„Šalis ta Lietuva vadinas...“ Raseiniai

Šį mėnesį apžiūrėsime Raseinių rajoną: šalia tekančią Dubysą, dviračių takus, Padubysio žiedą. Taip pat patarsime aplankyti Šiluvos ir Betygalos miestelius, Raseinių krašto istorijos muziejų, hipodromą, Aštuonračio muziejuką, Daugėliškių pažintinį taką, Molavėnų piliakalnių kompleksą.

Dviračių takai

Dviratininkams skirtas savaitgalio maršrutas (ilgis 32 km) Raseiniai–Lyduvėnai–Raseiniai. Vasarą organizuojami dviračių žygiai Raseiniai–Dubysa (Daugodai)–Raseiniai. Prie Padubysio girininkijos įrengta poilsiavietė, pažintinis miško takas, pritaikytas neįgaliesiems.

Nuo Raseinių iki Daugodų k. nutiestu dviračių taku patogu važiuoti šeimoms, vaikams, norintiems pasiekti Daugodų stovyklavietę.

Parkas patenka į Lietuvos dviratininkų bendrijos rekomenduojamą vietą pagrindinių dviračių maršrutų vakarų–rytų kryptimi (Pajūrio–sostinės maršrutas)–Raseiniai–Kaulakiai–Betygala–Ariogala. Keliauti dviračiais patogu rajoniniais ir krašto keliais.

Regyklos. Dubysos slėnio kraštovaizdį, upės vingius geriausiai apžvelgsite Lyduvėnų tilto prieigose, nuo Padubysio, Betygalos, Ročiškės, Darbutų piliakalnių. Važiuojant iš Lyduvėnų į Maironius atsiveria puiki Dubysos slėnio ekspozicija, nuo Kušeliškės–Lyduvėnų kelio matosi Dubysos senvagės. Trumpalaikiam poilsiui galima apsistoti Bulavėnų, Lyduvėnų, Kalniškių, Luknės tvenkinio, Ąžuolytės k. (netoli Betygalos), Darbutų poilsiavietėse. Padubysio girininkijos poilsiavietėje (kelyje Raseiniai–Šiluva) galite pasinaudoti miškininkų įrengta pavėsine, lauko baldais, čia rasite malkų, gėlo vandens. Stovyklauti, statyti palapines galima Kalniškių (Šiluvos sen.) prie kelio Raseiniai–Šiluva), Daugodų k. (Raseinių sen.) stovyklavietėse.

Šiluva

Šiluva – miestelis Raseinių rajone, prie kelio Raseiniai–Tytuvėnai–Radviliškis, Tytuvėnų regioniniame parke. Urbanistikos paminklas. Šiluvoje stovi Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika (pastatyta 1760–1775 m.), yra stebuklais garsėjantis Marijos paveikslas bažnyčios didžiajame altoriuje, minimas nuo 1646 m., koplyčia Švč. Marijos apsireiškimo garbei (pastatyta 1924 m. Marijos apsireiškimo vietoje). Miestelis įeina į Tytuvėnų regioninio parko teritoriją. Pirmosios sodybos atsirado XV a. pradžioje. 1457 m. pastatyta pirmoji Šiluvos bažnyčia, nuo 1517 m. minimas miestelis. Kai Šiluvos savininkai Zavišos tapo protestantais, iš katalikų bažnyčios buvo atimtos žemės ir perduotos evangelikams reformatams, kuriems 1592 m. dar ir pastatyta nauja bažnyčia bei atidaryta mokykla. Netekusi pajamų, katalikų bendruomenė pradėjo nykti. Nors protestantams buvo iškeltos bylos dėl neteisėto turto užvaldymo, tačiau Žemaičių vyskupams ilgai nepavyko įrodyti savo teisių, kadangi jie neturėjo žemių užrašymo akto. Vėliau, pasak bažnyčios šaltinių, 1608 ar 1612 m., piemenėliams apsireiškė Švč. Mergelė Marija su kūdikėliu ant rankų (jie pavaizduoti miestelio herbe). Protestantai 1622 m. bylą pralaimėjo ir žemes grąžino katalikams. Žinia apie įvykį – stebuklą – pasklido po visą Lietuvą, todėl žmonės ėmė keliauti į Šiluvą kaip piligrimai, rengiamos procesijos – tai buvo pirmoji Vatikano pripažinta Marijos apsireiškimo vieta Europoje. 1627 m. čia pastatyta nauja Šiluvos bažnyčia, vėliau atnaujinta ir perstatyta. Dabartinis miestelio pavadinimas nėra pirmasis. Gyvenvietė iš pradžių vadinosi Būda, kadangi čia kadaise buvo deginama mediena pelenams (o gal ir kitoms reikmėms). Prie tokių medžio apdirbimo vietų buvo statomos būdos darbininkams. Vėliau greta Būdos vardo ėmė plisti ir kitas pavadinimas, galbūt Šilas ar Šilai. 1457 m. bažnyčios steigimo aktuose lotyniškai rašoma Budo vel Szilos („Būda arba Šilas“), tačiau jau po keleto dešimtmečių ima atsirasti ir priesaginė lytis (Шилово ir pan.). Gali būti, kad priesaga yra slavybė; lietuviška lytis skambėjo Šilava ir gana ilgai konkuravo su Šiluva, todėl dar XX a. 3-iajame dešimtmetyje būta Šilavos mokyklos, bet Šiluvos pašto. Tarpukariu Šilava jau imta laikyti tarmybe, tad pokario metu visiškai įsigalėjo Šiluva. Nepaisant to, kad miestelio vardas dažnai yra kirčiuojamas kaip Šiluvà, tačiau norminis variantas dar tarpukariu buvo priimtas Šìluva. Tokio sprendimo pagrindas – vietos gyventojų tarimo ypatumai. Katalikai tiki, jog Šiluvoje yra apsireiškusi Jėzaus motina Marija. Žinomas pasakojimas, kuris apibūdina šį apsireiškimą – XVI amžiaus viduryje, įsigalėjus kalvinizmui, paskutinis Šiluvos katalikų klebonas visus bažnyčios dokumentus, brangenybes ir paveikslą sudėjo į geležimi kaustytą skrynią ir užkasė laukuose, netoli bažnyčios, prie didelio akmens. Greitu laiku bažnyčia buvo uždaryta ir galiausiai sugriauta. Tas pats pasakojimas teigia, kad 1608 m. piemenims ganant gyvulius laukuose, kur kažkada buvusi bažnyčia, ant vieno didelio akmens pasirodė nepaprastai graži verkianti mergelė su kūdikiu ant rankų. Viename netolimame kaime gyveno aklas šimtametis senelis. Jis prisiminė, kad toje vietoje, kur apsireiškusi Marija, buvo katalikų bažnyčia. Atvestas į apsireiškimo vietą senelis staiga praregėjo. Jis parodė vietą, kur buvo užkasta skrynia su bažnytiniais daiktais. Skrynioje surasti dokumentai, įrodantys katalikų teises į Šiluvos parapijos žemes, taip pat Švč. Mergelės Marijos paveikslas, brangus arnotas. Vėliau čia buvo pastatyta koplyčia. Marijos apsireiškimas Šiluvoje aiškinamas ir kaip katalikų pretekstas atimti iš protestantų bažnyčią bei sugrąžinti žmones į katalikų tikėjimą.

Šiluva yra viena iš 5 vietovių Europoje (kitos – Fatima Portugalijoje, Lurdas Prancūzijoje, Čenstakava Lenkijoje, Sarovas Rusijoje), kur Marijos pasirodymas oficialiai pripažįstamas katalikų bažnyčios. Jis laikomas ankstyviausiu žinomu, kurio 400 metų jubiliejų katalikiškas pasaulis minėjo 2008 m.

Šiluva žinoma kaip piligrimų vieta, kur kasmet rugsėjo pradžioje (8–15 dienomis) vyksta vieni didžiausių atlaidų Lietuvoje (Šilinės arba Švč. Mergelės Marijos gimimo šventė). Taip pat vyksta katalikų piligrimų eitynės iš Kryžių kalno, Tytuvėnų bei kitų vietų į Šiluvą. Be to, maldininkai į pamaldas Šiluvoje atvyksta kiekvieno mėnesio 13-ąją dieną.

Betygala

Įvažiuojant į miestelį nuo Vilniaus pusės pasitinka paminklas Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui Vytautui. Stovi jis ne skvere, ne miestelio aikštėje, o dviejų besišakojančių kelių sankryžoje sukurtoje nedidukėje salelėje. Tarsi sargybinis, iki šiol saugantis miestelį nuo priešų. Juo labiau, kad viena kelio atšaka išveda iš miestelio ir veda per laukus, miškelius, tarp išsibarsčiusių sodybų ir ūkių. Tarp jų – poeto Maironio atminimą saugančią jo tėviškę, Maironine vadinama.

„Paminklas Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui Vytautui buvo pastatytas 1930 metais šaulių iniciatyva ir sėkmingai išgyveno visas okupacijas. Be abejo, išgyveno šviesaus atminimo mūsų miestelio šviesuolio, garbės piliečio, mokytojo Antano Juškos dėka. Jis labai gerai kalbėjo vokiškai ir rusiškai. Kaip žmonės prisimena, užėjus vokiečiams jis juos tikino, kad Vytautas kovojo prieš rusus. Sovietmečiu jis aiškino, kad Vytautas kovojo prieš vokiečius. Ir taip mūsų miestelio paminklas sėkmingai sulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo“, – pasakoja Betygalos seniūnas Stanislovas Totilas.

Čia gyvenusių žmonių karžygišką dvasią saugo ne tik šis paminklas. Betygala minima 1253 metais popiežiaus Inocento IV patvirtinto karaliaus Mindaugo akte, pagal kurį pusė Betygalos žemės buvo atiduota Livonijos ordinui, o kita pusė 1254 metais perduota vyskupui Kristijonui. Manoma, kad Dubysos dešiniajame krante stovėjo Betygalos pilis – viena svarbesnių žemaičių gynybinių pilių. Betygala minima ne viename kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašyme. Šiandien apie karžygišką žemaičių dvasią primena prie miestelio stūksantis Betygalos piliakalnis ir alkas, po apylinkes išsibarstę senkapiai.

Iš abiejų miestelio centrinės gatvės pusių išsirikiavę namai. Dauguma jų – beveik vienas su kitu galais besijungiantys mediniai statiniai, primenantys, kad čia, kaip ir daugelyje Lietuvos miestelių, gausiai žydų gyventa. Dauguma jų vertėsi prekyba.

Vos ne pačiame šalies viduryje esantis miestelis šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius laikus. Skaudžiausiai jį veikia emigracija, tad dalis namukų užkaltais langais susigūžę laukia tų, kurie, galimas dalykas, niekada nebesugrįš.

Miestelio širdyje

Miestelio širdis – centrinė aikštė, apsupta ir šiandien žmogui svarbiais statiniais. Čia įsikūrusi seniūnija, paštas, biblioteka. Dešinėje aikštės pusėje baltuoja Švento Mikalojaus bažnyčia.

Pirmoji miestelio bažnyčia siejasi su Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu Vytautu. Būtent jis per žemaičių krikštą 1416 metais skyrė lėšų pirmajai Betygalos bažnyčiai pastatyti. Tai buvo viena pirmųjų bažnyčių Žemaitijoje.

Dabartinė pastatyta 1925–1930 metais. Tiesa, daugiau kaip dešimtmetį betygaliečiai tikrų maldos namų neturėjo. 1915 m. sudegus miestelio bažnyčiai, jie melsdavosi iki šiol išlikusiame skolinamosios taupomosios kasos pastate. Dabar jame įsikūręs Kultūros centras.

„Betygalos bažnyčia žymi ir tuo, kad 1592 –1609 m čia klebonavo Mikalojus Daukša. Miestelio pakraštyje, ant Vieviršės upelio kranto, auga Mikalojaus Daukšos ąžuolas. Seniūnijos iniciatyva įrengėme prie jo vedančius laiptus, apžvalgos aikštelę. Tik neaišku, ar Mikalojus Daukša tą ąžuolą sodino, ar jau prie jo sėdėjo ir rašė jį išgarsinusią „Postilę“. Ir miestelio herbas siejasi su šiuo ąžuolu, kartu primindamas betygaliečių tvirtybę“,– pasakoja seniūnas.

Aikštėje pastatyta medinė rodyklė padeda lengvai surasti už 300 metrų nuo bažnyčios tvirtai kerojantį Mikalojaus Daukšos ąžuolą.

Miestelio amžių primena pilkas Lietuvos laukų akmuo, pastatytas minint Betygalos 750-ąsias metines. Čia pat į dangų stiebiasi Tautos kryžius. „Jis pastatytas 1928 metais, kai Lietuva minėjo valstybės atkūrimo dešimtmetį. Sovietiniais laikais kryžius buvo sukapotas į gabalus ir sumestas į Dubysą. 1989 m. mokytojas Antanas Juška pagal nuotraukas atkūrė buvusio kryžiaus brėžinius, o vietiniai skulptoriai Ramanauskas ir Grabauskas pagal jo atkurtus brėžinius padarė kryžių, tačiau tai buvo tautinio atgimimo pakilimo metai ir kryžius buvo „ant greičio sumeistrautas“. 2014 metais seniūnija ėmėmės iniciatyvos atkurti kryžių tokį, koks buvo pastatytas 1928 m. Kadangi teko derinti su kultūros paveldu, kilo nemažai rūpestėlių, kol šie sutiko, kad kryžius būtų pakeistas“, – kryžiaus atkūrimo vargus prisimena seniūnas.

Miestelyje – dvi bendruomenės

Šalia seniūnijos pastato įsikūrę bendruomenės namai. „Anksčiau tame pastate buvo valsčius, mat vienu metu Betygala turėjo valsčiaus statusą. Pastatas buvo apgriuvęs, bet jame įsikūrusi bendruomenė per projektus jį suremontavo, pritaikė savo poreikiams. Įsirengė salikę, pasistatė židinį, duonkepį pečių, kurį naudoja edukacinėms programoms. Prie bendruomenės namų įsiveisė vaistažolių darželį, – bendruomenę pristato seniūnas Stanislovas Totilas.– Jie yra parengę ir gavę finansavimą ne vienam projektui. Ir erdvė prie mūsų geologijos muziejaus sutvarkyta įgyvendinant bendruomenės parengtą ir finansavimą gavusį projektą.“

Miestelyje veikia ir kita bendruomenė – „Židinys“. Ji įsikūrė buvusiame vaikų darželyje, kuris, pasak seniūno, irgi jau buvo gerokai laiko pastekentas, tad „Židinys“ pastatui suteikė antrą gyvenimą. Pasiteiravus, kas nulėmė, kad miestelyje veikia dvi bendruomenės, pašnekovas neslepia – tam įtakos turėjo ir skirtingas gyventojų amžius, ir interesai. Viena bendruomenė vienija linkusius į ramesnį bendravimą, „Židinys“ tarnauja norintiems keliauti, pažinti šalį, aktyviai leisti laisvalaikį. „Tačiau nemanau, kad dviejų bendruomenių buvimas miestelyje blogai. Tai padeda į veiklą įjungti daugiau žmonių. Daugiau žmonių, daugiau galima padaryti. Didesnis gyventojų užimtumas padeda spręsti skaudžiausias socialines problemas“, – svarsto seniūnas.

Didelių verslų, pasak seniūno, Betygaloje nėra. Yra kavinė, medžio apdirbimo įmonėlė. Keli betygaliečiai užsiima krovinių pervežimu. Turi po kelias „fūras“. Dalis betygaliečių dirba biudžetinėse įstaigose, Betygalos Maironio gimnazijoje. „Turime nemažai stiprių ūkininkų, dirbančių po kelis šimtus hektarų. Tam mūsų žemės labai tinkamos. Nuo seno šio krašto žmonės vertėsi žemdirbyste, tad pas mus nėra nedirbamų žemių. Jei kokia pėda kur ir yra užsilikusi, ji – matininkų klaida“,– pabrėžia seniūnas.

Parama reikalinga, bet negalima

„Man skaudu, kai visi, auginantys daugiau vaikų, prilyginami socialinės rizikos šeimoms. Mūsų seniūnijoje ir pačioje Betygaloje gyvena kelios nuostabios daugiavaikės šeimos. Tik va, kur problema. Šeima labai tvarkinga, darbšti, puikiai auklėja vaikus, bet, nors matome, kad žmonės sunkiai gyvena, skaičiukai neleidžia jiems teikti paramą. Tai keliais eurais daugiau uždirba, tai žemės turi“, – dar vieną problemą iškelia Stanislovas Totilas ir ima pasakoti apie Deimos ir Remigijaus Pranckūnų šeimą, auginančią penkis vaikus. Dukra Austėja mokosi Raseinių prezidento Jono Žemaičio gimnazijoje. Ji – smuikininkė. Sūnus Domantas – Betygalos Maironio gimnazijoje. Groja pianinu, būgnais. Du mažyliai, kuriuos tėvai juokaudami vadina antrąja vada, dar ikimokyklinukai. Vyriausias sūnus Rytis groja akordeonu, saksofonu ir būgnais. Jis jau studentas. Studijuoja Kauno technologijos universitete Informatikos fakultete. „Mūsų Seimo narys Edmundas Jonyla, įvertinęs Pranckūnų šeimos padėtį, Ryčiui skyrė vienkartinę 150 eurų stipendiją“, – Seimo nario pagalba daugiavaikei šeimai pasidžiaugia seniūnas.

„Abu su vyru esame gamtininkai iki širdies gilumos. Abu esame baigę Aleksandro Stulginskio universitetą. Abu turime biomedicininių mokslų magistro laipsnius. Aš pati dirbu Tytuvėnų regioninio parko direkcijoje vyr. specialiste – ekologe. Vyras užsiima individualia veikla“, – apie šeimą pasakoja Deima ir pasidžiaugia, kad jų šeimos išskirtinumas – muzika.

Geologijos muziejus

„Būtinai turime apsilankyti mūsų geologijos muziejuje, – rinkdamas telefono numerį į kalbas nesileidžia Stanislovas Totilas. – A, jau pėdinate? Taigi mokytoja mūsų netrukus lauks muziejuje. Pamatysite, tai vaikščiojanti Betygalos enciklopedija.“

„Marijona Birutė Navakauskienė, – prisistato žvitriaakė moteris, kai su seniūnu praveriame Betygalos geologijos muziejaus duris.– Anksčiau šiame pastate buvo knygynas. Įsivaizduojate, Betygala turėjo puikų knygyną!!! Tačiau po visų privatizacijų pastatas liko tuščias. Jį ir pasiūlė man.“

Domėtis įvairiais akmenimis mokytoja pradėjo dirbdama Betygalos Maironio vidurinėje mokykloje. „1988 metais įsijungiau į respublikinį jaunųjų geologų sąjūdį, tad mane pradėjo kviesti į įvairius renginius, – apie savo pomėgį pasakoja muziejaus įkūrėja.– Pirmuosius eksponatus pradėjau kaupti mokykloje. Kadangi Betygaloje statė užtvanką, man mokiniai pradėjo atnešti žvyre surastus įvairius suakmenėjimus. Žinoma, jiems už tai parašydavau gerą pažymį, tad mūsų ekspozicija labai sparčiai augo, kol ilgainiui pradėjome nebeišsitekti, o dar kur per praktinius užsiėmimus surasti akmenukai.“

Savo ir moksleivių surinktus eksponatus perkėlusi į erdvias patalpas, mokytoja dar aktyviau pasinėrė į akmenų pasaulį. Gyvenimo dėsnis: ieškančiam visada pasiūloma. Taigi mokytoja buvo kviečiama į ekspedicijas, susitikimus su muziejais. Ir grįždavo ne tuščiomis. Iš visur akmenų parsiveždavo. „Rusijoje darydavome barterinius mainus. Mes jiems dešrytės, jie mums – akmenukų“, – mokytoja pasidalija kuriant muziejų pravertusiu verslumu ir pajuokauja, kad jai geriausios lauktuvės ilgainiui tapo akmenukai. Juos parveždavo draugai, giminės.

Šiandien geologijos ekspozicijoje galima pamatyti pačių įvairiausių akmenų, pradedant surastais Lietuvoje, Betygalos apylinkėse ir baigiant pusiau brangiais akmenimis, atkeliavusiais iš kitų šalių. „Va šitaip atrodo suakmenėjęs medis, – mokytoja ištiesia sunkiai pakeliamą pailgą luitą, kuris įdėtas į moterišką rankinę gali virsti gan pavojingu šaltu ginklu.– O čia tikras geležies rūdos gabalas. Daug kas apsilankę mūsų muziejuje stebisi mūsų marmurais. Turime ir gintarų. Net mėlynosios žemės, kurioje aptinkamas gintaras, iš Kaliningrado srities parsivežiau.“

Vieną po kito mokytoja rodo jos rankomis nuglostytus ir daug pasakančius eksponatus. Muziejuje apsilankiusi istorikė Pranė Dundulienė vertingu eksponatu išskyrė žemaitiškos meškos amuletą. Prie Norgeliškių buvo surasti akmenyje iškalti karūnos ženklai. Tai, pasak mokytojos, labai retas radinys. Muziejuje yra ir iš Maskvos parsivežta dinozauro dalies pėdos kopija. Čia saugomi laukinio arklio, stirnos ir šiaurės elnio suakmenėję kaulai. „Kai kurie lankytojai, apžiūrėdami mūsų eksplozijoje esančius skalūnus, teiraujasi, ar jie degtų. Žinoma, kad degtų,– susitikimų su lankytojais įspūdžiais pasidalija mokytoja.– Mes turime ir Betygalos žemėje surastų akmeninių kirvukų. Įsivaizduojate, prie Dubysos gyveno pirmykščiai žmonės.“

Kadangi, kaip pati juokauja, mokytojai smalsu žinoti, ką ji turi, visus savo turimus eksponatus mokslininkams parodo. Jie išaiškina, koks tai akmuo. Geologė Gražina Skridailaitė atvažiavusi prie kiekvieno eksponato užrašus sudėjo. Kartais bevalydama sumaišau, tad ji man padeda atstatyti“, – smagiai nusijuokia mokytoja, vedžiodama po pačios susikurtą Betygalos, Raseinių krašto, o tuo pačiu ir viso pasaulio vystymąsi primenančią oazę.

Marijona Birutė Navakauskienė yra surinkusi ir muziejaus lankytojams siūlo pasižiūrėti ir kitų retai aptinkamų eksponatų. Milžiniškus širšių lizdus, iš Pakruojo rajono atsigabentus suakmenėjimus, primenančius, kad kažkada ten būta jūros dugno.

Kita muziejaus dalis skirta kraštiečiams, ypač didelį dėmesį skiriant kraštiečiui grafikui Jonui Kuzminskiui.

Čia eksponuojamos vietinių meistrų sukurtos skulptūros, metalo dirbiniai, kiti kraštą pristatantys dalykai. „Ne viską begaliu ir parodyti. Dalis jų tiesiog viename kambaryje susandėliuoti. Nebeturiu kur sudėti“, – skėsteli rankomis mokytoja.

Beje, muziejuje eksponuojamos ir jos parašytos knygos. „Apie 20 knygų esu parašiusi. Iš neturėjimo ką veikti. Man labai patinka rašyti. Negi serialus žiūrėsiu??? Renku kraštotyros medžiagą. Ir poeziją rašau. Kaune vykusiame poezijos apie kaimą konkurse parodžiau savo balselį ir laureate tapau. Per savo gyvenimą nemažai garbės ir padėkos raštų, prizų esu prisirankiojusi, – negailėdama humoro apie save papasakoja muziejaus įkūrėja ir puoselėtoja ir kiek patylėjusi priduria.– Man labai didelis įvertinimas yra Raseinių garbės piliečio vardo suteikimas. Betygala, ko gero, vienintelis miestelis Raseinių rajone, turintis tris garbės piliečius. Šis vardas suteiktas man, mokytojui Antanui Juškai ir kraštiečiui poetui Jonui Mačiukevičiui.“

Energija trykštanti moteris valandų valandas galėtų pasakoti apie kraštą, kuriam atidavė ne vieną dešimtmetį ir kuriam atiduoda didelę savo gyvenimo dalį. Regis, šios moters niekada neaplankė jokios bėdos, jokie išgyvenimai. Energinga, švytinti džiaugsmu ji sutinka kiekvieną užsukusį į jos sukurtą geologijos muziejų. „Nemažai ekskursijų sulaukiame, nes mes esame pakelyje tiek važiuojant į Tytuvėnus, tiek į Šiluvą, tiek į Maironinę. Kelionių organizatoriai mus neprastai žino, o čia dar aš lankytojams pačirškauju“, – smagiai atsisveikina buvusi geografijos mokytoja, Betygalos geologijos muziejaus puoselėtoja Marijona Birutė Navakauskienė.

Raseinių krašto istorijos muziejus

Muziejaus veikla nukreipta į šių dienų lankytojų poreikius: šiuolaikiškos ekspozicijos, edukaciniai užsiėmimai, teminės istorinės, profesionalaus ir mėgėjų meno parodos, mokslinės konferencijos ir seminarai, susitikimai, valstybinių švenčių ir atmintinų datų minėjimai sukviečia į muziejų įvairaus amžiaus ir skirtingų pomėgių žmones.

Muziejaus veikla išsiplėtė už įprastų rėmų – muziejininkai vykdo senųjų kultūros objektų fiksaciją, sunykusių kryždirbystės paminklų atstatymą, organizuoja medžio drožėjų stovyklas, dailės plenerus, miesto ar rajono šventes.

Muziejuje veikia dailės dirbinių salonėlis, teikiantis lankytojams meno kūrinių įsigijimo paslaugas.

Raseinių hipodromas

Raseinių hipodromas įrengtas 1989 m., per pirmąją Lietuvoje Olimpinę dieną, tačiau žirgų sporto renginiai Lietuvoje neišpopuliarėjo, hipodromas iki 2006 m. nebuvo naudojamas. Tais metais Raseinių hipodrome vėl pradėtos rengti žirgų lenktynės.

LR ūkio ministerijos užsakymu 2008 m. parengtoje Lietuvos hipodromų plėtros studijoje Raseinių hipodromas įvardintas kaip vienas iš nedaugelio veikiantis ir vienas perspektyviausių. 2009–2013 m. sulaukus Europos Sąjungos struktūrinės paramos hipodromas renovuotas ir pertvarkytas. Renovacijai Europos Sąjunga skyrė daugiau nei 4 mln. litų. Siekiant organizuoti tarptautines lygiąsias žirgų lenktynes buvęs žirgų bėgimo tako ilgis prieš renovaciją – 1050 m – buvo per trumpas. Projekto metu rekonstruoti ir įrengti du žirgų bėgimo takai po 1000 m, rekonstruotos tribūnos, padidinant žiūrovų skaičių iki 1534 vietų.

Po renovacijos pirmosios lygiosios žirgų lenktynės Raseinių hipodrome įvyko 2014 m. birželio 1 d.

Aštuonračio muziejukas

Muziejus įkurtas Pšemislovo Neveravičiaus, pirmosios pasaulyje aštuonratės važiuoklės išradėjo, garbei. Jame yra ekspozicija šiam garbingam kraštiečiui atminti bei gausybė su technika ir krašto istorija susijusių eksponatų. Čia rasite išradėjo asmeninių daiktų, XX a. pr. technikos vertybių: technikos, variklių, taip pat kalvio, batsiuvio, siuvėjo, audėjos originaliai įrengtas patalpas ir to meto darbo įrankius.

Muziejuke kiekvienas gali rasti kažką įdomaus ir mielo savo širdžiai. Tai vieta, nepaliekanti abejingų, mėgstama keliautojų iš Lietuvos ir svetur, baikerių bei technikos mėgėjų.

Tai privatus muziejus – viešoji įstaiga „Aštuonračio muziejukas“. Vadovas – Leonas Tamulevičius.

Daugėliškių pažintinis takas

Įrengtas takas supažindina su Lietuvos partizanų gyvenimu ir svarbiausiais įvykiais Daugėliškių miške. Take pamatysite ir galėsite susipažinti su atstatytu Prisikėlimo apygardos štabo bunkeriu, aplankysite atrastą Daugėliškių miško partizanų vadavietės archyvo vietą bei Antano Jaugelio-Urbšio būrio partizanų žuvimo vietą. Puikiai paruoštuose stenduose sužinosite daugybę svarbių istorijų ir partizanų gyvenimo detalių.

1948 m. balandžio 1 d. įkurta paskutinė iš devynių buvusių partizanų apygardų – Prisikėlimo apygarda. Ji buvo suformuota iš buvusios Jungtinės Kęstučio apygardos teritorijos ir įjungta į bendrą Vakarų Lietuvos (Jūros) sritį. Pirmuoju apygardos vadu tapo Petras Bartkus-Žadgaila, štabo viršininku paskirtas Leonardas Grigonis-Užpalis. Prisikėlimo apygarda buvo sudaryta iš trijų rinktinių, Daugėliškių miške įrengtas LLKS štabo bunkeris priklausė Maironio rinktinei. Pagrindinis ir vienintelis gyvas istorinių įvykių liudininkas – LLKS štabo bunkerio ryšininkas Albinas Kęstutis Barsėnas-Stirniukas, Klajoklis (g. 1928 m. kovo 1 d.)

Daugėliškių miške bunkeris buvo įkurtas ne kaip nuolatinė gyvenamoji vieta, bet kaip susitikimams skirtas LLKS štabo bunkeris. 1950 m. liepos 21 d. LLKS štabo bunkeryje šeši partizanai susirinko paskutinį kartą. Liepos 22 d. NKVD operacijos metu bunkeris buvo sunaikintas kartu su ten buvusiais partizanais.

Archeologiniai tyrimai Daugėliškių miške buvo vykdomi nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki rugsėjo 5 d. Tyrimams vadovavo archeologas Gediminas Petrauskas ir Vykintas Vaitkevičius kartu su patyrusių archeologų grupe. Jiems talkino Ariogalos gimnazijos mokiniai. Atlikus archeologinius tyrimus buvo pradėti bunkerio atstatymo darbai. Juos inicijavo Ariogalos gimnazijos istorijos mokytojas Andrius Bautronis. Atstatant bunkerį dalyvavo Ariogalos gimnazijos mokiniai, Ariogalos komunalinio ūkio darbuotojai. Atstatymo darbai truko apie savaitę. 2010 m. spalio 15 d. organizuotos iškilmės bunkeriui pašventinti.

Molavėnų piliakalniai

Molavėnų piliakalnių kompleksas yra Pašešuvio valstybiniame kraštovaizdžio draustinyje, ledynmečių upių tėkmių suformuotame Šešuvies upės slėnyje. Šešuvies aukštupio slėnis pasižymi raiškiu kraštovaizdžiu. Upės vaga tarsi nugrimzta gilyn tarp aukštų miškais apaugusių slėnio krantų. Natūralios pievos, senvagės, raguvos, atodangos, vienkiemiai sukuria nepakartojamą aplinką. Retai kur Lietuvoje išvysi tokius akiai malonius slėnius, apaugusius miškais šlaitus, nuostabią erdvių ir reljefo harmoniją. Natūralių miškų fragmentai, išlikusios natūralios ar mažai paliestos šlaitų pievos sukūrė puikias sąlygas turtingam gyvūnijos ir augalijos pasauliui. Čia buvo gyvenama jau I–II mūsų eros tūkstantmečiais. Pietinė šio komplekso dalis prasideda amfiteatro pavidalo įduba, žmonių vadinama Lukošienės bliūdu. Į dešinę nuo amfiteatro stūkso pirmasis Molavėnų piliakalnis, kurį iš trijų pusių supa Šešuvis ir pažliugusi pelkėta pieva. Šis, vadinamasis Kauprės, piliakalnis įrengtas 350 m ilgio aukštumos kyšulyje Šešuvies dešiniajame krante. Piliakalnio ir priešpilio šlaitai yra iki 18 m aukščio. Didžiosios jų aikštelių dalys nuplautos Šešuvio. Siekiant sustabdyti eroziją, piliakalnio šlaitai sutvirtinti, upelio vaga pasukta apie 10 m toliau nuo piliakalnio. Antrasis Molavėnų piliakalnis yra 400 m į Šiaurės Rytus nuo pirmojo, aukštumos kyšulyje Šešuvio ir Jaujupio santakoje. Piliakalnio dydis ir stiprios natūralios kliūtys (statūs 20–25 m aukščio šlaitai) leidžia nuspėti, kad ant piliakalnio stūksojo svarbi gynybinė pilis. Piliakalnis apaugęs lapuočiais, ant jo auga šios vietos istorinių gynėjų įpėdinis – Molavėnų ąžuolas. Iki šių dienų puikiai išsilaikę piliakalniai tyrinėtojams atveria vis naujus atradimus. Svarbi istorinė reikšmė paskatino šių piliakalnių atgimimą. Kultūros paveldo departamento, Raseinių rajono savivaldybės bei Norvegijos finansavimo mechanizmo lėšomis piliakalniai buvo sutvarkyti bei pritaikyti gausiam istoriniam bei rekreaciniam turizmui. Nuo 2006 m. Molavėnų piliakalnių komplekse liepos 6 d. rengiamas ir daugybę žmonių pritraukiantis Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo iškilmių minėjimas.

Puslapį parengė Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

Informacija ir nuotraukos iš savaitgalis.lt, turistopasaulis.lt, manokrastas.lt, raseiniumuziejus.lt, lt.wikipedia.org, muziejai.lt, pamatyklietuvoje.lt, delfi.lt

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode