Romas

Kam tarnauja mokslas?

Gnōthi seauton, „pažink save“ – šio prieš pustrečio tūkstančio metų Apolono šventykloje iškalto Delfų orakulo priesako tiksli reikšmė buvo įvairiai interpretuojama tiek antikoje, tiek viduramžiais, tačiau laikui bėgant jo esmė nekito – vertingai nugyventas gyvenimas neatsiejamas nuo savęs pažinimo.

Populiariai kalbant, šiandien savęs pažinimas turbūt sukelia labiau dvasines ar religines konotacijas. Tačiau tai visų pirma yra tikrų tikriausias mokslinis iššūkis. Galima teigti, kad visų mokslų vienas iš pagrindinių (nors gal ne taip jau ir sąmoningai įvardijamų) tikslų kyla iš noro pažinti save. Fizika, kosmologija, biologija ir neurobiologija bandome iš esmės suprasti savo ir mus supančio pasaulio prigimtį. Istorija ir archeologija siekiame sistemingai suvokti savo praeitį. O sociologija, antropologija bei psichologija stengiamės įžvelgti dėsnius, veikiančius mūsų kolektyvinę bei individualią elgseną.

Tačiau už savęs pažinimo priesako slypi kažkas dar galingesnio, o tai yra gebėjimas save pažinti. Kalbos įgalinta savirefleksija yra mūsų sąmoningumo pamatas, o gebėjimas pažinti savo įsitikinimus ir elgsenos motyvus, juos reflektuoti ir modifikuoti yra mūsų buvimo moraliniais subjektais prielaida, mūsų orumo pagrindas. Tai padaro mus asmenimis, gebančiais dalyvauti visuomenėje ir ją kurti. Ir šiandien, labiau nei bet kada praeityje, mūsų moksliniai tyrimai pasiekė naują savęs pažinimo iteraciją – bandymą suprasti, kokiu pagrindu veikia sistemos, gebančios save pažinti.

Kaip mums sekasi ši kolektyvinė savęs pažinimo kelionė? Istoriškai būta visaip. Kultūros, kurios šimtmečiais buvo mokslo lopšys, nuskendo į tamsą. Kitos vėl išvydo šviesą. Tačiau apskritai paėmus, per pastaruosius tūkstantmečius žmogus kartu su mokslu palengva žengė iš tamsos – iš prietarų, šarlatanizmo ir stabų miglos.

Yra ir būdų, kaip pati mokslo esybė, jo veikimo principai, mums savaime diktuoja, kaip derėtų regėti pasaulį ir elgtis jame. Pagal vėliausiai nuo XVII amžiaus praktikuojamą mokslinį metodą, siekdami paaiškinti nesuprantamą fenomeną, mes formuluojame hipotezę ir eksperimentiniu būdu ją patvirtiname arba atmetame. Šimtmečius buvo manoma, kad moksliniu metodu yra įrodomas arba verifikuojamas mokslinių dėsnių tikslumas. Tik XX amžiuje filosofui Karlui Raimundui Popperiui pavyko išdėstyti, kad mokslas veikia ne taip, galioja ne verifikacijos, o vien falsifikacijos principas. Mokslinių dėsnių tikslumo neįmanoma įrodyti. Moksliniu metodu juos įmanoma tiktai paneigti. Mokslo istorijoje apstu pavyzdžių, kaip dėsniai, kurie šimtmečius buvo laikomi teisingais, atsiradus naujoms įžvalgoms, buvo paneigti.

Tačiau Popperio įžvalga turėjo platesnių pasekmių. Jeigu netgi fizikoje nėra įmanoma įrodyti dėsnio tikslumo, kaip yra su kitomis, gal ne tokiomis tiksliomis mokslo šakomis? O kaip yra su realaus gyvenimo problemų sprendimu?

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Popperis išleido savo magnum opus „Atviroji visuomenė ir jos priešai“, kuriame argumentavo: Jei netgi tiksliuosiuose moksluose palaipsninis artėjimas prie gamtos dėsnių supratimo yra įmanomas tik klaidingų tezių neigimo nesibaigiančio mokslinio dialogo keliu, tai šis principas juolab galioja visuomeniniuose ir politiniuose reikaluose. Tuo jis pagrindė atvirosios visuomenės būtinybę, kurios priešai yra visos sistemos ir ideologijos, kurios tramdo piliečių švietimą, trukdo viešam ir informuotam diskursui, užkerta kelią laisviems valdančiųjų rinkimams.  

Taigi pats mokslas savo metodikos esybe mums diktuoja liberaliosios demokratijos būtinybę. Perfrazuojant Sokratą, mokslas suteikia mums žinojimą, kad nė vienas iš mūsų tiksliai nežino, kaip spręsti nūdienos problemas. Sąlyginius sprendimus galime rasti vien lėto ir dažniausiai sunkaus dialogo keliu.

Taip pat mokslas yra ir praktinė liberaliosios demokratijos bei kritinio mąstymo prielaida, nes visa tai kiekvienam iš mūsų ir kiekvienai kartai iš naujo reikia išmokti.

Žvelgdami į mūsų individualių gyvenimų sąlyginai neilgą trukmę ir į kartų kaitą, matome, kad negali būti švietimo be mokslo, bet taip pat negali būti ir mokslo be švietimo. Mokslas suteikia švietimui turinį, o švietimas suteikia mokslui ateitį.

Kone svarbiausia valstybės investicija yra į švietimą. Palyginus su mikroskopine politinių kadencijų  trukme, ši investicija yra ilgalaikė. Kaip tas žmogus, kuris sodina egzotiškiausių medžių sodą, puikiai žino, kad jo darbo vaisiais džiaugsis ne jis ir ne jo anūkai, o dėkingumą po šimtmečio rodys jau visai nutolę nepažįstamieji. Nes, norint gerai mokyti, reikia visų pirma užauginti pačius mokytojus.

Tai kam visgi tarnauja mokslas? Savaime suprantama, kad mokslas ir mokslo pažanga mums duoda praktinės naudos, įgalina kurti įrankius, kurie mums padeda kasdieniame gyvenime. Ir konjunktūriškai susidūrus su būtinybe susiveržti diržą, kiekviena valstybė, kiekviena visuomenė sprendžia dilemą, ko veikiau atsisakyti.

Tačiau klasterių ir slėnių blizgesy klaidinga galvoti, kad mokslas tėra verslo inovacijų ir ekonomikos augimo kalvė. Tai yra ir visados buvo įrankiai medžioklei, įrankiai mūsų baziniams poreikiams patenkinti. Kaip ir prieš dešimtis tūkstančių metų, gyvenimas prasideda po medžioklės. Jis prasideda laisvu nuo darbo metu, prie laužo, kur susirinkę pradedame ir išmokstame kalbėti, pasakoti, dainuoti, groti, šokti, mėgautis ir – svarbiausia – kurti.

Tad susipažinkime – vienas su kitu, bet ir kiekvienas su savimi. Nes tik dialogas veda į žinojimą, ir tik pažinimas bei žinojimas neša šviesą.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode