboliais išpuoštų gyvybės medžių. Pradinės Angelų kalvos idėjos iniciatorės Dominyka Dubauskaitė-Semionovė ir Lolita Piličiauskaitė-Navickienė 2009 metais sumanė pagerbti Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio jubiliejų bei Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bazilikos 600 metų jubiliejų. Planuota ant kalvos įkurdinti 10 angelų, kurių kiekvienas būtų skirtas vienam šimtmečiui. Idėja susidomėjusių žmonių gerumas ir dosnumas pranoko jos sumanytojų lūkesčius – ant kalno iš pat pradžių iškilo 18 angelų skulptūrų! Beje, Angelų kalva dabar taip pat žinoma Tūkstantmečio ženklų tako vardu.

Šiandien šiame 4,3 ha plote dangų sveikina daugiau kaip 40 didelių ir mažesnių medinių angelų, iš ąžuolo drožtų koplytstulpių. Kiekvienas ant kalvos esantis angelas įkūnija vieną iš gyvenimo tiesų, pamatinių žmonijos ar krikščioniškųjų vertybių. Angelų pavidalu čia įkurdinta Gyvybė, Tiesa, Taika, Dvasios ramybė, Atjauta, Pasiaukojimas, Meilė, Sveikata, Džiaugsmas, Dėkingumas, Viltis... Taip pat čia yra šeimas bei mokslus globojantys angelai, dvasios ramybės ir Baltijos kelio saugotojai bei daug kitų. Tarp medinių skulptūrų yra vienas žmogaus ūgio angelas, simbolizuojantis Gerumą. kurį kviečiama apkabinti ir per jį pasisemti šio gyvenimą puošiančio jausmo. Žinoma, kalvą puošia ir Tavo angelas, kurį būtinai turi aplankyti.

Lietuvos ir užsienio menininkų ąžuolinėse skulptūrose atsispindi tradicinė medžio drožyba, kryždirbystė. Ant kalvos atsiranda ir iš kitų medžiagų sukurtų angelų: 2015 metais šion vieton atkeliavo granito galvą turintis Našlaitėlių globos angelas, 2017 metais – metalinis bibliotekininkams skirtas sargas. 

Skulptorių darbai įprasmina angelų dovanotojų mintis bei aukštesnių jėgų nešamas žinias. Tai tęstinis projektas, auginamas žmonių dvasingumo ir dėkingumo, o jį kurti kviečiami visi norintys – kiekvienas čia gali įprasminti savo mintis, maldas ar svarbią dorinę vertybę. Angelų kalva yra atvira, nemokama, lankymui bet kuriuo paros metu pritaikyta erdvė. Nuo jos galima pasigrožėti plačiai besidriekiančiu miškų ir vandenų kraštovaizdžiu. Toli aplinkui matyti Trakų ežerai, didinga pilis, Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia, Švč. Dievo Motinos gimimo cerkvė bei kitos istorinio-kultūrinio ir gamtos paveldo grožybės. 

Kuo gi dar ypatinga Angelų kalva? Pažvelgus į Galvės ežeryno teritoriją iš paukščio skrydžio, gali išvysti sparnus išskleidusį angelą: kūną ir kojas sudaro Galvės, Totoriškių ir Lukos (arba Bernardinų) ežerai, išskleistus sparnus – Skaisčio ir Akmenos ežerai, o galva – tai Angelų kalva!

Angelų kalvos legenda

Anuomet Dievas tvėrė Trakų kraštą, jam talkino Jautrios sielos angelas. Po ilgų liūčių vandenys pripildė Dievo piršto įspaustus įvairaus dydžio duburius. Taip čia atsirado gausybė ežerų. Jautrios sielos angelas negalėjo atsigrožėti krištolinio tyrumo vandenimis, juose plaukiojančių žuvų gausa ir bangose nardančių paukščių margumynu – nuolat plasnojo virš ežerų laumžirgius gainiodamas ir visiškai pamiršo savo darbus.

Susirūpino broliai angelai ir kreipėsi į Dievą, matydami, kad Jautrios sielos angelas dėl ežerų galvą pametęs ir savo kasdienes užduotis užmiršęs. Kūrėjas rankos mostu nuraminęs angelus pranešė: ten, kur bus galima matyti tris vietas, kuriose garbinamas Dievas, Jautrios sielos angelas atrasiąs savo galvą! Ėmė drebėti žemė, sugaudė dangūs ir netikėtai vienoje vietoje atsirado kalva. Aplink tyvuliuojantys ežerai prisijungė prie jos, tapdami angelo kūnu ir plačiai išskleistais sparnais.

Praėjus tūkstantmečiams užlipo žmonės ant tos kalvos, nuo kurios matėsi trys mūrai – bažnyčia, cerkvė bei salos pilis, ir visuose juose buvo garbinamas Dievas. Jiems ši kalva labai patiko, tad ėmėsi čia įkurdinti medinius angelus. Vos pirmieji angelai iškilo, atsibudo Jautrios sielos angelas ir atpažino, kad čia ir yra Dievo išpranašauta jo pamestoji galva. Nužvelgęs kalvos grožį angelas tarė: „Gausės angelai kalvoje, saugos jie Trakus ir visą Lietuvą, ir taps Trakai taku gerumui ir meilei skleistis!“

Angelų kalvos vizija

Angelų kalva – tai pilietinio aktyvumo išraiška, kuria dvi moterys iš pradžių siekė įgyvendinti du tikslus: įamžinti tūkstančio metų nuo Lietuvos vardo pirmojo paminėjimo bei Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bazilikos 600 metų jubiliejus. Dabar, angelų ant kalvos vis daugėjant, šia vieta tikimasi telkti ir vienyti vietos žmones, šeimas, profesines ar kitas bendruomenes. Ant kalvos pastatyti mokytojus, seniūnus, kariškius, Specialiųjų tyrimų tarnybos darbuotojus, žurnalistus ir kitų bendruomenių narius globojantys angelai sargai, taip pat angelai, primenantys mylimus žmones.

Ant Angelų kalvos kviečia apsilankyti ir čia įkurti Menų namai, siūlantys nemažą meninių renginių įvairovę. Kiekvienas kalvos lankytojas čia neabejotinai dvasingai praleis laiką, galės pasimelsti, pabūti dorą bei meną vienijančioje erdvėje. 

Sakralinės muzikos festivalis 

„Skamba giesmės Angelų kalvoje“ – tai sakralinės muzikos festivalis, kurį organizuoja Angelų kalvos bendruomenė. Kasmet virš įspūdingo Trakų kraštovaizdžio plasnojantys giesmių ir dainų garsai stiebiasi į aukštybes, ragindami nuoširdžiai pasimelsti ir padėkoti Dievui už Viltį, Santarvę, Meilę, Dvasios stiprybę bei už visas kitas krikščioniškąsias vertybes.

Legendos, padavimai, tradicijos

 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Pats Trakų miesto įkūrimas ir pilių statyba apipinta legendomis. Lietuvos metraštyje sakoma, kad didysis kunigaikštis Gediminas „išvyko iš savo sostinės Kernavės medžioti už penkių mylių, už Neries, ir rado girioje gražų kalną, apsuptą ąžuolynų ir lygumų, jam didžiai patiko, jis apsigyveno tenai, įkūrė miestą ir davė jam Trakų vardą – tenai, kur buvo senieji Trakai“. Toliau skaitome, kad „bejodinėjant už mylios nuo Trakų, kunigaikščiui Kęstučiui labai patiko vietovė tarp ežerų, ir jis ten apsigyveno, ir įkūrė miestą, pramindamas jį Naujaisiais Trakais“. Salos pilis gi pastatyta ne ant paprastos salos, o ant prasišviečiančių uolų, kurių viduje esanti milžiniška salė. Toje salėje gyvena krivių krivaitis Rimgaudas. Jį lanko Galvės ežero skenduolius atvedančios raudonakės žuvys, idant tai papasakotų apie gyvųjų pasaulį. O štai pats Galvės ežero pavadinimas byloja, kad jis neužšąląs rudenį ir pavasarį ledas netirpstąs, kad gaunąs „aukų galvų“. Įdomu, kad muziejaus rinkiniuose saugomos dvi unikalios, analogų neturinčios akmeninės galvos, rastos 1923 m. Galvės ežere, prie Pirties salos. Ežero gelmėje glūdi ir kunigaikščio Kęstučio skrynia su brangenybėmis. Pasakojama, kad buvę laimingųjų, kuriems pavykdavo užgriebti lobį, bet traukiama skrynia, lyg užkeikta, išslysdavo ir vėl pradingdavo ežero gelmėse. Tikima, kad lobį paveldės tik labai geras, be nuodėmių žmogus. Galvės ežeras nusagstytas salomis, kurių pavadinimai dažnai kalba patys už save. Perkaso salos pavadinimas, pasak legendos, kilęs nuo to, kad Užutrakio dvaro šeimininkė J. Tiškevičienė, nematydama iš savo miegamojo lango Trakų bažnyčios, liepusi salą perkasti. Karvinės saloje karaimai ganė karves. Pirties saloje, pasakojama, vykdavo bausmės, o Raudmės saloje susirinkę artimieji apraudodavo pasmerktuosius. Bažnytėlės saloje savo stačiatikei žmonai Julijonai Vytautas Didysis pastatęs Šv. Jurgio cerkvę, vėliau čia buvęs Sapiegų mauzoliejus. Pasak legendos, ieškojęs lobių plėšikas įgriuvo į rūsį ir taip rado paslaptingąjį tunelį į Vilnių. Pasak kitos legendos, tunelis į Vilnių prasidedąs po vienu iš Salos pilies bokštų. Tikima, kad virš šio bokšto, gaubiamas šviesos stulpo, pasirodęs pats kunigaikštis Vytautas. Kas pamatys kunigaikštį vaiduoklį, tam seksis ištisus metus. Apie Vytauto žirgą pasakojama legendose. Karaimai byloja, kad, kai Galvės ežere kilusi audra, ežeras patvinęs nematytai, neregėtai. Moterys bėgusios pagalbos pas valdovą. Liepęs Vytautas savo žirgą pagirdyti. Šis, išgėręs vandenį, nušuoliavęs už miesto ir apliejęs jį. Nuo tų laikų atsiradusi Plomėnų pelkė, nūnai ornitologinis draustinis. Vytautui Didžiajam mirus, Trakų pilyje ir gamta nelikusi abejinga – Galvės ežeras vėl stipriai patvinęs, vanduo kruvinas tris dienas stovėjęs...

Ir dabar muziejaus salėse tvyro praeities dvasia. Tarp šių sienų aidėjo Vytauto Didžiojo žingsniai, jos vis dar prisimena jo balso tembrą, kilmingų svečių šurmulį, skambėjusius muzikos garsus, išdaviko juokdario Henės pokštus...

XV a. Trakų salos pilis, kur dabar įrengtos pagrindinės muziejaus ekspozicijos, buvo LDK valdovų rezidencija. Didieji kunigaikščiai čia priiminėjo užsienio svečius, užjūrio valstybių pasiuntinius. 1412 m. Vytautas čia susitiko su Vokietijos imperatoriaus pasiuntiniu Benediktu Makra, o 1415 ir 1416 m. vedė derybas su Livonijos ordino magistrais. 1418 m. čia lankėsi Tartu vyskupas. Nemažiau trylikos kartų Salos pilyje lankėsi Lenkijos karalius, Vytauto pusbrolis Jogaila. 1483 m. Salos pilyje Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras priėmė Kryžiuočių ordino didįjį magistrą.

Užsienio svečių priėmimų Trakų salos pilyje tradicija išlieka ir šiandien. Kasmet joje apsilanko kelios ar net keliolika oficialių užsienio delegacijų. Trakų salos pilyje lankėsi Baltijos šalių prezidentai, Venesuelos, Norvegijos, Izraelio, Suomijos, Danijos, JAV, Slovėnijos, Ispanijos, Graikijos, Kinijos, Maltos, Baltarusijos, Rumunijos, Taivano, Makedonijos, Armėnijos, Turkijos, Švedijos, Kazachstano, Liuksemburgo valstybių atstovai, tarp jų ir karališkos kilmės asmenys.

1421 m. antrą kartą Trakuose lankėsi flamandų riteris Žiliberas de Lanua. Didiko kelionės aprašyme nurodoma, kad Lietuvos didysis kunigaikštis jį gausiai apdovanojo dvejais šilkiniais drabužiais, pamuštais sabalų kailiais, keturiais žirgais, ginklais, auksu siuvinėtais daiktais ir kt.

Muziejaus reprezentacinės lėšos nėra labai didelės, nei žirgų, nei sabalų kailiais pamuštų drabužių savo svečiams jis dovanoti negalėtų, bet kiekvienas aukštas svečias, pagerbęs savo apsilankymu Trakų salos pilį, išsiveža namo nors nedidelę dovaną, mažą suvenyrą, kaip atminimą apie lietuvių svetingumą, kuris, kaip matome, turi labai gilias šaknis.

Didingus Salos pilies rūmus retkarčiais pripildo senosios viduramžių, renesanso epochos muzikos garsai. „Puelli Vilnensis“, „Festa Cortese“, „Banchetto musicale“, „Alta Danza“ – tai tik keletas senosios muzikos kolektyvų, nuolat koncertuojančių Trakų salos pilyje. O kur dar liaudiškos, klasikinės, pramoginės muzikos ansambliai! Visus juos būtų sunku net išvardinti.

Kokia viduramžių pilis be puotų ir pokylių? Vienas ryškiausių tokių renginių vyko 1999 m., kai Proistorės eksperimentinis centras ir Trakų istorijos muziejus buvo sukvietęs šalies mokslo, kultūros bei meno žmones į pokylį, kuriame buvo pristatyti „Gyvosios istorijos“ programos projektai. Svečiai ne tik dirbo, bet ir puotavo. Puotos dalyviai turėjo paklusti viduramžių gyvenimo ritualams. Valgius visi ėmė rankomis arba mediniu šaukštu. Patiekalai buvo pagaminti natūraliai, be jokių šiuolaikinių padažų, įmantrių priedų.

Labiausiai koncentruotai viduramžių tradicijos atsispindi Trakų istorijos muziejaus rengiamose Viduramžių šventėse, kurios vyksta Pusiasalio pilies kieme. Ko čia tik nebūna! Pilies kiemas verda nuo pirklių ir amatininkų: puodžių, kalvių, skulptorių, juvelyrų. Veikia pinigų kalykla. Norintys gali patys nusikaldinti ir įsigyti senovinės monetos kopiją. Virėjai stebina kulinarijos menu ir kviečia paskanauti įvairių egzotiškų patiekalų, kovingi riteriai demonstruoja ištvermę, drąsą ir miklumą. Sielos atgaivą teikia senosios muzikos ansambliai, žiūrovus linksmina artistai.

Kalvių kūjų bilsmas, riterių šarvų ir ginklų žvangesys, senosios muzikos garsai, degančio laužo traškesys, nuostabūs kvapai, sklindantys iš lauko virtuvės, ir daugybė kitų dalykų bent trumpam atgaivina viduramžių pilies gyvenimo atmosferą, leidžia pajusti senovės dvasią ir sukuria tokią nuotaiką, kurios neišreikši jokia materialia verte.

Trakų miestas su pilimis – išskirtinis Lietuvos paminklas, todėl dažnas ir nori išgirsti Galvės ežero bangų mūšoj, tyliame mūre bylojimą apie tuos senus, bet mums visiems brangius laikus.

Pagal trakai.lt bei Lietuvosmuziejai.lt parengė Birutė ŠNEIDERAITIENĖ

Nuotraukos iš trakumuziejus.lt, turizmogidas.lt, trakai-visit.lt, kurdabar.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode