Reklama 2

Vaikus žalojantis saugumas

 

Ką įspūdingiausio atsimenate iš savo vaikystės? Ar lipote į medį taip aukštai, kiek tik drąsa leido? Ar ežere plaukėte ten, kur kojomis nesiekėte dugno? Ar važiavote dviračiu, nelaikydami vairo?.. Aš visa tai ir daugiau išbandydavau kiekviena pasitaikiusia proga (kai nematė tėvai). Vaikystėje dar nežinojau, kodėl. Tiesiog – taip buvo smagiausia.

Dabar jau žinau, bet prieš atsakydama turiu pripažinti – išvardinti ir panašūs džiaugsmai kelia „pavojų vaiko saugumui“. Juk kiekvienas iš jų turi didesnę ar mažesnę tikimybę baigtis rimtais sužalojimais ar netgi tragiškai. Tai gal pasaulis būtų saugesnis, jei šiuos ir kitus rizikingus vaikų užsiėmimus uždraustume?

Stebime, kaip susirūpinimas dėl vaikų saugumo Lietuvoje virsta įstatymais ir draudimais. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo natūralus, racionalus ir teisingas procesas. Tačiau aišku, kad lazda perlenkta, kai politikai ir pareigūnai apie vaiko atskyrimą nuo šeimos ima kalbėti taip: „Iš nesaugios aplinkos vaikas perkeltas į saugią aplinką.“ Lyg jie turėtų omenyje iš vienos vietos į kitą kilnojamą bulvių maišą, kuriam nesvarbu mama, tėtis, namai, svarbu tik tai, kad būtų „saugu“.

Galiojantis vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas leidžia paimti vaiką iš šeimos ne tik dėl grėsmių sveiktai ar gyvybei, bet ir tada, kai kyla „pavojus vaiko saugumui“. Galima būtų susitaikyti, tačiau niekas negali dorai paaiškinti, ką reiškia ši keista žodžių kombinacija.

Lietuvių kalbos žodynas rašo, kad žodis „saugus“ reiškia „nekeliantis pavojų, nepavojingas“. Vadinasi, „pavojus saugumui“ reiškia kažką panašaus į „pavojus pavojų nebuvimui“.

Psichologai teigia, kad saugumas yra pamatinis vaiko poreikis. Nėra jokių abejonių, tačiau, kai vaikas gelbėjamas nuo „pavojaus saugumui“ paėmimu iš šeimos, itin nepatogiai skamba psichologijos mokslo faktas, kad didžiausią nesaugumo jausmą vaikas patiria tuomet, kai jis yra prievarta atskiriamas nuo tėvų. Mažamečiams vaikams tai sukelia siaubą, šoką, gali išsivystyti į „nerimo dėl atskyrimo sutrikimą“ (angl. spearation anxiety disorder), lemti depresiją, įvairių nerimo sutrikimų, potrauminio streso sindromą ir kitas būkles, kurios turi ilgalaikių pasekmių ir sunkina net suaugusio žmogaus gyvenimą bei socialinę adaptaciją (žr. daugiau anglų kalba

Pamatinį vaiko saugumą gali užtikrinti tiktai tėvai. O jei tėvai nepajėgūs (paprastai dėl alkoholizmo ar narkomanijos), jokios tarnybos to nepadarys – atimtas vaikas nesijaus iš esmės saugus. Represinėmis priemonėmis tarnybos tegali apsaugoti vaiką nuo pavojaus jo sveikatai ar gyvybei.

Įstatyme yra numatytas draudimas palikti vaiką iki 6 metų be vyresnių nei 14 metų asmenų priežiūros. Šiam straipsniui yra pateiktos pataisos, numatančios racionalią sąlygą, kad ikimokyklinio amžiaus vaikas negali likti vienas aplinkoje, kurioje, atsižvelgiant į jo amžių bei brandą, gali kilti realus pavojus vaiko sveikatai ar gyvybei. Toks pakeitimas leistų tėvams savo nuožiūra vertinti situacijos pavojingumą, nes jie geriausiai pažįsta savo vaiką ir savo namų aplinką.

Šioje vietoje kilo didelis pasipriešinimas. Bene dažniausiai kartojamas „vaikų saugotojų“ argumentas yra tas, kad, kilus gaisrui, mažas vaikas negalės iš jo ištrūkti. Vis primenama istorija, kai prieš pusantrų metų, mamai išėjus iš namų, nuo smalkių užduso du maži vaikai.

Deja, nenorima prisiminti kitų paaiškėjusių faktų: žuvusių vaikų motina prieš trejus metus iki gaisro jau buvo nubausta už vaikų nepriežiūrą (tada policija jai nustatė sunkų girtumą), trečiasis moters vaikas augo globos įstaigoje, o svarbiausia – prieš porą metų iki gaisro moterį buvo įspėję ugniagesiai dėl namuose nustatytų krosnies įrenginių pažeidimų, kurie ir buvo laikomi gaisro priežastimi.

Kodėl taisyklė, kuri ginama, remiantis „išskirtinės šeimos“ nelaime, turi būti taikoma mums visiems? Jei mūsų namai kokybiškai įrengti, su tvarkinga elektros instaliacija, saugiais židiniais ir kitais prietaisais, jei degtukai padėti vaikams nepasiekiamoje vietoje, kodėl mes visi turime bijoti gaisro, kurio tikimybė artima tam, jog Lietuvoje įvyks žemės drebėjimas ar nukris meteoritas?

Dar neseniai su vyru turėjome savotiškai romantišką tradiciją – savaitgalį po šeimos pietų išeidavome į lauką migdyti kūdikio, maždaug pusvalandžiui namie palikdami aštuonmetę, šešiametį ir keturmetį. Vyriausiajai įduodavome telefoną, kad galėtų mums paskambinti, jei prireiktų. Tačiau niekada to neprireikė – grįžę rasdavome juos ramiai žaidžiančius, kartais sesė broliams skaitydavo knygą, piešdavo... Įsigaliojus draudimui, dar kurį laiką išeidavome, bet aš pradėdavau dairytis atgal, nerimauti, ar niekas nepamatys, nepraneš, ir pasakiusi vyrui, kad formaliai darome pažeidimą, grįždavau namo, o vyras užmigdydavo kūdikį vienas.

Pažįstame keletą nuostabių daugiavaikių šeimų, kurių vaikai klesti nuo meilės ir švelnaus rūpesčio, bet jos susiduria su panašiais nepatogumais. Pavyzdžiui, prieš porą savaičių dalyvavome situacijoje, kai draugai paliko penkiametį ir trimetę su trylikamečiu broliu, kol jų tėvai vakarieniavo pas kaimynus (pro langus vaikai ir tėvai galėjo vieni kitus matyti, vaikai galėjo ateiti ar paskambinti). Jie ir išsiskyrė, ir susitiko linksmi, ramūs ir laimingi, nors vakarienės metu juokavome, kad vyksta baisus vaiko teisių pažeidimas, apie kurį pagal įstatymą mes, vakarienės dalyviai, privalome pranešti tarnyboms.

Matome ir girdime apie daug kitų panašių „įstatymo pažeidimų“, kurie trumpam paliktiems vaikams nė kiek nepavojingi. Teoriškai jų galima sugalvoti šimtus. Tai kam reikalingas toks gyvenimo apsunkinimas?

Kažin ar jis pasiekia priklausomybių turinčius, neatsakingus tėvus, kurių vaikams iš tiesų kyla grėsmė. Kažin ar didelė jų dalis dėl įstatymo normos pakeis savo elgesį, jei pasikeisti neprivertė vaikų gimimas. Kai valstybė nustato detalius ir griežtus reikalavimus, labiausiai susirūpina ir taip rūpestingi tėvai. Jaudindamiesi dėl tobulo jiems keliamų reikalavimų įgyvendinimo ir bijodami neįtikti tarnyboms, jie gali tapti pernelyg kontroliuojantys ir saugantys savo vaikus (angl. over-protective). Tokie tėvai nenuleidžia akių nuo savo vaikų, „kad tik ko nenutiktų“. Vaikai netenka natūralaus pavojų, sunkumų, iššūkių ir netikėtumų patyrimo, kuris grūdina ir stiprina tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Susikoncentruojant į saugumo užtikrinimą, pamirštamas esminis tėvystės tikslas – išauginti nepriklausomus, savarankiškus, sunkumams atsparius asmenis.

Bostono koledžo profesorius, vystymosi psichologas dr. Peteris Gray atsako, kodėl vaikams patinka pavojai – tai natūralaus ir labai stipraus vaikų polinkio aktyviai mokytis, pažinti pasaulį dalis. Jo atliktas tyrimas emocinių ir socialinių sutrikimų skaičiaus augimą sieja su tuo, kad vaikai vis mažiau laiko leidžia, žaidžia ar mokosi laisvai, be suaugusiųjų priežiūros ir nurodymų. Pernelyg saugomi vaikai jaučia, kad nekontroliuoja savo gyvenimo, o tai lemia nerimą, fobijas, depresiją ir net savižudybes. Mokslininko teigimu, norint vaiką užauginti fiziškai ir emociškai sveiku žmogumi, jam būtina leisti patirti nepriklausomybę, nuotykių, riziką ir savikontrolės jausmą, kurį vaikai gauna laisvo, suaugusiųjų neprižiūrimo žaidimo metu.

Britų Kolumbijos universiteto profesorė, pediatrė Mariana Brussoni rašo: „Daugybė metų, dirbant susižalojimų tyrimų srityje, man leidžia suprasti, kas blogo gali nutikti ir kaip to išvengti. Tačiau kaip mokslų daktarė vystymosi psichologijos srityje aš taip pat esu susirūpinusi dėl to, kad mes vaikus pernelyg saugome. Trukdymas vaikams patirti pavojų gali turėti neigiamų pasekmių jų sveikatai ir vystymuisi.Dauguma tėvų, su kuriais kalbėjau savo tyrimų metu, supranta rizikingų žaidimų svarbą, bet yra pernelyg susirūpinę dėl rimtų susižalojimų ar pagrobimo galimybės. Jie taip pat nerimauja, kad kažkas gali pranešti tarnyboms apie tai, kad jie leidžia vaikui patirti pavojingų situacijų. Tai trukdo tėvams atsipalaiduoti ir lemia pernelyg didelę globą.“

Šiems mokslininkams antrina Toronto universiteto profesorius, klinikinis psichologas J. B. Petersonas. Knygoje „12 taisyklių gyvenimui“ jis rašo: „Kai žaidimų aikštelės padaromos pernelyg saugios, vaikai nustoja jose žaisti arba žaidžia neleistinais būdais. Vaikams reikalingos gana pavojingos žaidimų aikštelės, kad išliktų iššūkių galimybė. Jei esame pernelyg saugomi, mes pralaimėsime, kai nutiks kažkas pavojingo, netikėto ir kartu – kupino galimybių.“

Lietuvoje dirbanti šeimos psichologė Rūta Klišytė taip pat rašo: „Psichologai neabejoja, kad pats saugumo perteklius vaikams yra pavojingas ir gali smarkai pakenkti – gali net stabdyti vaiko raidą. Dažnai matau šį hiperglobos pavidalu. Neleisti vaikui įsikarti į medį yra labiau pavojinga, nei jam iškristi iš jo, nes tik nukritęs vaikas įgaus patirties, pats supras ir atras, kaip lipti saugiai. Be naujų, vakar dar draudžiamų ir pavojingų dalykų išmėginimo nebus sėkmingos vaiko raidos, be to, vaikas neišsiugdys atsparumo – bruožo, kuris yra vertingesnis už visus kitus įgytus kartu paėmus.“

Ne. Pasaulis nebus saugesnis, jei drausime vaikams žaisti „nesaugiai“, rizikuoti, jeigu nė minutės nepaliksime jų vienų. Paprasčiausiai neįmanoma vaikų apsaugoti nuo visko – anksčiau ar vėliau kils pavojų, kuriuos vaikas turi būti pasiruošęs įveikti pats. Vaikystė yra tinkamiausias laikas mokytis drąsiai ir tvirtai pavojus sutikti. Svarbiausia, ką tėvai gali ir turi padaryti – padėti vaikams tapti stipriems, atsargiems, atsakingiems ir savarankiškiems. Kad užaugę jie galėtų apsaugoti ir save, ir kitus.

Komentaro autorė Kristina Zamarytė-Sakavičienė yra Laisvos visuomenės instituto direktorė

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode