Ar mirtininkas vertas gailestingumo?

 

Per metus pasaulyje mirties bausmė yra įvykdoma apie 1000-iui žmonių. Tarptautinės organizacijos Amnesty International duomenimis, 56 pasaulio šalyse, tame tarpe ir JAV (31 valstijoje) yra vis dar legaliai taikoma mirties bausmė. 2017 metais (2018 metų duomenys dar nepateikti) daugiausiai mirties bausmių įvykdyta Irane (virš 500), Saudo Arabijoje (virš 140), Irake (virš 120), Pakistane (virš 60). 2017 metais JAV buvo įvykdytos 23 mirties bausmės (2018 m. – 25) ir šioje, vienintelėje iš taip vadinamų Vakarų pasaulio šalių, kur dar taikoma mirties bausmė, šio nuosprendžio įvykdymo vis dar laukia beveik 3000 nuteistųjų. Europoje mirties bausmės legaliai vis dar vykdomos tik Baltarusijoje. Kinijos duomenys bendruose skaičiuose neatsispindi, nors remiantis įvairiais viešais pranešimais ir liudijimais manoma, kad daugiausia mirties bausmių įvykdoma būtent šioje šalyje – virš 1000 įvykdytų mirties nuosprendžių per metus. Oficialių duomenų iš Kinijos nėra, nes ši informacija laikoma valstybine paslaptimi.

Katalikų Bažnyčia, tiek oficialios jos delegacijos įvairiose institucijose, tiek įvairios bendruomenės, daug metų darbuojasi, kad mirties bausmės būtų visai atsisakyta. Šie siekiai atsispindėjo visų trijų paskutinių popiežių pasisakymuose. O praėjusių metų vasarą buvo padarytas labai svarbus ir visas šias pastangas įtvirtinantis ir dar labiau sustiprinantis žingsnis – popiežius Pranciškus patvirtino Katalikų Bažnyčios katekizmo 2267 straipsnio naują redakciją.

Tad įsigijusiems 2015 metais lietuvių kalba išleistą naują katekizmą, teks minėto straipsnio patikslinto teksto ieškoti internetiniame katekizmo variante. Naujas 2267 paragrafas lietuvių kalba, patvirtintas Lietuvos vyskupų konferencijos 2018 m. lapkričio 19–20 d. plenariniame posėdyje yra toks:

„Tai, kad teisėta valdžia po prideramai atlikto teisinio proceso gali taikyti mirties bausmę, ilgą laiką laikyta tinkamu atsaku į kai kuriuos sunkius nusikaltimus ir priimtinà, nors ir kraštutine, priemone bendrajam gėriui apsaugoti.

Tačiau šiais laikais vis labiau suvokiama, kad savo kilnumo asmuo nepraranda net ir padaręs sunkiausius nusikaltimus. Be to, naujaip suprantamos valstybės baudžiamosios sankcijos. Galiausiai atsirado veiksmingesnių kalinimo sistemų, užtikrinančių tinkamą piliečių apsaugą ir sykiu iš nusikaltusiųjų galutinai neatimančių galimybės pasitaisyti.

Todėl Bažnyčia, Evangelijos apšviesta, moko, kad „mirties bausmė neleistina, nes ja kėsinamasi į asmens neliečiamybę bei kilnumą“, ir ryžtingai siekia mirties bausmės panaikinimo visame pasaulyje.“

Šie pakeitimai, kaip ir buvo galima tikėtis, sukėlė nemažai diskusijų ir klausimų: ar tai nėra tik popiežiaus Pranciškaus nuomonė, kurią jis, radęs progą, pavertė įstatymu? Ar gali vienas popiežius nuspręsti apie tokius Bažnyčios mokymo pakeitimus? Ar tai reiškia, jog Bažnyčia, iki tol pripažinusi ir pateisinusi mirties bausmę kaip visuomenės būtinąją gintį klydo?

Atsakymus į daugumą šių klausimų nesunkiai galima rasti perskaičius Tikėjimo mokslo kongregacijos laišką vyskupams dėl Katalikų Bažnyčios katekizmo 2267 straipsnio apie mirties bausmę naujos redakcijos (2018 m. rugpjūčio 1 d.).

Popiežius Pranciškus tęsia Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI darbą

Savo kalboje, pasakytoje dar 2017 metų spalio 11 dieną, kai Popiežiškoji Naujosios evangelizacijos taryba šventė 25-ąsias dabartinio Katalikų Bažnyčios katekizmo metines, popiežius Pranciškus paaiškino pagrindę priežastį, kodėl reikėjo pakeisti katekizmo tekstą: šis dokumentas turi „labiau atspindėti pastaruoju metu įvykusius mokymo šiuo klausimu pokyčius“.

Pokytį Bažnyčios mokyme apie mirties bausmę numatė dar Jonas Paulius II. Savo enciklikoje apie žmogaus gyvybės vertę Evangelium Vitae „nuolatos didėjančią viešą opoziciją mirties bausmei“ (EV 27) jis įvardino kaip vilties ženklą, šalia visuomenės pastangų ginti negimusią žmogaus gyvybę, priešinimąsi eutanazijai ar siekių ieškoti nekarinių, nesmurtinių priemonių spręsti konfliktus tarp skirtingų šalių.

Benediktas XVI taip pat neatsisakė tokio siekio – dirbti, kad mirties bausmės būtų visiškai atsisakyta. Ne vienoje savo kalboje tokią praktiką jis įvardina kaip tą, kuri pažeidžia prigimtinį žmogaus kilnumą. Pavyzdžiui, 2008 metais kreipdamasis į Vatikano diplomatinio korpuso atstovus, popiežius sveikino Jungtinių tautų rezoliuciją, kviečiančią šalis skelbti moratoriumą dėl mirties bausmės taikymo. Jis vylėsi, kad toks žingsnis „paskatins viešas diskusijas apie žmogaus gyvybės šventumą“. Jau minėtame kardinolo laiške taip pat primenami (5 par.) popiežiaus Benedikto XVI kreipimaisi į tikinčiuosius, kuriuose prašoma dėti pastangas kurti tokias teisines sistemas, kuriose būtų atpažintas ir kalinių žmogiškasis kilnumas, o tai nesuderinama su mirties bausme.

Pasikeitęs požiūris ir sąlygos

Kas mūsų visuomenėje pasikeitė, kad mirties bausmė tapo ne tik leidžiama tik išimtiniais atvejais, bet iš esmės nepateisinama? Laiške, aiškinančiame pakeitimus, nurodomos trys sritys, kuriose matomi pokyčiai: geresnis supratimas apie žmogaus kilnumą, pasikeitęs supratimas apie bausmę ir jos tikslus, o taip pat pagerėjusios priemonės ir sąlygos užtikrinti laisvės apribojimą.

Komentuodamas katekizmo pakeitimus, Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas kardinolas Luis Ladaria Ferrer, SJ savo laiške primena (3 par.), jog Katekizme mirties bausmė niekada nebuvo suprantama kaip tiesiog vienas iš tolygių pasirinkimų, bandant atstatyti teisingumą ar renkantis nusikaltimą atitinkančias bausmes. Kitaip sakant, čia nebuvo taikomas principas „akis už akį ir dantis už dantį“. Mirties bausmė buvo tik pateisinama, jei nėra kitų galimybių užtikrinti visuomenės saugumo. Tai buvo tik leidžiamas kompromisas, taikoma kai yra būtinybė, tačiau, cituojant Jono Paulius II jau minėtą encikliką, „šiandien, nuosekliai pagerėjus baudžiamosios sistemos organizacijai, tokia būtinybė labai reta, o praktiškai gal ir nebebūna“ (EV 56).

Būtent ši enciklikos eilutė iki šiol buvo cituojama katekizme. Joje aiškiai įvardinta sąlyga, nuo kurios priklauso mirties bausmės taikymas – jei nėra kitos galimybės apginti visuomenę. Ši sąlyga ir rodo, jog Bažnyčios pozicija, kai mirties bausmė leidžiama, priklausė nuo konkrečios socialinės situacijos, visuomenės supratimo ir galimybių. Tuo tarpu pagrindinė ir nekintanti Bažnyčios mokymo dalis buvo ir šiandien dar labiau sustiprinta – tai principas, jog žmogaus gyvybė yra gerbtina ir saugotina nuo pradėjimo iki natūralios mirties.

Tokį pokytį mokyme leidžia įtvirtinti ir tai, jog šiandien turime ir kur kas geresnes galimybes sukurti teisingas, visuomenės saugumą užtikrinančias, tuo pačiu ir nusikaltusiųjų žmogiškumo nepažeidžiančias kalinimo sąlygas. Mirties bausmė buvo suvokiama kaip teisėta visuomenės savigyna, valstybė, siekdama apsaugoti piliečius nuo agresoriaus, o taip pat užtikrinti, kad nusikaltimas nepasikartotų, kartais galėjo būti priversta nuteisti nusikaltusįjį myriop, nes nebuvo sistemos, ekonominių galimybių tinkamai apriboti nusikaltusiojo laisvę.

Tačiau gyvename spartaus tiek socialinio, tiek ekonominio vystymosi laikmetyje, tad kylant gerovei, taip pat didėja visuomenės atsakomybė kiekvieno piliečio atžvilgiu. Bažnyčia laikydamasi pozicijos, jog mirties bausmė yra neleistina, būtinosios ginties nepaneigia, valstybė ir toliau turi pareigą apriboti nusikaltusiųjų laisvę taip ir tiek ilgai, kiek reikia, kad visuomenė būtų saugi. Čia Bažnyčia atsižvelgia į pakitusias sąlygas ir į pakitusią bausmės sampratą.

Bausmė – gailestingumo darbas

Šiandien turime nemažai žinių apie žmogų, jo raidą, elgesio ir aplinkos ryšį. Šios žinios keičia ir mūsų požiūrį į bausmę, o taip pat ir į žmogaus galimybes pasitaisyti. Jei vadovausimės tik legalistinėmis nuostatomis, tuomet bausmė būtų tik atpildas už padarytą nusikaltimą ir teisingumas atstatomas tik tuo atveju, jei bausmės dydis atitiktų padarytą žalą. Bažnyčia šiandien kviečia tapti gailestingesniems. Šiuo atveju gailestingumas nepanaikina bausmės, bet jo dėka vykdomas teisingumas neatima iš žmogaus vilties.

Bausme galima parodyti gailestingumą, jei taikysime jas tokias, kurios užtikrina ne tik teisingą atpildą, bet ir galimybę atgailauti, atsiprašyti, atitaisyti padarytą skriaudą, net jei padaręs nusikaltimą negalės grįžti į laisvę. Tokia nusikaltusiajam dovanojama viltis, kuri atimama iš pasmerktųjų mirti, konkrečiai patvirtina ir atskleidžia tą nepaneigiamą žmogaus kilnumą, apie kurį Bažnyčia visada kalbėjo.

Šie pastarieji įvykiai rodo nuoseklų Bažnyčios mokymo vystymąsi, kai supratimas apie patį žmogų, bei gyvenimo sąlygas auga ir gilėja. Dar kartą matome kaip Bažnyčia atspindi nekintančią žmogaus tikrovę – žmogus negali prarasti savo kilnumo ir dėl to jo gyvybė yra saugotina nuo pradėjimo iki natūralios mirties, o taip pat atliepia kintančias gyvenimo situacijas.

Baigti norisi kvietimu domėtis šia tema, sekti, ką Bažnyčia moko ir daro, kad mirties bausmė būtų panaikinta, jos laukiantys neprarastų vilties. Viena iš aktyviausių katalikų bendruomenių, kurios nariai dirba tiesiogiai su kaliniais, o taip pat su įvairiomis institucijomis, kurios gali pakeisti mirties bausmės taikymo praktikas yra šv. Egidijaus bendruomenė. Vienas iš gailestingumo darbų, kurį gali kartu su šia bendruomene padaryti kiekvienas, tai susirašinėti laiškais su tais, kurie laukia mirties bausmės. Bendruomenė padeda susisiekti su nuteistaisiais ir laiškus rašyti galima italų, vokiečių, prancūzų, portugalų, ispanų, rusų, vengrų, olandų, lenkų kalbomis.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode