Reklama 2

Žmogus legenda. Partizanui laivui atminti

 

Šis in memoriam pirmiausia skiriamas partizanui Laivui, kaip kadaise save praminė Antanas Petrikonis. Tačiau taip pat ir visiems mūsų mažos šalies žmonėms, kurių jaunos širdys buvo tokios didelės ir veržlios, kad jokiu būdu negalėjo susitaikyti su didžia sovietinės okupacijos neteisybe. Daugelis jų anuomet žuvo miškuose ar lageriuose, o paskutinieji likę, nugyvenę ilgą amžių ir vienas po kito išeidami, su savimi išsineša tam tikrą supratimą apie gyvenimą ir apie tai, ką reiškia būti žmogumi. Jiems – tai pirmiausia mylėti, bet ne žodžiais, o darbais.

Pirmąsyk susitikus

Partizano A. Petrikonio-Laivo namuose su kolega operatoriumi Kostu Kajėnu lankėmės prieš gerą pusmetį. Gerai atsimenu tą kuklų butą Kauno pakrašty. Man visuomet atrodė, kad partizanai turėtų gyventi ištaigingai, kad Lietuvai atkūrus nepriklausomybę jie turėtų būti viskuo aprūpinti. Galvodavau sau: juk tai ne tik būtų derama padėka už jų nuveiktus darbus, bet ir įkvėpimas ateinančioms kartoms stengtis dėl savo valstybės – nebijoti, jei reikia, ir viskuo rizikuoti, žinant, kad valstybė būtinai stengsis tau padėti ir atsidėkoti, kai tik po ją užklupusių nelaimių pati atsities.

Todėl man toks nesuprantamas mūsų didvyrių apleistumas. Kaip gali žmogus, kuris negailėdamas savo gyvybės išsaugojo mums valstybę, gyventi paprastai ar, neduok Dieve, net skurdžiai? Ką tai sako apie mūsų santykį su savo herojais? Visgi pastebėjau, kad tokie kontrastai tikrų didvyrių gyvenimuose dažni: namai paprasti, o žmogus nepaprastas, aplinka skurdi, o širdis didelė ir pilna gerumo.

Pirmasis įspūdis vos peržengus A. Petrikonio namų slenkstį ir paspaudus jo tvirtą ranką šią tiesą patvirtino, ir iškart pagalvojau, kaip įspūdinga jį matyti iš arti, tokį labai žmogišką. Mūsų didvyrius, kaip ir mus, užklumpa ligos, jie sensta ir tampa silpni, turi abejonių, liūdi – bet tai ir yra didinga, kad štai šis žmogus, kuris sąmoningai pasirinko tapti herojumi ir legenda, iš tiesų yra labai paprastas ir žmogiškas. Vadinasi, ir aš galiu savo gyvenime rinktis tapti tokiu, kaip jis. Aš galiu savo žmogiškąjį buvimą pakelti į aukštesnį lygį – galiu gyventi ir, jeigu reikia, savo gyvybę atiduoti už kitų gyvenimus, už kitų džiaugsmą ir laisvę – ir kartu už savo.

Tiek ramiai besišnekučiuojant prieš interviu filmavimą, tiek jau įjungus kamerą ir partizanui Laivui pradėjus pasakoti savo istoriją (panašu, kad tai buvo paskutinysis jo interviu), nebuvo jokių abejonių, kad prieš mus – tikras partizanas ne tik savo statusu, bet pirmiausia dvasia. Partizaninis karas gal ir baigėsi, tačiau likę gyvi partizanai tą laisvės dvasią kartu su savimi nešėsi visą gyvenimą. Tardymai ir lageriai žmogaus prigimties pakeisti negali.

Net sunku nuspėti, koks Antanas buvo jaunystėje, kai džiaugėsi kūno sveikata, tačiau vaizduotė kuria ugningo, energingo, labai tvirto ir drąsaus vyro įspūdį. Kamuojamas akių ligos pastaruoju metu beveik nebematė, bet vis tiek atsimindamas savo kovą su okupantais taip užsiplieksdavo, lyg visą kūną staiga būtų užpildę jaunos ir stiprios gyvasties syvai.

Partizano kelias

Antanas Petrikonis gimė 1928 metais Alytaus apskrityje, Mociškėnų kaime, ant Obelijos ežero kranto. Šeima buvo nepasiturinti, turėjo viso labo pusantro hektaro žemės. Kai 1945 m. birželio mėn. tėviškės apylinkėse partizanai susiorganizavo į būrį, prisijungė ir tuomet 16-metis Antanas. Būrys veikė apie tris mėnesius, po kurių dauguma jo narių, tarp jų ir Antano vyresnysis brolis, legalizavosi. Antanas grįžo gyventi pas tėvus ir keletą metų buvo vadinamasis partizanas slapukas – tai yra, dienomis gyveno savo namuose, tačiau turėjo ginklų ir naktimis vaikščiodavo su likusiais partizanais. Kartu buvo ir ryšininkas: platino spaudą, atsišaukimus, teikė žinias. Taip išsilaikė iki pat 1948 m. pavasario, kai keletą apylinkės partizanų slapukų sovietai išaiškinę areštavo. Tuomet Antanas pasitraukė į mišką, o vėliau, tų pačių metų spalio mėnesį, atidavę būrio draugams savo ginklus ir apsirūpinę fiktyviais dokumentais, kartu su J. Gyliu-Gintaru išvyko į Kauną ir ten įsidarbino. Jais greitai pradėjo domėtis sovietinis saugumas, todėl persikėlė į Viduklę, bet ir ten darbdaviui šiedu atvykėliai ilgainiui pradėjo kelti įtarimą.

1949-aisiais Laivas ir Gintaras užmezgė ryšius su Žemaitijos partizanais ir kurį laiką veikė vietinių partizanų būryje. Tačiau pastarieji didelio pasitikėjimo naujai prisijungusiais partizanais nerodė, todėl Laivas ir Gintaras nusprendė grįžti kovoti į tėviškę. Tuomet abu partizanai Šilutės aerodrome įsėdo į pašto siuntas gabenusį lėktuvą, kuris nuskraidino į Kauną.

1949 m. lapkričio mėnesį grįžus namo išaiškėjo, kad tėvai Antaną jau buvo apraudoję, nes gavo žinią, jog jis užmuštas Žemaitijoje, prie Vainuto. Namuose greitai pavyko atnaujinti ryšius su partizanais. Buvo susitarta Antano namuose įrengti slėptuvę – tai padaryta 1950-ųjų ankstyvą pavasarį. Bunkeryje gyveno trise: Jūreivis, Lakūnas ir Laivas.

Kaip sekėsi įrengti bunkerį ir kaip vyko žūtbūtinė partizanų kova su okupantais, kai šie 1951 m. spalio 6-ąją bunkerį atrado, sužinokite vaizdo pasakojime:

Kova, kuri nebus pamiršta

Ko gero, labiausiai partizanų istorijoje stebina tas kraupus karo realizmas, su kuriuo susidūrė ano meto lietuviai – ir taip pat jų laikysena tų įvykių akivaizdoje. Tik iš pažiūros gali pasirodyti paprasta toji laikysena: gyventi tiesoje, gyventi laisvai, gyventi, kad nebūtų gėda.

Dažnai sakome partizanams pagyrimo ir padėkos kalbas, mėginame geriau suprasti jų kovas, tačiau jose visuomet liks kažkoks mistinis, visai švelnus nelogiškumas, kurį mums, ramiai ir saugiai gyvenantiems, yra sunku suprasti. Gal ir plėšė jų namus, degino kaimus, gal trėmė artimuosius, bet vis tiek turėjo būti be galo sunku sąmoningai išeiti gyventi į mišką, dažniausia be didesnio karinio pasirengimo, be gerų ginklų, tik su vietinių pagalba ir viltimi, kad prasidės karas. Aš tuo žaviuosi, tačiau visgi man, sėdinčiam šiltuose namuose ant minkštos sofos, tai sunkiai suprantamas ryžtas. Lengva dabar visur apsiskelbti, kad esi patriotas, ir kad agresijos atveju gintum Lietuvą iš paskutiniųjų. Tai gražus noras, bet tiesa nebūtinai tokia – juk mes tiesiog nežinome, kaip mirtino pavojaus akivaizdoje pasielgtume.

Todėl partizanai yra legendos. Jie herakliai. Apie juos skaitai ir nori būti toks, kaip jie. Nežinai, ar pajėgtum, bet visa širdimi trokšti pajėgti.

Net ir trumpa pažintis su partizano gyvenimu, kaip ir Heraklio žygių skaitymas, pakylėja ir sustiprina. Natūralu, kad prisilietimas prie kitų žmonių didelių darbų keičia ir prisilietusiųjų gyvenimus. Jeigu nebūčiau paauglystėje perskaitęs Adolfo Ramanausko-Vanago atsiminimų, o vėliau visomis išgalėmis mėginęs sutikti dar likusių gyvų partizanų, tikrai būčiau visai kitoks. Būtent partizanų istorijos pagalba susikūriau ryšį su Lietuva, jie padėjo man įsišaknyti šioje žemėje, šioje tautoje, jie man tapo jungtimi su savo krašto istorija ir žmonėmis. Jie yra ta dalis, kuria Lietuvos istorijoje galiu itin didžiuotis. 

O jums, Antanai, norisi dar šį tą atskirai pasakyti. Visiems tiems, kurie bent sykį su jumis susitiko, jūsų labai trūks. Kita vertus, jūs, kaip ir kovos broliai bei seserys, išliksite tautos ar pavienių žmonių atmintyje. Jeigu ir ne konkretūs vardai, pavardės bei slapyvardžiai, tai bent herojaus, didvyrio samprata ir gilus pajautimas, kad mes kasdien renkamės, kieno pusėje būsime – melo ar tiesos. Tai nežada lengvo ar sotaus gyvenimo, bet prasmės jį pripildo. Todėl, kai paskutinįkart matėmės, jūs nieko nesigailėjote ir buvote tiesiog laimingas. Ačiū jums už kovą. Ji nebus pamiršta.


Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode