Reklama 2

Psichologė: meilė vaikams turi atsispindėti ir kalboje

 

„Nebėk, nes nugriūsi“, „neimk, nes užsigausi“, „negalima“ – ar kada susimąstėte, kiek kartų per dieną vaikams pasakomas žodis „ne“? Tinklaraščio „Švelni tėvystė“ autorė, sveikatos psichologė Milda Kukulskienė sako, jog svarbu suvokti, kad esame tai, ką sakome. O jeigu norime būti mylintys ir mylimi, tai turi atsispindėti ir mūsų kalboje.

Ar vaikams žodį „ne“ turėtumėte sakyti rečiau nei suaugusiesiems? Ką daryti, kad žodžiu „ne“ neimtume manipuliuoti? Ar tikrai viskas aplink vaikus yra taip pavojinga? Apie tai leidyklos „Nieko rimto“ rinkodaros vadybininkė Vaiva Rutkauskaitė kalbėjosi su Milda Kukulskiene.

Pradėkime pokalbį nuo gražiausių žodžių. Kokie lietuviški žodžiai Jums patys gražiausi?

Kaip sunku išsirinkti! Turbūt patys gražiausi žodžiai man yra švelnumas, ruduo, vaikas, myliu.

O žodis „ne“ toks mažas, bet toks stiprus. Ar vaikams jį turėtume rečiau, ar dažniau sakyti nei suaugusiesiems?

Iš tiesų šiame žodyje yra kažkas tokio aštraus ir stipraus, įžvelgiu jame daug galios, kontrolės. Pasakai „ne“, ir kaip nukirsta.

Pastebiu, kad suaugusieji, bendraudami su savo amžiaus žmonėmis, nėra linkę šiuo žodžiu piktnaudžiauti – norint konfrontuoti reikia daug drąsos. Galbūt dėl to nemažai žmonių nemoka apginti savo ribų, nemoka paprieštarauti, net kai to reikėtų, dalis taip ir gyvena dirbdami nemielus sau darbus, leisdami laiką ne tiems dalykams, kuriuos norėtų iš tiesų gyvenime veikti, neišdrįsta būti laisvi ir kurti, pakovoti su tuo, kas jiems nepatinka.

Iš kitos pusės, kai stebiu, kaip suaugusieji kalbasi su savo vaikais, žodį „ne“ ir kitus vartojamus neiginius išgirstu turbūt dažniau nei teigiamus žodžius. Galbūt čia vystosi toks paradoksas: kai vaikas auga nuolat drausminamas, tai ir užaugęs jis gyvena lyg būtų priespaudoje, negeba būti laisvas, apginti savo ribų net tada, kai to reikia.

Iš tiesų abejoju, ar nuolat girdėdamas „ne“ koks nors vaikas gali iš tiesų mėgautis vaikyste ir augti laimingas.

Žodžiai turi labai daug jėgos, kaip išmok(y)ti juos vartoti teisingai?

Manau, svarbu suvokti, kad esame tai, ką sakome. Jei norime būti geri, gražūs, mylintys ir mylimi, jei norime kurti šiltą santykį, tai turi atsispindėti ir mūsų kalboje. Esu sutikusi vieną mokytoją, kuri atrodė labai miela, šilta ir besišypsodama, maloniu tonu sakydavo pašaipius, net žeminančius dalykus. Tas neatitikimas netgi gąsdindavo, sukurdavo kažkokį netikrumo jausmą. Tikiu, kad vaikus išmokyti atsakomybės už savo žodžius galime tik savo pavyzdžiu, jei patys išliekame pagarbūs savo vaikui, partneriui ir kitiems žmonėms, net kai supykstame ar esame labai pavargę. Manau, tai gali tapti įpročiu, jei įvertiname reikšmę, kryptingai stengiamės ir neapleidžiame savęs, rūpinamės savo emocine sveikata.

Kai vaikams sakome „ne“, mes dažniausiai stengiamės juos apsaugoti ir išmokyti svarbių taisyklių. Tačiau ką daryti, kad šiuo žodžiu neimtume manipuliuoti?

Per savo trumpą motinystės patirtį jau spėjau permąstyti žodžio „ne“ vartojimą mūsų šeimoje. Kai gimė pirmoji dukra, buvau nusiteikusi beveik apskritai jo nevartoti, ir man visai puikiai sekėsi, kol mažylei suėjo vieni. Dukrai augant, tampant vis aktyvesnei, užsispyrusiai ir ambicingai, pastebėjau, kad drausminu vis daugiau. Atradau, kad kuo daugiau drausminu, tuo mažiau dukra į mano žodžius reaguoja, vadinasi, tuo daugiau reikia drausminti. Užsisuka toks neigiamo santykio ratas. Gimus antrajai dukrai, dar supratau, kad dažniau drausminu, bambu, kai esu pavargusi, neišsimiegojusi, emociškai išsekusi. Drausminimas tampa erzulio iškrovos forma, nors jis kartu tą erzulį ir kuria, dar labiau stiprina. Buvo liūdna pamatyti, kad kritinėse situacijose nesusivaldau ir pavartoju kokią nors frazę, kokią pati esu girdėjusi vaikystėje, nors ir racionaliai suprantu jos netinkamumą.

Atsimenu, vieną dieną pavargau drausminti ir sakiau vyrui: „Pabandykime šiandien tiesiog nedrausminti, nieko nesakykime, o jei kils kokia pavojinga situacija – tiesiog pakelkime vaiką ir patraukime į šalį.“ Dienomis, kai apsispręsdavome kuo mažiau burbėti ir drausminti, ir mes, ir vaikas atsipalaiduodavome, tiesiog būdavome kartu. Nors drausminimas ir išreiškia rūpestį, norą apsaugoti, jis nekuria ryšio, jokiam vaikui tai nėra meilės kalba. Galbūt daugiau dėmesio skirdami meilės kalboms ir ryšiui stiprinti galėtume gyventi taip, kad drausminti beveik nebereikėtų?

Atrodo, kad gyvename labai pavojingame pasaulyje. Dažnai vaikams sakome: „neik ten, nes pargriūsi“, „neimk to, nes įsipjausi“, „nevalgyk, nes bus bloga“. Ar tikrai viskas aplink vaikus yra taip pavojinga?

Mano nuomone, nemažai situacijų galima numatyti ir ramiai išspręsti be žodžio „ne“. Pavyzdžiui, vietoj pabrėžiamo „neliesk, negalima“ visuomet galima aiškiai, bet švelniai pasakyti „karšta“, „slidu“, „per aukštai“ ar panašiai.

Svarbu įsigilinti į savo vaiko amžiaus tarpsnį. Jei vaikas mažesnis (iki 1–1,5 m.), jis nesupranta priežasties ir pasekmės ryšio, jį reikia tiesiog savo nuožiūra patraukti iš situacijų, kurios gali būti pavojingos ar kelti per daug pagundų. Tyrinėti pasaulį yra natūralus tokio mažo vaiko poreikis, kad ir kiek kartų sakysime, jog negalima skinti gėlyčių, atsidūręs prie ryškios, kvepiančios gėlės, jis tikrai norės ją paliesti, pauostyti ar skabyti. Tai mūsų atsakomybė mažylį patraukti nuo pagundų.

Kalbant apie vyresnius vaikus, kurie pakankamai dažnai girdi visokiausių nepagrįstų gąsdinimų, turėkime omeny – ši informacija labai apkrauna. Ne sykį esu mačiusi, kaip vaikas pravirksta dėl suaugusiųjų dramatiško aiktelėjimo ar išgąsčio, o ne dėl realios situacijos, kurią suaugusieji interpretavo kaip pavojingą. Kartais užsigavę vaikai užslopina emocijas, nes labiau bijo ne skausmo, o tėvų reakcijos į tai, kad užsigavo. Pastebima, jog įvairių emocinių, ypač nerimo sutrikimų paplitimas tarp vaikų auga, jų pasireiškimas ankstėja. Galbūt išorinis pasaulis tikrai gali būti pavojingas, bet bent jau namų pasaulio saugumą kuria tėvai. Tai mes turime pasirūpinti, kad vaikas namuose galėtų atsipalaiduoti, žaisti ir kurti, atsiskleisti ir būti savimi.

Kaip jums atrodo, kokius žodžius suaugusieji turėtų dažniau sakyti vaikams?

Būtų puiku, jei kiekvienas vaikas kasdien girdėtų daug pastiprinančių, drąsinančių žodžių, pagyrimų, meilės prisipažinimų, kad tėvai dažniau juokautų su vaikais, apie viską kalbėtųsi. Tikiu, kad tokiu atveju drausminimai liktų tik kritiniams atvejams.

Ar yra žodžių, kurių reikėtų vengti?

Vaikai yra visapusiškai jautresni nei suaugusieji. Gali atrodyti, kad jie neatsimins, jog nesupranta, bet net ir vieną kitą kartą pasakytas nepagarbus žodis jau yra neigiama įtaka. Nuo to prasideda nepagarbios, žeminančios kalbos įpročiai šeimoje, kartais tai tampa bendravimo kultūra.

Niekada nereikėtų vaikui sakyti tokių žodžių, kurie skaudintų ar pašieptų jus pačius, negalima rėkti ant vaikų, prie jų keiktis. Net ir ironija, pasyvi agresija gali pažeminti, o hiperbolizuotą kalbą vaikai gali priimti pernelyg tiesiogiai, išsigąsti.

Ko palinkėtumėte tiems vaikams, kurie labai dažnai girdi „ne“?

Linkiu įkvėpimo semtis iš šiltų ir drąsinančių žmonių – jų tikrai per gyvenimą sutiksite. Taip pat linkiu beaugant kuo dažniau sakyti „taip“ gyvenimo siunčiamoms galimybėms, daug žaisti, dūkti, kurti, bendrauti ir mylėti.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode