SSC

Lucasas: mutuojanti dezinformacija kelia pavojų demokratijai

Kiek maistinga jūsų dieta? Ne tai, ką valgote, o tai, ką vartojate savo akimis ir ausimis?

Nelabai galime pasiteisinti, kai piktnaudžiaujame riebalais, cukrumi arba alkoholiu. Tiesiog pakanka paskaityti etiketes. Tačiau ką daryti ką daryti, kai vartojama per daug gąsdinimo, mitų ir sensacijų? Toks valgiaraštis mus daro bailius, kupinus apmaudo ir įtarius. Tai kenkia mūsų sveikam protui ir daro žalą kitiems. Nesant bent šiokio tokio sutarimo dėl faktų, politika paralyžiuojama; gandai įžiebia riaušes.

Net ir tvyrant itin priešinančiai atmosferai mums nepatinka, kai mumis manipuliuojama, juolab jeigu tai daro pašaliečiai. Tik nedaugelis žmonių dezinformaciją vartoja sąmoningai. Vis dėlto mes smarkiai perdedame savo gebėjimą ją pastebėti. Niujorko ir Stanfordo universitetų tyrėjai neseniai atliko kelis mėnesius trukusius bandymus su 90 žmonių grupėmis įvairiose Jungtinių Valstijų vietose ir nustatė, kad dauguma jų, kad ir koks būtų šių žmonių išsilavinimas, nesugebėdavo pastebėti dezinformacijos, užmaskuotos kaip naujienos.

Ideologija ir padėdavo, ir trukdydavo. Konservatyvių pažiūrų dalyviai sugebėdavo pastebėti melagienas, kai jos būdavo gaunamos iš liberaliųjų šaltinių, ir atvirkščiai. Tačiau abiem grupėms prastai sekdavosi, kai informacija būdavo gaunama iš neva saviškių. Net kai tiriamieji būdavo paprašomi patikrinti informaciją pagal faktus, jie vis tiek nesugebėdavo pastebėti nesąmonių. Rezultatai būdavo vienodai prasti, kai žmonės dirbdavo tiek vieni, tiek kartu su kitais.

Šios išvados, praeitą šeštadienį paskelbtos „Financial Times“ mano kolegos Gilliano Tetto, atitinka virtinę kitų tyrimų. Oksfordo interneto institutas nustatė, kad su Britanijos visuotiniais rinkimais gruodį susijusiomis „šlamštinėmis naujienomis“ būdavo labiau dalijamasi nei rimtosios žiniasklaidos straipsniais.

Agentūra „Newsguard“, vertinanti naujienų svetaines pagal jų skaidrumą ir patikimumą, daro išvadą, kad apie dešimtadalis internetu skelbiamų straipsnių, kuriuos stebi amerikiečiai, yra melagingi. „Newsguard“ siūlo pagalbą – už mėnesinį užmokestį. Nuorodos į naujienų svetaines, skaidriai atskleidžiančias, kas jas valdo ir kokių vidaus procedūrų laikomasi, taip pat atsakingai skelbiančios ir redaguojančios savo straipsnius, mano ekrane būna pažymėtos žaliu ženkleliu. Kartą spragtelėjus galima gauti išsamų „maisto sudėties pranešimą“, kuriame pateikiami kriterijai ir išvados, pagrindžiančios vienokį ar kitokį įvertinimą.

Panaši sistema, žinoma kaip „Trust Project“, skatina „Google“ vykdant paieškas suteikti palankesnius reitingus naujienų kanalams, įsipareigojusiems laikytis geros praktikos taisyklių.

Geresnis ženklinimas neabejotinai yra sprendinio dalis. Tačiau kriterijai, pagrindžiantys tokias pastangas, gali būti slidus reikalas. Kai kurie jų pagirtinai aiškūs – pavyzdžiui, ar tam tikra naujienų svetainė turi buveinės adresą? Ar ji įdarbina tikrus žmones, ar skelbia atitaisymus? Daugelis dezinformacijos skleidėjų šių patikrinimų neišlaiko. Tai žinantys vartotojai gali vartoti labiau higieniškus produktus.

Vis dėlto kiti kriterijai yra subjektyvesni, pavyzdžiui, pastangos atskirti naujienas nuo komentarų. Šios taisyklės griežtai laikomasi amerikiečių žurnalistikoje, bet ji miglotai traktuojama kitur. Šiaip ar taip, bet kokie redakcijos sprendimai būna selektyvūs. Propaguojant menamo objektyvumo standartą pasitikėjimas gali būti sumažintas, o ne sustiprėti.

Ne mažiau keblus klausimas – kada technologijų milžinėms derėtų įsikišti. Džiaugiuosi, jog „Facebook“ pataisė savo programas, kad užkirstų kelią Kinijos dezinformacijai iškraipyti Taivano prezidento rinkimus. Man būtų mažiau malonu, jeigu technologijų bendrovė padėtų, tarkime, Lenkijos vyriausybei priešintis Europos Sąjungos spaudimui dėl šios šalies griežtų teisinės sistemos reformų.

Gali kilti pagunda kliautis faktų tikrinimu ir paneigimu. Europos Sąjunga turi mažą, bet pagirtiną tuo užsiimantį padalinį. Tačiau įrodymai, kad paneigimas veikia, yra silpni. Jeigu žmonės įpranta valgyti kokį nors maistą, jie nelinkę patikėti, kad tai jiems žalinga. Eibes krečiantys užsienio veikėjai išnaudoja realų visuomenės skeptiškumą ir nenorą sutikti su faktais įvairiomis temomis – pradedant skiepais, baigiant užsienio politika. Naudodamiesi internetu, jie tai gali daryti kaip niekad anonimiškai, betarpiškai ir prasismelkdami visur.

Tuo metu mūsų žiniasklaidos pamatai yra suskeldėję. Verslo modelis, išlaikęs daugelį pagrindinių informacijos tiekėjų, žlugo, ir nuo to ypač nukentėjo vietinių naujienų teikėjai. Pasitikėjimas vyriausybe ir politika irgi nusmuko.

Visa tai daro mus pažeidžiamus žalingam melui. Valstybės departamentas anksčiau šį mėnesį atkreipė dėmesį į socialinių tinklų paskyras, susijusias su Kremliumi ir skleidžiančias sąmokslo teorijas apie koronavirusą. Ukrainoje suklastotas elektroninis laiškas, esą išsiųstas Sveikatos apsaugos ministerijos, išprovokavo žmones blokuoti kelius ir daužyti autobusų, vežusių evakuotus žmones į karantino įstaigas, langus. Kremlius savo indėlį neigia, bet Rusijos rimtoji žiniasklaida entuziastingai įsikibo temos, jog virusas yra sukurtas Vakaruose dėl nedorų komercinių arba geopolitinių tikslų.

Viena amerikiečių labdaringa organizacija – Nacionalinis demokratijos fondas – neseniai paskelbė mano ilgą pranešimą apie dezinformaciją. Jis yra dalis straipsnių ciklo, pateikiančių sprendinių, kaip galima priešintis autoritarinių valstybių „aštriosios galios“ (sharp power) atakoms prieš demokratijas.

Mano pagrindinė mintis – kad joks pavienis sprendinys mūsų neišgelbės ir kad turime daug pasirinkimų, jeigu tik nuspręstume jais pasinaudoti. Geresnis informacijos ženklinimas būtų pravartu, kaip ir aktyvesnis esamų priežiūros priemonių naudojimas.

Britanijoje agentūra „Ofcom“, nors ir pavėluotai, imasi priemonių prieš propagandos kanalus. Šį mėnesį ši transliuotųjų priežiūros institucija skyrė 20 000 svarų baudą vienai rusams priklausančiai Londone registruotai įmonei už jos šališką nuostatą dėl atakos Solsberyje panaudojant nervus paralyžiuojančią medžiagą. Šis sprendimas buvo atliktas šeštąjį kartą pažeidus priežiūros institucijos reikalavimus laikytis nešališkumo, dėl kurių jau anksčiau buvo paskelbtas griežtas įspėjimas ir buvo sulaukta pažadų pasitaisyti. „Ofcom“ taip pat skyrė baudą radijui „talkRadio“ už panašų pažeidimą laidoje, vedamoje George'o Galloway – Kremliui simpatizuojančio buvusio leiboristų įstatymų leidėjo.

Pagrindinis atsakas turėtų būti ne teisinis ar technologinis, o etinis ir visuomeninis. Mums reikia prisiimti asmeninę atsakomybę, kaip mes dalijamės informacija. Panašiai, kaip įprotis reguliariai plautis rankas padeda mums ir kitiems žmonėms išlikti sveikiems, turime laikytis to paties požiūrio elektroninėje erdvėje. Interneto epochoje paskalos nėra viena paskalos. Jos priešina visuomenę, padeda mūsų priešams ir kenkia mūsų laisvėms. Neatsargios kalbos kainuoja gyvybes.

----------

E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.

Taip pat skaitykite:

Powered by BaltiCode