Reklama 2

JAV filosofas: kvailumas įdomus tuo, kad yra begalinis

 

Ko gero, neįmanoma aprašyti visų įmanomų kvailumo raiškos formų, bet pats sudėtingiausias dalykas yra tai, kad iš prigimties kvailas žmogus nesuvokia savo kvailumo, LRT KLASIKAI sako JAV filosofas NICOLAS DE WARRENAS. Anot jo, nors kvailumo iš šio pasaulio eliminuoti neįmanoma, yra terpė, padedanti iš to išsivaduoti – tai menas.  

Lietuvoje esate antrą kartą, paskutinį sykį čia svečiavotės prieš 10 metų, 2008-aisiais. Kokį įspūdį Lietuva jums paliko tada?

Akivaizdu, kad šiandien Lietuva yra kur kas europietiškesnė. Apie tai byloja net lauko reklamos – visur matau IKEA reklaminius stendus. O kaip žinoti, kad esi Europoje? Esi Europoje tada, kai aplink matai IKEA reklamas.

Prieš dešimtmetį keletą dienų praleidau Vilniuje, vėliau Kaune. Vilniuje tuo metu nebuvo tiek kavinių, patogių ir pritaikytų svečiams iš kitų šalių. Gatvės buvo tuštesnės. Atsimenu apsilankymą viename tradicinių lietuviškų patiekalų restorane – jame tuo metu sėdėjo tik vienas žmogus, o trys padavėjos neturėjo ko veikti. Tas vienintelis restorane buvęs klientas pasirodė esąs vokietis, besilankantis Lietuvoje verslo reikalais.

Tuo tarpu šiandien šalis atrodo pasiruošusi priimti turistus – paslaugos teikiamos anglų ir rusų kalbomis, restoranuose jautiesi taip, lyg būtum bet kuriame kitame Europos mieste. Matau kvietimus aplankyti muziejus, visas reikalingas nuorodas galiu gauti jau oro uoste, o prieš dešimtmetį joks turistas nebūtų sužinojęs, kaip iš taško A pasiekti tašką B.

Kokios temos jus domina profesinėje srityje? Kokie filosofiniai klausimai įdomiausi?

Jau kurį laiką dirbu bandydamas suprasti laiko prigimtį. Domina žmogiškosios egzistencijos ir laiko ryšys. Kaip apibrėžiame, ką reiškia būti gyvam, užmegzti ir puoselėti santykį su laiku: praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Bandau suprasti, kaip suvokiame laiką, ir kiek šioje srityje svarbūs prisiminimai ir užmarštis.

Dar viena mane dominanti tema yra blogis ir atleidimas. Kaip galima pastebėti, viešojoje erdvėje netrūksta diskusijų apie tai, kaip turėtume reaguoti į blogį. Ypač svarbu tai, kaip reaguojame į tokius reiškinius kaip Holokaustas, genocidas, prievartavimas. Tai itin traumuojančios blogio išraiškos ir sunku apibrėžti, kaip tinkamai turėtume į jas reaguoti. Ir ar atleidimas yra vienintelis teisingas atsakymas tuo atveju, kai visai neaišku, kaip vertinti vieną ar kitą situaciją. Mane domina diskusijos ir teorijos apie atleidimą – ar tikrai atleisti galime tik tuos dalykus, kurie, paradoksalu, bet yra visiškai neatleistini?

Kita mano mokslinių interesų sritis yra karas ir jo įtakos. Karas ne tik europietiškoje, bet apskritai visoje kultūroje. Analizuoju Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, kokią įtaką jie padarė vakarietiškai filosofinei minčiai.

Ir paskutinė tema, kuria domiuosi, tam tikra prasme sujungia visas anksčiau išvardytas – tai žmonių kvailumas. Kvailumas mane be galo domina ir, deja, bet dabartiniai laikai pilni kvailumo. Bandau suprasti, kas yra kvailumas ir kuo žmogiškasis kvailumas skiriasi nuo neišprusimo, nežinojimo. Pagrindinis šių dalykų skirtumas: jeigu žmogus ko nors nežino, jam vis dar lieka galimybė tą spragą ištaisyti ir suvokti iki tol nepažintus dalykus. Arba jeigu padarai kai ką kvailo pats to nesuprasdamas, gali iš klaidos pasimokyti ir ateityje elgtis geriau. Tačiau pats sudėtingiausias dalykas, kai kalbame apie kvailumą, yra tai, kad iš prigimties kvailas žmogus nesuvokia savo kvailumo, juk niekas nepasirenka būti kvailiu. Analizuojant kvailumą, sudėtinga apibrėžti, kokios patirtys, žinios ar situacijos įrodys žmogui, kad jis yra kvailys ir taip panaikins jo ar jos kvailumą. Bet su beviltiška situacija susiduriame tuo atveju, jeigu iš tiesų kvailumo neįmanoma eliminuoti. Kaip tuomet kovoti su kvailais žmonėmis?

Kai kurie sako, kad suvokdamas savo kvailumą gali tapti protingesnis. Ar sutinkate?

Kvailumas įdomus tuo, kad yra begalinis, ko gero neįmanoma aprašyti visų įmanomų kvailumo raiškos formų. Neabejoju, kad ir lietuvių kalboje yra daugybė skirtingų žodžių, kurie apibūdina kvailybę. Anglų kalboje tokių taip pat turime ne vieną. Šios sąvokos turi savų subtilybių, taigi tampa dar sunkiau apibrėžti, ką iš tiesų turime omenyje, kai kalbame apie kvailumą.

Sutinku, kad suvokus savo kvailumą vienoje ar kitoje srityje, šiek tiek lengviau vertinti situaciją per didesnį atstumą. Ypač gerai tai suveikia kasdienėse situacijose, pavyzdžiui, kur nors pamiršus raktus, nėra sudėtinga pripažinti, kad pasielgei kvailai. Arba pasakius ką nors kvailo ir tai suvokus, turi aiškų įrodymą, kad buvai kvailas. Tačiau mane labiausiai domina tie atvejai, kai kvailumas yra tokia neatsiejama žmogaus mąstymo dalis, kad jam ar jai tampa tiesiog neįmanoma atpažinti savo kvailumo. Tie atvejai, kai savo kvailumo suvokimas būtų tiesiog nepakeliamas.

Pavyzdžiui, manome, kad norime žinoti tiesą. Tačiau iš tikrųjų, nepataisomų kvailių mąstymas sudėtas taip, kad jie jokiu būdu nenori jokios tiesos žinoti. Juos į priekį varo ne smalsumas ir troškimas žinoti, o pasirinkimas nežinoti. Gali būti, kad kiekvienas iš mūsų esame susidūrę su labai išprususiais žmonėmis, kurie, nors intelektualūs, yra kvaili. Įdomu, kaip įmanoma būti ir intelektualu, ir kvailiu vienu metu.

Žodį „kvailas“ šiandien vartojame daugybėje skirtingų situacijų. Kvailas gali būti ir poelgis, ir žmogus, ir vieta, net oras. Ar yra vietų, kur nederėtų šios sąvokos vartoti apskritai?

Svarbu atkreipti dėmesį į lingvistinę žodžio prasmę ir ką tiksliai jį apibrėžia. Pavyzdžiui, jeigu angliškai pavadinčiau ką nors kvailiu (stupid), tai būtų labai agresyvus, rimtas įžeidimas. Bet jeigu vartočiau kitą žodį ir pasakyčiau: elgiesi kvailai (you‘re being silly), tai būtų visai priimtina. Pavyzdžiui, vaikų elgesys labai tiesiogiai susijęs su kvailumu ir jo pažinimu, bet dėl smalsumo ir nežinojimo vaikas netampa kvailiu, o greičiau mums atrodo nerūpestingas, žaismingas.

Taigi, bent jau anglų kalboje, žodis „kvailas“ vartojamas kaip užgaulus keiksmažodis, kuriuo apibrėžiame tai, ko nesuprantame. Jeigu lankausi kitoje šalyje ir sakau, kad tai, kaip jie valgo ar tiesiog gyvena, yra kvaila, aiškiai parodau, kad to, ką matau, nesuprantu ir man tai svetima. Tokiu būdu apibrėžiu kitą ir atskiriu save nuo jo, taip tarsi suteikdamas tam kitam, nepažintam pasauliui, mažesnę vertę. Iš tiesų, kai vadiname ką nors kvailu, tai pasako daugiau apie mus pačius, nei apie objektą, kurį apibūdiname kaip kvailą. Jeigu aš atvykau į Lietuvą ir vadinu lietuvius kvailais dėl to, kad jie daro man nesuvokiamus dalykus, atskleidžiu savo kvailumą.

Noriu sujungti du jus dominančius filosofinius klausimus ir grįžti prie jūsų minėtos kvailumo formos, kurią apibrėžėte kaip nepataisomą. Ar galima sakyti, kad nepataisomas kvailumas yra tam tikra blogio forma?

Žinoma, būtent taip ir yra. Nekalbant apie banalias, paprasčiausias blogio formas, tokias kaip paprastų taisyklių nesilaikymas, bet diskutuojant apie tikrąjį moralinį blogį, filosofai svarsto, ar žmonės, vykdydami siaubingus nusikaltimus, iš tiesų suvokia, ką daro. Galima sakyti, kad blogų kėslų turintys žmonės elgiasi sąmoningai ir gerai supranta savo elgesį, tačiau tradicinėje filosofijoje mėgstama sakyti, jog negali blogai elgtis sąmoningai, kad blogis visada yra tam tikra nežinojimo forma. Jeigu iš tiesų būtum žinojęs, ką darai, būtum to nedaręs.

Minėjote, kad jums įdomu tai, kaip reaguojame į blogį. Čia man į galvą šauna pastarojo meto aktualijos – tai daug dėmesio susilaukęs #metoo judėjimas ir seksualinio priekabiavimo skandalai. Kaip vertinate visuomenės reakciją į tai? Ar reagavome teisingai? O gal nėra tokio dalyko, kaip teisinga reakcija?

Šioje vietoje norėčiau paminėti Europoje ne taip įsišaknijusią, bet Amerikoje itin populiarią viešo atleidimo kultūrą. Ji labai teatrališka, mane domina šis apsimestinis atlaidumas. Kaskart, kai politiką pričiumpa užmezgus romaną, jis ar ji pasirodo televizijoje ir prašo atleidimo. Esame apsėsti atleidimo kaip politinio instrumento, jis tarsi padeda mums apsivalyti nuo tam tikro elgesio. Atleidimas viešam asmeniui yra tarsi įrankis, kurį gavus galime pamiršti jo ar jos padarytas klaidas ir nebereikalaujame prisiimti atsakomybės už veiksmus. Politikas prašys atleidimo, kalbės apie Dievą, galbūt net apsiverks – tai atleidimo politika.

Jungtinėse Amerikos Valstijose neseniai buvo galima stebėti kitą kraštutinumą, kai seksualiniu priekabiavimu buvo apkaltintas aukščiausiojo teismo teisėjas Brettas Kavanaughas. Visų pirma, jis pademonstravo savo kvailumą bandydamas gintis ir nepripažindamas savo neapgalvoto poelgio. Tai buvo pavyzdys, kai kvailumas paverčia žmogų karikatūrišku.

Kaip atpažinti kvailą žmogų?

Čia vėl susiduriame su problema, kurią jau aptarėme. Ar vadindamas ką nors kvailu iš tiesų nenoriu paslėpti savo paties neišmanymo? Tačiau dažnai kvailį galima atpažinti iš jo kalbos ir polinkio vartoti klišes arba tautologiją. Puikiai šį aspektą suprato ir savo kūryboje užfiksavo prancūzų rašytojas Gustavas Floberas, jis buvo tiesiog apsėstas kvailybės. Jo paskutinė novelė „Bouvard and Pecuchet“ kurios rašyti jis taip ir nepabaigė, yra tarsi pasakojimas apie nieką. Du novelės herojai neveikia nieko kita, kaip tik kartoja tai, ką jau yra girdėję. Ko vertas kalbėjimas, kuris tėra kartojimas to, apie ką kalba visi kiti? Toks kartojimas, be konteksto, yra ne kas kita, kaip kvailybė. Tokios klišės kaip „Make America Great Again“ yra kvailumo ženklai kalboje.

Kaip atskirti tikrą kvailumą nuo tiesiog naujo, mums nesuprantamo reiškinio?

Jeigu prisimintume Sokratą ir tą mitinį momentą, kai gimė filosofijos mokslas, būtų galima sakyti, kad filosofija atsirado kaip opozicija kvailumui. Tuo pačiu metu visada išlieka rizika, kad filosofija pati yra kvaila. Taigi vienoje pusėje turime Sokratą, konfrontuojantį to meto politikos veikėjus, kurių kvailas elgesys ir negalvojimas apie pasekmes lėmė Atėnų žlugimą. O kitoje pusėje turime dramaturgą Aristofaną, kurio pjesėje „Debesys“ aprašomas tikras kvailys yra filosofas.

Jeigu dar aiškiau reikėtų apibrėžti, kas yra kvailas žmogus, taip apibūdinčiau tuos, kurie neigia klimato kaitą. Tai akivaizdus kvailumo požymis. Klimato pokyčius neigiantys žmonės dažnai net nesusimąsto, kad jie gali būti neteisūs. Norint suprasti klimato kaitą, reikia bent šiek tiek išmanyti aplinką, taigi vadovautis moksline informacija. Žmonės, kurie nesuvokia aplinkos, paneigia visą mokslinę informaciją vien tam, kad laikytųsi savos, visiškai neargumentuotos pozicijos. Tai tas atvejis, kai drąsiai galiu sakyti, jog klimato kaitą neigiantis žmogus yra kvailas. O dar didesnis ir labiau užsispyręs kvailys yra tas, kuris klimato kaitą neigiančio žmogaus nelaiko kvailiu.

Dar noriu paklausti apie atleidimą. Dažnai girdime, kad galime atleisti, bet neturėtume nepamiršti mums padarytos skriaudos.

Tai labai sudėtingas klausimas. Pirmiausia turime išsiaiškinti, kas yra atleidimas. Tai gali būti kažkas tokio, kas mus išlaisvina nuo praeities. Jeigu patyriau skriaudą ir savo skriaudikui neatleidžiu, tikėtina, kad tokiu būdu palieku atvirą keršto galimybę. Neatleidę esame tarsi įšalę praeityje. Į man bloga padariusi žmogų ir žiūriu iš tos užšalusios perspektyvos – vertinu visus jo ar jos poelgius nepamiršdamas, kad patyriau kažką nemalonaus. Skriaudikas amžinai lieka skriaudiku. Atleidimas nuo to išlaisvina, tai savotiškas paties laiko atsinaujinimas. Jeigu tau atleidžiu, nebevertinu tavęs pagal tai, ką esi man seniau padaręs, taigi kartu galime kurti ateitį. Atleidimas turi esminį santykį su laiku. Grįžtant prie jūsų klausimo, ar atleidimas reikalauja, kad pamirštume? Ar svarbu atleisti, bet nepamiršti? Lengvo atsakymo čia nėra. Ar gali atleisti skriaudą, ir laikyti savyje jos prisiminimą, kuris nebūtų tiesiogiai su tavimi susijęs? Prisiminimas pats savaime jau yra našta.

Galime žvelgti ir kitaip – turime atleisti, bet privalome ir prisiminti mums Atliktą skriaudą tam, kad nesumažintume jos reikšmės, neapsimestume, tarsi nieko nebuvo. Galų gale, ar atleidimo galime sulaukti tik tada, kai apie savo veiksmus kalbame visiškai atvirai? Ar atleidimas pagrįstas tiesos sakymu? Jeigu bandau paaiškinti, analizuoti, išsakyti visas priežastis, kodėl kitam padariau skriaudą, ar vien dėl to esu vertas atleidimo? Galbūt kaip tik girdėdami tokią išpažintį, nuspręsime, kad visai nenorime atleisti skriaudikui? Tai labai svarbūs ryšiai tarp atminties, atleidimo ir tiesos. Kai sakome, kad reikia atleisti, bet nepamiršti, omeny tikriausiai turime tiesos ir teisingumo troškimą.

Ar nagrinėdamas mūsų aptartas temas – blogį, atleidimą ir kvailumą – patyrėte kokių nors nusivylimų, kada atrodė, kad gilintis į tas temas jau neverta?

Filosofija neatsiejama nuo nusivylimų. Didžiausias nusivylimas apima supratus, kiek daug iš tiesų nesupranti. Kitas dalykas – kiek daug padaryti ir kiek daug galvoti turi filosofas, kad vieną dieną kuri nors iš šių temų, pavyzdžiui, kvailumas, išnyktų? Arba surastume būdą, kaip reaguoti į kvailumą? Analizuodamas kvailumą ir vis klausiu savęs, kodėl ieškau atsakymo į klausimą, į kurį atsakymo nėra. Ar rašymas apie kvailumą nėra beviltiškas ir kvailas?

Galų gale, skaitant tiek daug filosofinės literatūros, pasieki tašką, kada privalai sustoti, nes kylančių klausimų skaičius tampa begalinis.

Dar noriu grįžti prie blogio temos – stebiu, kaip šiandienos visuomenė yra apsėsta blogio pornografijos. Norime būti blogio liudininkais, stebėti tai televizijos laidose. Istorinis kanalas JAV rodo vien dokumentiką apie nacius ir Hitlerį, ten smulkiai analizuojama kodėl ir ką jie padarė. Įvairiomis blogio išraiškomis pradedame netgi žavėtis.

Kaip paaiškintumėte žmonių potraukį nuolatos stebėti tas dokumentines laidas apie siaubingus istorijos įvykius, būti blogio liudininkais?

Ne veltui tai pavadinau blogio pornografija, egzistuoja ir blogio estetika. Gal pavyzdys ir anekdotinis, bet patys patraukliausi veikėjai „Žvaigždžių karų“ serijoje yra blogiukai. Paklauskite bet kurio sutikto vaiko ir jis jums tai patvirtins. Per Heloviną jie rinksis blogiuko, o ne gerojo veikėjo kostiumą. Tai visai nesąmoningas elgesys, įtvirtinantis blogį ir garbinantis bloguosius personažus. Ko gero mūsų susižavėjimas šiais veikėjais kyla dėl to, kad blogiukai demonstruoja visišką nepriklausomybę nuo kitų.

Kodėl einame į siaubo filmus? Stebime ten itin nemalonius vaizdus, bet dėl to patiriame ir malonumą – juk skausmą patiriame ne mes, mes esame tik trečiasis veikėjas. Visa tai ir vadinu blogio pornografija.

Minėjote, kad skaitydamas pasiekiate tašką, kada privalote sustoti. Kaip tada ilsitės? Gal pats ir žiūrite tas dokumentines laidas apie nacius?

Taip, žiūriu televizorių, bet tada ir vėl analizuoju kvailumo temą, nes televizija yra puikus kvailybės pavyzdys. O jeigu rimtai, pailsėti galima atitrūkus nuo intelektualinės veiklos. Puiki poilsio forma yra menas, muzika. Klausydamasis Bethoveno ar Šuberto jaučiuosi išlaisvintas, tarsi atgimęs. Jeigu galvosime, kad žmonės yra beviltiškai kvaili ir kvailumo eliminuoti iš šio pasaulio neįmanoma, kur rasti tą terpę, kurioje galėtume žmogų išvaduoti iš tokios prigimties? Menas yra vienas iš būdų tai padaryti.

Tada ir pasikalbėkime apie meną. Jūs domitės, kokią įtaką menui ir filosofijai padarė Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai. Gal galėtumėte trumpai apibrėžti, kas būtent pakito?

Dvidešimtame amžiuje karas stipriai paveikė filosofinę mintį ir menininkų kūrybą. Pirmasis pasaulinis karas sutelkė, mobilizavo filosofus, tuo metu nepaprastai daug filosofų pajuto poreikį kalbėti apie karą iš filosofinės pusės. Ir ne tik kalbėti, bet ir reaguoti. Tą patį stebime ir meno srityje – neįmanoma suprasti moderniosios literatūros ir meno raidos nesuvokiant tam padarytos karo įtakos. Ir visai nesvarbu, kad nemaža dalis tų pokyčių buvo prasidėję dar prieš karą, pavyzdžiui, su tokiu tapytoju kaip Vasilijus Kandinskis.

Pirmasis pasaulinis karas, apokaliptinis, katastrofinis įvykis, privertė visuomenę ir ypač Europą suabejoti visomis iki tol apibrėžtomis vertybėmis ir tuo, ką reiškia būti žmogumi. Visa tai turėjo permąstyti filosofai, rašytojai ir poetai. Tai jie turėjo apibrėžti naujas prasmes pasaulyje, kuris pasirodė esąs beprasmiškas.

Kartu reikėjo iš naujo suprasti meno funkciją. Ar jis vis dar skirtas demonstruoti grožį ir harmoniją, ar kaip Pikaso paveikslas „Gernika“ turi liudyti žiaurumą? Tai esminė transformacija.

Naujoji karta šiandien džiaugiasi moderniomis technologijomis, niekada nepatyrė karo žiaurumo, tikėtina, kad jaučiasi nutolusi nuo baisių dvidešimtojo amžiaus istorinių įvykių. Bet jūs, kai stebite šiuolaikinį, jaunųjų kūrėjų meną, ar matote neišvengiamas to praėjusio karo įtakas, kurių sąmoningai patys menininkai nesuvokia?

Prisiminkime dadaizmą – jo atsiradimas neišvengiamai susijęs su karu, šis meninis judėjimas atsirado karo metais Šveicarijoje. Šiandien visi kuriantys menininkai perėmė dadaizmo suformuotą idėją, kad menas negali būti vartojamas tik ritualizuotoje erdvėje, tai yra muziejuje. Kad menas nėra tik įrėmintas objektas, į kurį žiūrime ir tikimės aiškaus pasakojimo. Šiandien menas yra tarsi įsibrovimas į kasdienybę, menininkas kritikuoja status quo, provokuoja visuomenę. Tai ryški dvidešimtojo amžiaus meno įtaka. Tikrai išnaudojame tą palikimą, kuris skatina meną atlikti socialinę funkciją, kritikuoti, suteikti balsą tiems, kurie jo neturi ar kuriems neleidžiama jo turėti.

Kalbant apie palikimą, šiandien Lietuvoje nemažai diskutuojame apie tai, kaip elgtis su sovietmečiu šalies miestuose pastatytomis skulptūromis. Dalis žmonių nori jas visas nugriauti, kiti siūlo nebandyti tokiu būdu slėpti sovietinės praeities. Nepaisant istorinių sąsajų, tos skulptūros, kaip bežiūrėtume, visgi yra ir meno kūriniai. Kaip derėtų elgtis šioje situacijoje?

Nesu taip gerai susipažinęs su Lietuvos aktualijomis, bet panašios diskusijos vyksta ir JAV. Šalies pietuose vis dar išlikę nemažai monumentų, šlovinančių konfederacijos karius. Kaip žinoma, šie kariai kovėsi už vergovės pietinėse Amerikos valstijose išsaugojimą. Tai labai sudėtinga situacija. Visų pirma turime atsakyti į klausimą, ar tos statulos yra meno kūriniai. Ypač sovietinėje eroje, kurioje menas privalėjo būti politiškas. Idėja, kad tarp meno ir politikos nėra jokios skirties, yra didysis sovietinio laikotarpio palikimas. Šiame kontekste, naikindami objektą kaip nemalonią politinę žinutę transliuojantį daiktą, kartu naikiname ir meno kūrinį. Tokiu atveju negalime būti hipokritiški ir sakyti, kad talibano nariai elgiasi neteisingai sprogdindami budos statulas Bamijano mieste Afganistane, o tuo pačiu metu patys naikiname stalinistinius monumentus ir randame tam pateisinimą. Juk Budos statula taip pat yra politizuota meno išraiška.

Kita vertus, suprantu tautos troškimą panaikinti dalį nemalonios istorijos. Tai svarbu norint pradėti ką nors iš naujo, o juk nauja pradžia dažniausiai siejama su simboliais. Simboliai nenutrūkstamai transliuoja savo žinutę. Čia vėl prisiminsiu konfederatų paminklus Amerikos pietuose, kurie šiandienos kontekste transliuoja labai agresyvią žinutę. Taigi žmonės, norintys griauti tokius paminklus, yra teisūs sakydami, jog tai reikia daryti dėl to, kad tos statulos ir toliau palaiko šiandien prieštaringai vertinamas vertybes.

Kitas pavyzdys – Briuselio priemiestyje nuo 20-ojo amžiaus pradžios veikė Afrikos muziejus, skirtas prisiminti belgų kolonizuotą Kongą Afrikoje. Prieš keletą metų vyko dideli politiniai debatai dėl to, kad muziejų reikia renovuoti. Lankiausi muziejuje dar prieš renovaciją ir mačiau, kaip ten buvo šlovinama europietiška kultūra ir baltieji žmonės, vykstantis į Afriką parodyti ten gyvenantiems kas yra civilizacija. Muziejus buvo tikra rasizmo institucija. Taigi ar turime renovuoti muziejų, siekdami išsivaduoti nuo rasistinio paveldo ar paliekame viską taip, kaip yra, tarsi priminimą apie mūsų praeitį, kad buvome rasiniai kolonialistai. Taigi ir Lietuvoje galima palikti sovietinius monumentus kaip priminimą apie tai, kad buvome imperijos dalis ir žinome, ką tai reiškia.

Su ta pačia problema susiduriame ir kalbėdami holokausto tema. Kaip elgtis su nacių monumentais ar ištisomis pastatų ar kitų statinių struktūromis? Progresyvūs menininkai ir architektai paprastai ne naikina nacių skulptūras ir pastatus, bet pritaiko juos šiandienai ir suteikia meno kūriniams būdingą taikos jausmą. Tokiu atveju kūrinys padeda atsiriboti nuo skaudžios istorinės praeities, tačiau tuo pat metu jos ir nesunaikina.

Kartais manau, jog monumento sunaikinimas yra per primityvus būdas mėginant save įtikinti, kad naikindami tą objektą iš tiesų nusikratome ir viso istorinio palikimo. Sovietai puikiai mokėjo dirbtinai naikinti istoriją tam, kad kurtų sau palankią pradžią. Per daug lengva būtų sunaikinti skulptūrą ir pasakyti, kad jau esame laisvi.

Lygiai taip pat, ko gero, ir jau Nepriklausomoje Lietuvoje gimę jauni žmonės negali sakyti, kad yra visiškai atitrūkę ir neturi nieko bendra su sovietiniu palikimu. Šiaip ar taip, juk tuos jaunus žmones užaugino sovietinėje eroje augę tėvai. Tikriausiai nėra taip lengva nuo to pabėgti.

Taip, jūs visiškai teisi. Negalime kontroliuoti istorinio konteksto, kuriame gyvename. Niekas negali teigti esantis nepriklausomas nuo istorijos ar išlaisvintas nuo praeities. Juk ne kas kita, o būtent praeitis mus ir apibrėžia.

Juta Liutkevičiūtė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode