Romas

Lucasas: Vakarai atriša rankas Rusijai didinti įtaką Afrikoje

Rusija pridaro nemalonumų savo kaimynėms, bet jai stinga lėšų ir įtakos būti pasaulio masto supervalstybe. Šis raminantis požiūris visuomet vesdavo prie pernelyg atsainių veiksmų. Na, o dabar jis apskritai yra klaidingas.

Afrika tampa Rusijos įtakos operacijų židiniu. Kremliaus ryšiai su šiuo žemynu bus aiškiai demonstruojami per ateinantį mėnesį vyksiantį pirmąjį Afrikos ir Rusijos viršūnių susitikimą, rengiamą Juodosios jūros kurorte Sočyje. Renginyje, kuriam pirmininkaus V. Putinas ir Afrikos Sąjungos vadovas Egipto prezidentas Abdel Fattahas el-Sisi, dalyvaus daugiau kaip 50 Afrikos lyderių.

Rusijai stinga Kinijos raumenų tokiose srityse kaip prekyba ir infrastruktūra. Tačiau ji turi kitokių privalumų. Vienas jų – įžvalgus supratimas, kokie yra Afrikos diktatorių politiniai poreikiai. Antrasis – namuose ištobulinti įgūdžiai naudotis nešvariais triukais.

Tokie Rusijos pareigūnai kaip užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas dažnai užmezga pirmąjį kontaktą, pateikdami eufemistiškai suformuluotą pasiūlymą suteikti pagalbą, vartodami tokius terminus kaip „optimizuoti“ arba „konsultuoti“. Iš tikrųjų yra siūloma bauginti ir naudoti smurtą.

Rusų „politiniai technologai“ siūlo ekspertų patarimus dėl visų rinkimų klastojimo aspektų – nuo papirkinėjimo iki propagandos ir kibernetinių atakų.

Samdiniai sustiprina saugumą. Šioje srityje pagrindinė jėga yra grupė „Wagner“, kuri aktyviai reiškėsi per karus Sirijoje ir Ukrainoje. Jos savininkas yra Jevgenijus Prigožinas – Kremliui artimas oligarchas, neigiantis JAV prokurorų pareiškimus, kad jis buvo kišimosi į 2016-ųjų JAV prezidento rinkimus pagrindinis organizatorius.

Sąnaudos būna menkos, o laimima daug. Rusijos valstybė gauna JT diplomatinį palaikymą, gali didinti karinį aktyvumą ir įgyja priemonių, leidžiančių išvengti sankcijų. Rusijos bendrovės (ir asmenys) turtėja. Laimingi visi, išskyrus afrikiečius, kenčiančius nuo skurdo ir nevykusio valdymo.

Kai kurios Rusijos slaptos veiklos detalės anksčiau šiais metais buvo atskleistos nutekintuose dokumentuose, paskelbtuose tyrimų padalinio, įkurto emigranto magnato Michailo Chodorkovskio. Jos susijusios mažiausiai su 13 Afrikos šalių.

Balandį atskiras BBC tyrimas atkreipė dėmesį į dešimčių mįslingų rusų veiksmus: jie dalijo pinigus ir tarpininkavo susitarimams per Madagaskaro prezidento rinkimus.

Tačiau uždavinėti per daug klausimų gali būti pavojinga. 2018 metų liepą trys rusų žurnalistai, kūrę dokumentinį filmą apie „Wagner“ M. Chodorkovskio organizacijai, buvo mįslingomis aplinkybėmis nušauti Centrinės Afrikos Respublikoje – šio žemyno šalyje, kur Rusija reiškiasi labiausiai. („Wagner“ neigia esąs kaip nors susijęs su šiuo konkrečiu incidentu ir tvirtina apskritai niekuo nenusižengęs).

Maksimas Borodinas, „Wagner“ veikla domėjęsis rusų žurnalistas, balandį užsimušė iškritęs iš balkono Jekaterinburge. Kitas – Denisas Korotkovas iš Sankt Peterburgo – slapstosi.

Vakarų valstybės savo įtaka paprastai naudojasi, kad pabrėžtų laisvės ir klestėjimo privalumus, tačiau Rusijos minkštoji galia nukreipiama kita kryptimi. Ji naudojasi žiniasklaidos priemonėmis, tokiomis kaip keliomis kalbomis transliuojanti televizija RT, kad kurstytų nusistatymą prieš Vakarus. Ypatingai skatinamas priešinimasis įtakai, daromai Prancūzijos, dabar belikusios vienintelės didelės Vakarų šalies, aktyviai veikiančios Afrikoje.

Rusija siekia diskredituoti demokratijos šalininkus ir kovotojus su korupcija, vaizduodama juos užsienio marionetėmis. Ji pernelyg sureikšmina menamus Rusijos politinius privalumus (palaikyti stabilumą ir priešintis Vakarų spaudimui), taip pat ekonominę naudą: naftą, dujas, branduolinę energetiką ir ginklus.

Rusija sudarė karinio bendradarbiavimo sutartis su mažiausiai 20 Užsachario Afrikos valstybių. Valstybinė gynybos sektoriaus prekybos monopolininkė „Rosoboroneksport“ paskelbė, kad 2019-ieji bus „Afrikos metai“, pabrėždama, jog Rusija šiame žemyne yra neginčijamai didžiausia ginkluotės tiekėja. Rusijos ginklai galbūt ne patys moderniausi, bet jie pigūs, lengvai naudojami, patikimi ir gerai pažįstami.

Rusija savo veiklos nepradeda nuo tuščio lapo. Sovietų Sąjunga dešimtmečius rėmė afrikiečių universitetinį arba karinį išsilavinimą. Tai paliko žavių prisiminimų.

Angolos prezidentas João Lourenço studijavo Maskvoje nuo 1978-ųjų iki 1982-ųjų. Šiemet jis grįžo į Rusijos sostinę derėtis dėl ginkluotės pardavimų, deimantų kasybos ir investicijų į naftos ir gamtinių dujų sektorius. Kitaip negu Europos valstybės, Rusija nėra dalyvavusi, anot S. Lavrovo pikdžiugiškų pareiškimų, „kolonijiniuose užvaldymuose ir barbariškame plėšime“. Priešingai – sovietų indėlis į išsivadavimo kovas yra prisimenamas su dėkingumu. Rusija netaiko apmaudaus spaudimo užtikrinti geresnę valdymo kokybė. Ji mielai išnaudoja prastesnę.

Šie metodai ne visuomet pasiteisina. Rusija labai daug tikėjosi iš Jacobo Zumos – dabar jau susikompromitavusio buvusio Pietų Afrikos prezidento. Ji nesėkmingai mėgino juodinti opozicijos partijas prieš gegužę vykusius Pietų Afrikos parlamento rinkimus. Dabar šalies valdžia stengiasi atsikratyti didžiulės 60 mlrd. svarų vertės branduolinės energetikos plėtros sutarties. Mėginimai išlaikyti valdžioje Sudano diktatorių Omarą al Bashirą juodinant vietos demokratinę opoziciją kaip Izraelio marionetes ir homoseksualumo užtarėjus irgi baigėsi nesėkme.

Tačiau Kremliaus taktika veikia vis geriau. Tai mažiau susiję su Rusijos stiprumu, o labiau – su Vakarų silpnumu. Ypač D. Trumpo administracija atrodo numojusi ranka į Afriką ir baigianti įsipareigojimų politiką, pradėtą George'o W. Busho. Buvęs nacionalinio saugumo patarėjas Johnas Boltonas gruodį išdėstė naują griežtą strategiją Afrikos atžvilgiu, bet praktiškai amerikiečių politika, kaip praeitą savaitę „The Washington Post“ sakė du buvę JAV pareigūnai, yra „įstrigusi“.

Pentagonas dešimtadaliu mažina savo kuklų karinį dalyvavimą Afrikoje, perkeldamas prioritetus nuo kovos su sukilėliais prie mokymų ir ryšių palaikymo. Pagalba plėtrai, ypač Ebolos karštinės protrūkių prevencijai, buvo nurėžta. Ambasadoms stinga darbuotojų. Pietų Afrika, didžiausia žemyno ekonomika, vis dar neturi Amerikos ambasadoriaus nuo pat Donaldo Trumpo atėjimo į valdžią. Prezidentą mažai domina susitikimai su Afrikos lyderiais; šio žemyno jis nėra aplankęs. Jo vieši pareiškimai apie Afrikos klausimus apima kalbas apie „suš***** šalis“.

Ponas Putinas irgi nėra mandagumo įsikūnijimas. Tačiau jis sugeba atpažinti palankią galimybę, kai ją pamato.

----------

E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode