Reklama 1

K. Urba: jei perskaitęs knygą vaikas ima verkti – džiaukitės

Apie knygas vaikams ir paaugliams, literatūros programą mokykloje ir kodėl vaikystėje skaitytos knygos svarbios ir suaugus pokalbis su vaikų literatūros specialistu, tyrinėtoju ir vertėju KĘSTUČIU URBA.

Kaip jūs susidomėjote vaikų literatūra ir kokiu būdu tai tapo jūsų profesinių interesų sritimi?

Aš, žinoma, vaikystėje nemažai skaičiau, nors niekada nebuvau knygų rijikas. Niekada nestudijavau vaikų literatūros, nelaikiau nei vieno egzamino. Dabar kai jau esu nežinia kiek tūkstančių studentų egzaminavęs, tai atrodo kaip paradoksas – jie gal pyktų, jei sužinotų.

Kai baigiau universitetą ir buvau paliktas Lietuvių literatūros katedroje, tuometinis vedėjas profesorius Vitas Areška pasakė, kad turėsiu dėstyti vaikų literatūrą, nes pagal tuometinę tarybinę programą tai buvo privalomas kursas bibliotekininkystės studentams.

Pradėjau dėstyti pagal sovietmečio rusiškus vadovėlius, kol supratau, kad toliau tokiu keliu aš negaliu eiti ir reikia kurti savo sistemą. Be abejo, greitai pajutau, kad tai yra nuostabus dalykas. Vaikų literatūra yra didžioji literatūra, su visais literatūros ir meno požymiais, su didžiausiomis ir įdomiausiomis tyrinėjimo perspektyvomis, sakyčiau, net įdomesnėmis nei bendroji literatūra. Kartais ir studentams sakau, kad vaikų literatūrą mes turėsime skaityti keturiomis akimis: jei turite galimybę prisiminti, kaip skaitėte tą patį kūrinį vaikystėje, ir dabartinėmis, suaugusiojo akimis. Tokia dviguba perspektyva duoda labai įdomių tyrimo galimybių.

Noriu paklausti apie skirtumą tarp vaikų ir suaugusiųjų literatūros. Kai kurios knygos, kurias skaitome vaikystėje, ir netgi tos, kurios mums labiausiai įstringa, būna parašytos suaugusiems. Pavyzdžiui, vienas iš mano vaikystės „hitų” buvo Alexandre’o Dumas „Trys muškietininkai“, nors ši knyga tikrai nebuvo parašyta vaikams. Ką manote apie tai?

Viena iš labai tradicinių vaikų literatūros aptarimo temų – „vaikų literatūros (arba tiksliau, lektūros) šaltiniai“, kitaip sakant, iš ko susideda toji vaikų lektūra. Gana ilgai svarbų vaidmenį vaidino literatūra, kurta suaugusiems, bet ilgainiui perėjusi į vaikų ir paauglių skaitybą. Specialiai vaikams rašyta literatūra atsirado gana vėlai.

Tarkime, daugybė XIX a., arba romantizmo, istorinės, nuotykinės, kelionių literatūros perėjo į vaikų lektūrą, netgi tapo paauglių literatūros klasika. Thomas Mayne Reidas nerašė vaikams ir nežinau, ar išvis galvojo apie tokį dalyką kaip vaikų literatūra. Dabar tai yra paauglių literatūra kaip ir Walterio Scotto istoriniai-nuotykiniai romanai, Alexandre’o Dumas avantiūriniai romanai. Taip, jie skaitomi, jie gali ir turi būti skaitomi, jei tik skaitytojai pajėgia juos aprėpti.

Pastaruoju metu pastebiu tokį naują knygos pasirinkimo kriterijų – knyga stora ar plona. Tai liūdnas reiškinys, nes pasirenkamos kuo plonesnės knygos. Žinoma, yra vaikų, kurie skaito Dumas ar Scottą. Jie – geri skaitytojai. Bet ir šiuolaikinėje literatūroje riba tarp to, kas yra vaikams ir kas ne vaikams, kartais yra ne visai aiški. Tai vadinamoji daugiasluoksnė vaikų literatūra. Aš visada priešinuosi, kai sakoma „ne, čia ne vaikams, čia labai protinga, čia man buvo įdomu“. Taip sakydami žmonės nurašo vaiką. Juk niekada nežinome, ką vaikas išgirs ir kas jam kaip grūdas įkris į širdį ir galvą, o sudygs tik vėliau.

Ar jums atrodo, kad toks vaikų nurašymas – dažnas reiškinys?

Gali būti, kad taip. Manau, jog tai vyresnės kartos baimė, kad vaikas nesupras, ar baimė, jog išmoks ko nors blogo. Ypač paauglių literatūra pasidarė labai atvira, rašoma ir apie labai dramatiškus dalykus. Pavyzdžiui, paauglių gyvenime aktuali narkomanijos tema plūsta ir į literatūrą.

Turite omenyje Melvino Burgesso „Heroino“ skaitymo bumą?

Taip, „Heroinas“ Lietuvoje išleistas penkiolika kartų. Tai rodo, kad paaugliams rūpi su tuo susijuję klausimai, bet nereiškia, kad jie paskaitę tampa narkomanais. Yra ir paprastesnių temų bei situacijų. Pavyzdžiui, esu girdėjęs apie situaciją, kai mama neleido eiti į mokyklą savo pradinukei, kai buvo nagrinėjama J. Biliūno „Kliudžiau“, iš baimės, kad kūrinys traumuos vaiką. Prieš kelias dienas apie tai kalbėjomės su psichologe Danute Gailiene, ji prieštaravo tokiam požiūriui – juk negalima vaiko saugoti nuo gyvenimo. Svarbiausia, kad vaikas pats būtų saugioje aplinkoje ir tie dalykai netraumuoja. Anot profesorės, traumuoja tik trauma, o literatūra apie traumas ar skaudžius dalykus tik grūdina skaitytoją arba ugdo jo empatijos jausmą.

Norėčiau pasakyti daugeliui tėvų, kad jei jūsų vaikas perskaitė knygą ir pradėjo verkti, tai reikia labiau džiaugtis negu nerimauti. Vadinasi, jis yra jautrus, jis reaguoja į tai, kad kitam skauda. Šiame pasaulyje išsaugoti jautrumą yra svarbus dalykas ir literatūra prie to gali prisidėti.

Ką galvojate apie dabartinę literatūros programą mokykloje?

Mokyklų programos - man labai jautri tema, kadangi pats mokyklinei literatūrologijai esu atidavęs labai daug laiko. Aš labai seniai pradėjau dirbti šioje srityje, iš pradžių parengiau užklasinio skaitymo knygą, po to, 1996 m., pasirodė vadovėlis septintai klasei, po jo sėkmės rašiau vadovėlius aštuntai, tada devintai ir dešimtai klasėms. Man atrodo, kad mes su kolegomis buvome labai gražiai subalansavę programą. Dabar anoji programa yra sunaikinta, tai, kas dabar dėstoma literatūros pamokose mūsų mokyklose, dažnu atveju yra tragedija. Septintoje klasėje pusė metų tautosakos – ar ne per daug? Aš labai vertinu tautosaką, bet sudėtingu paauglystės tarpsniu vaikas turėtų daugiau skaityti tokios literatūros, kuri jį jaudina ir veikia asmenybę. Programai trūksta saiko ir proporcijų.

Dabar literatūros programa yra tėvynės meilės ugdymo programa. Pavyzdžiui, vienuoliktoje klasėje turbūt ilgiau nei iki naujųjų metų yra grūdama senoji literatūra, istorijos dalykai. O juk yra tiek jaunus žmones deginančių kūrinių. Vaikų, paauglių, jaunimo literatūroje yra beprotiškai didelis potencialas ugdyti, formuoti žmogų. Bet jis visiškai neišnaudojamas.

Dabar ugdome pilietį. Nesakau, kad tai nesvarbu, tai galima panaudoti. Bet dabar trūksta balanso – neseniai viena jauna mokytoja pasakojo, kad pradėjus dvyliktą klasę mokiniai jos paklausė: kodėl visa lietuvių literatūra apie tėvynę? Iš tiesų, ji nėra visa apie tėvynę.

Kaip jums atrodo, kokią vietą pasakos dabar užima vaikų literatūroje?

Nesutikčiau, kad jos šiuolaikiniam vaikui nereikalingos, svetimos ar tolimos, nes pasakos pasaulyje yra labai daug kodų, be kurių apskritai negalima suvokti literatūros ir meno – gėris ir blogis, trečias brolis kvailys, visa tai keliauja ir per literatūrą bei meną.

Tautosaką šiuolaikiniam žmogui turime pateikti taip, kad jis suvoktų, jog tie dalykai svarbūs šiuolaikiniame pasaulyje ir šiuolaikiniame mene. Kas komplikuoja dabartinių mokinių santykius su pasakomis? Visų pirma, jų pateikimas, leidyba. Viena leidybos pozicija yra tokia: „jei pateikiate tautosaką, tai pateikite ją autentiškai, neiškraipytai, eikite į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyną ir iš ten imkite, kur tarmiška, neredaguota kalba”. Ir tuomet kas penkto žodžio, realijų, aplinkybių vaikai nesupranta. Kitas kraštutinumas – kai pasakos yra per daug laisvai pateikiamos ir subanalinamos.

Dažnai pasakos leidžiamos labai neprofesionaliai – paimamas tekstas iš kažin kada leisto rinkinio, negalvojat, kad po 50 metų vaikai yra kitokie. Gerasis pavyzdys galėtų būti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistas rinkinys „Karalaitė ant stiklo kalno“ su Mariaus Jonučio iliustracijomis ir Danutės Kalinauskaitės redaguotais tekstais. Skaitant tą knygą ji tiesiog kvepia tautosaka, bet kalba yra visiškai šiuolaikinė, vaikui suprantama. Ir, žinoma, pasakų knygos turi būt leidžiamos gražiai. Šiuolaikinėje leidyboje laikraštiniu popieriumi ir su pakeverzotomis iliustracijomis nebesudominsi.

Ar jūs nepastebėjote, kad žmonėms vaikystėje skaitytos knygos kažin kodėl pasidaro svarbios ir užaugus? Kaip manote, kodėl taip yra?

Tai tiesiog noras sugrįžti į laimingą būseną, noras sugrįžti į tą, ką aš patyriau, kuo džiaugiausi, ir tai labai sveikas ir geras dalykas.

Kažkada, prieš gal 10 ar 15 metų, viena viešnia iš Japonijos pasakojo, kad Japonijoje suaugusieji pradeda skaityti vaikų literatūrą. Ir dabar aš susiduriu gyvenime su, pavyzdžiui, vyrais, kurie skaito, žinoma, ne pačių mažiausių vaikų knygas, bet kad ir paauglių literatūrą. Arba bibliotekininkė, kuri išėjusi į pensiją staiga atrado vaikų ir paauglių knygas ir paskambinusi pusę valandos lieja savo įspūdžius.

Vaikams ir paaugliams skirta literatūra yra didelis menas, tai jaučia ir suaugęs skaitytojas. Vaikų literatūra skiriasi nuo bendrosios gal tik tuo, kad yra šviesesnė. Tikra literatūra, nesvarbu, ji skirta vaikams ar ne vaikams, neveda į neviltį ir turbūt todėl mes kabinamės į ją.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode